Bėgdami nuo karo savo šalyje Kaune prieglobstį, pastogę ir darbą rado įvairiausių profesijų ukrainiečiai.
Vienas vyras po miestą autobusu vežioja keleivius, kitas kuria naujų namų projektus, o profesionali kūno rengybos trenerė valo parduotuves ir biurus, nors namuose net nepagalvodavo apie tokį darbą.
Ukrainiečiai papasakojo, kaip jiems pavyko rasti darbą, kaip sekasi atlikti patikėtas užduotis ir kaip darbas padeda nuvyti į šalį mintis apie tai, kad iš jų viskas, ką turėjo ir ką planavo nuveikti, buvo atimta per vieną dieną.
Valo parduotuves ir biurus
29 metų ukrainietė Aliona Subotovskaja su 5 metų sūnumi ir 9 metų dukra gyveno Dnipre. Rusijos kariuomenei užpuolus jos šalį mieste gausdavo oro pavojaus sirenos ir ėmė kristi raketos.
Moteris su vaikais ir savo motina slėpdavosi slėptuvėse, bet baimė, kad gali nukentėti atžalos, privertė ieškoti saugesnės šalies.
„Maltos ordino atstovai suteikė galimybę pasiekti Lietuvą, Kauną, todėl ja ir pasinaudojau. Iki to laiko niekada nebuvau išvykusi į užsienį, niekada nemaniau, kad savo šalį teks palikti tokiomis aplinkybėmis“, – sakė moteris.
Su vaikais ir motina atvykusi į Kauną moteris pradėjo ieškoti darbo bei pastogės. Namus pabėgėliams suteikė viena kauniečių šeima, dukra pradėjo lankyti mokyklą, o darbą pirmiausia Alionos motinai pasiūlė bendrovė „Vitaresta“. Šioje įmonėje įdarbinami valymo specialistai, kurie dirba įvairiuose miesto objektuose.
„Mamai darbas patiko. Jai buvo sudarytas palankus grafikas. Po darbo ji gali pabūti su mano vaikais, todėl ir aš nusprendžiau imtis valytojos darbo“, – pasakojo ukrainietė.
A.Subotovskaja dirba rytais po kelias valandas. Viename prekybos centre valo parduotuves ir biurų patalpas.
Po darbo skuba namo pas vaikus ir su jais keliauja į miestą, nes ukrainiečių vaikams rengiami įvairūs užsiėmimai, tai padeda pamiršti patirtus baisumus ir namų ilgesį.
Ukrainietė pasakojo, kad turi kelis aukštojo mokslo – rinkodaros specialisto bei archyvaro – diplomus, bet jai patinka sportuoti, todėl baigė ir kūno rengybos kursus, dirbo trenere.
„Čia tokio darbo negavau, nes nemoku lietuviškai. Valytoja dirbti iš pradžių buvo sunku, bet dabar pripratau“, – neslėpė moteris.
Artėjant rudeniui A.Subotovskaja labai norėtų grįžti namo, nes vaikams reikės pradėti lankyti mokyklą.
Darbo ieškojo savo jėgomis
51 metų Sergejus Nikitiukas dirba bendrovėje „Kauno autobusai“ ir autobusais po Kauną vežioja keleivius.
Vyras pasakojo, kad drauge su žmona Katerina augina pusketvirtų, 9, 11 ir du 13 metų vaikus. Viena 13-metė mergaitė yra jo žmonos sesers duktė, bet moteris mirė ir jie našlaitę įsidukrino.
Šeima gyveno netoli Mykolajivo, turėjo nuosavą namą. S.Nikitiukas ir tėvynėje dirbo autobuso vairuotoju, vežiojo keleivius Mykolajive, taip pat tarpmiestiniais maršrutais.
Rusijos kariuomenei užpuolus Ukrainą Mykolajivas buvo bombarduojamas.
„Tris paras slėpėmės namo rūsyje, kai pagaliau iš jo galėjome išeiti, nusprendėme palikti namus, nes buvo baisu dėl vaikų. Lietuvoje, Kaune, jau anksčiau dirbo sūnėnas, jis gyrė ir šalį, ir lietuvius, todėl nusprendėme, kad vyksime į Lietuvą“, – pasakojo vyras.
Važinėja dviem maršrutais
Kai kovo 7-ąją atvyko į Kauną, Pabėgėlių priėmimo centre šeimai buvo pasiūlyta įsikurti viename privačiame name Žaliakalnyje. Dviejų aukštų pastato savininkai juo nesinaudojo, todėl ten apgyvendino ir daugiau ukrainiečių, iš viso po vienu stogu dabar įsikūrę 30 žmonių.
Užimtumo tarnyboje S.Nikitiukas sužinojo, kad galėtų dirbti autobuso vairuotoju, ir iš karto nuvyko į šį darbą siūliusią įmonę. Vyras pasakojo, kad turi 28 metų vairuotojo darbo patirtį.
Kelias savaites jis stažavosi, važinėjo drauge su instruktoriumi ir netrukus jau neblogai pradėjo orientuotis Kauno gatvėse.
Dabar ukrainietis vairuoja 37-ojo arba 57G maršrutų autobusus.
„Mūsų mieste ir rajone gyvena apie 500 tūkstančių žmonių, Mykolajivas išsidėstęs ne taip kompaktiškai kaip Kaunas, čia orientuotis paprasčiau, todėl labai greitai pripratau prie maršrutų“, – pasakojo vyras.
Pasijuto lyg pakliuvę į rojų
Ukrainietis pasakojo, kad gimtinėje vairavo daugiausia privačių įmonių autobusus, miestui priklausančių autobusų yra mažiau.
„Mes taip pat turime MAN, „Mercedes-Benz“ markių autobusus, tačiau jie 20–30 metų senesni, todėl vairuoti tokią naują techniką kaip pas jus vienas malonumas. Apskritai visa sistema skiriasi lyg diena ir naktis. Man patinka, kad pas jus reikia važiuoti laikantis grafiko, kad keleiviai žino, kada ir koks autobusas atvažiuos į stoteles, stotelės taip pat įrengtos moderniai, patogiai. Gal jūs pripratę prie to ir tokių privalumų nebepastebite, bet man atrodo, kad patekau į rojų“, – sakė ukrainietis.
Kaune jis dirba po 8 valandas, o tėvynėje viena pamaina trukdavo 12 valandų, dėl to S.Nikitiukas taip pat patenkintas.
Vairuodamas autobusus su kokiais nors nesusipratimais ar nepatogumais vyras nesusidūrė.
„Jei keleiviai ko nors klausia lietuviškai, sakau, kad kalbu rusiškai. Susikalbėti šia kalba su vyresniais žmonėmis paprasta. Jaunimas iš karto supranta, kad, matyt, esu ukrainietis ir pradeda kalbėtis su kitais keleiviais, kurie paaiškina, ko reikia“, – sakė S.Nikitiukas.
Jo vairuojami autobusai rieda nuo Šilainių iki Taikos prospekto arba Partizanų gatvės ir atgal. Važiuoti tais pačiais maršrutais ukrainiečiui jau šiek tiek nusibodo.
„Prašysiu, kad leistų pabandyti važiuot ir kitais, taip būtų įdomiau“, – svarstė vyras.
Nežino, ar namas išliko
S.Nikitiukas pasakojo, kad pabėgusi iš Ukrainos, pakeliui į Lietuvą, šeima buvo trumpam sustojusi Lenkijoje, viename vienuolyne. Ten gavo įvairių reikalingų daiktų.
Kai atvyko į Kauną ir įsikūrė name, ant kurio kabo Ukrainos vėliava, pro šalį einantys nepažįstami žmonės vis užsuka, klausia, ar reikia kokios nors pagalbos.
„Net darbe vairuotojas, pas kurį stažavausi, mano vaikams padovanojo du kompiuterius ir planšetinį kompiuterį. Dabar jau turime visko, ko reikia. Vyresni vaikai lanko mokyklą, kuri yra netoli namų, mažoji mergaitė iš pradžių nenorėjo eiti į darželį, bet dabar mielai į jį keliauja, nes turi su kuo žaisti, vaikai jau moka kai kuriuos lietuviškus žodžius“, – džiaugėsi vyras.
Kai vaikai šiek tiek apsiprato Kaune, N.Nikitiuko žmona Katerina taip pat pradėjo dirbti valytoja.
Ukrainiečiai ilgisi gimtinės, bet nežino, kada į ją galės grįžti.
„Kai išvykome, nuo bombardavimo mūsų namo langai buvo išdužę, o stogas kiauras. Pas kaimynus į kiemą atlėkė raketa. Visi iš ten išsivažinėjo, todėl nežinau, ar namas iš viso stovi, o gal jau jo nebėra, kol kas nėra ko apie tai paklausti. Nežinau, ar išvis bus kur grįžti“, – svarstė S.Nikitiukas.
Vyras pasakojo, jog dabar už tai, kad gyvena svetimame būste, reikia mokėti tik komunalinius mokesčius, o nuomos už būstą – ne. Bet lapkričio 1-ąją nuomos sutartis baigsis. Vyras nerimauja, ar jam ir žmonai su 5 vaikais pavyks rasti kitą būstą ir kiek jis kainuos.
Padėjo laimingas sutapimas
Kaune darbą pagal savo profesiją rado ir Dmytro Pylypyška. Jis dirba architekto, Architektų sąjungos Kauno skyriaus vadovo Nerijaus Stanionio komandoje.
Architektas D.Pylypyška su žmona ir dviem mažais vaikais gyveno netoli Donecko esančiame Slovjansko mieste. Jis kūrė įvairius projektus, pagal kuriuos Ukrainoje kilo daugiausia privatūs namai, taip pat darbavosi ir Dubajuje (JAE), o Rusijoje, Sankt Peterburge pagal jo ir kolegų projektus buvo pastatyti nauji gyvenamieji rajonai su vaikų darželiais, mokyklomis, prekybos centrais.
Aštuonerius metus diplomuotas architektas dirbo įvairiose bendrovėse, o prieš dvejus metus įkūrė savo studiją, subūrė kolektyvą.
Architektas su šeima gyveno bute, kūrė ateities planus, tačiau viską sugriovė karas. Rusai, kuriems jis projektavo namus ir vaikų darželius, dabar bombarduoja jo tėvynę ir gimtąjį miestą.
Patinka architektų požiūris
D.Pylypyška pasakojo, kad jo bičiulis anksčiau dirbo Lietuvoje, todėl prasidėjus karui Ukrainoje žmona su vaikais patraukė į mūsų šalį. Kovo pradžioje savo automobiliu į Kauną atvyko ir jis pats. Karo pabėgėlio šeimai jau buvo skirtas butas name, kur gyvena dar dvi ukrainiečių šeimos.
„Taip sutapo, kad moteris, kurios name gyvename, pažįsta Nerijų Stanionį. Prasidėjus karui Ukrainoje jis norėjo padėti ir siūlė darbą ukrainiečiams architektams. Taip atsitiktinai susitikome ir Nerijus manimi patikėjo, nors nežinojo, ką moku ir sugebu“, – pasakojo D.Pylypyška.
Jam patikėta dalyvauti kuriant kelis projektus. Tai privatūs gyvenamieji namai.
„Pradėjęs dirbti pastebėjau, kad jūs labai daug dėmesio skiriate aplinkai, kurioje kils naujas pastatas. Atsižvelgiama į aplink esančią augaliją, į tai, ar istorinėje, ar paveldo saugomoje teritorijoje bus tas pastatas, ir tik tada pradedama galvoti, koks jis bus. Tai mane stebina ir džiugina“, – pasakojo architektas.
Ukrainiečiui taip pat patinka, kad lietuviai mėgsta saikingą šiaurietišką stilių, aiškias pastatų formas ir labai vertina funkcionalumą, apgalvojama, kaip išnaudoti net mažiausias pastato kertes.
„Tai teisingas požiūris, ir man jis priimtinas. O geresnių darbo sąlygų dar nesu turėjęs.
Turiu biuro raktus, dirbti galiu bet kada, kada man patogu, svarbu, kad darbas būtų atliktas laiku“, – pasakojo architektas.
Vyras sakė, kad jei dirbtų Ukrainoje, vadovautų savo biurui, uždirbtų daugiau nei dabar Lietuvoje, o jei būtų samdomas architektas, uždirbti pavyktų mažiau negu Kaune.
Ukrainietis įsitikinęs, kad darbą pagal savo profesiją ir be laimingo atsitiktinumo būtų lengvai gavęs, nes matė, kad pasiūlymų nestinga.
„Svarbu noras dirbti“, – įsitikinęs D.Pylypyška.
Darbas padeda užsimiršti
Architektui patinka, kad dairydamasis po Kauną mato daug istorinių ir architektūrinių sluoksnių, kurie atsiveria pastatuose.
„Tai puikiai matyti iš Nemuno salos – priešais ją Karaliaus Mindaugo prospekte stovi nauji modernūs biurų pastatai, šalia – stalininio stiliaus daugiabutis, kuriam architektai sugebėjo suteikti baltiškos architektūros bruožų, pro pastatų tarpus galima į žiūrėti Kęstučio gatvėje stovintį A.Lapėno namą – XX amžiaus pradžios modernizmo perlą, ant kalno – Kristaus Prisikėlimo bažnyčia, o kiek pasukus akis matyti Senamiesčio bažnyčių bokštai. Užtenka vos vieno žvilgsnio, kad pamatytum didelę miesto istorijos dalį“, – po Kauną žvalgėsi architektas.
O kodėl neliko Ukrainoje ir nekariauja su okupantais, lietuviai jauno vyro nedrįsta klausti.
„Niekada nelaikiau rankose ginklo. Žinoma, išmokti šaudyti galima, bet nemanau, kad galėčiau nušauti priešą. Manau, kad turiu daryti tai, ką moku, rūpintis šeima, o paskui, kai galėsiu grįžti, prisidėsiu atstatant miestus. Manau, jog kuriant naujus architektūros projektus pastatuose turėtų atsispindėti tai, kad išgyvenome karą, kad jis daugiau nepasikartotų. Darbo bus, tik, deja, už jį bus sumokėta didžiulė – žmonių gyvybių – kaina“, – sakė architektas.
D.Pylypyška neslėpė, kad jo šeimai prarasti namus, viską, ką susikūrė ir ką planavo padaryti, buvo sunku, bet kitiems tautiečiams gal dar sudėtingiau negu jam, todėl vylėsi, kad jo pasakojimas kam nors bus naudingas.
„Kai esi priverstas išvažiuoti, jauti, kad iš tavęs tarsi atimtas gyvenimas. Pirmą mėnesį taip gyventi nesunku, nes esi užvaldytas adrenalino, bet po kelių mėnesių apninka depresija, todėl geriau dirbti. Man pasisekė, kad turiu mielą darbą. Be to, esu keliautojas ir pakeisti šalį man nėra sunku. Man visas pasaulis yra namai, bet kai kam namai yra visas pasaulis. Todėl padėti tiems, kam to reikia, labai svarbu“, – svarstė architektas.
Darbdaviai patenkinti
Bendrovės „Vitaresta“ vadybininkė Dalia Funkienė atskleidė, kad šiuo metu įdarbintos 8 ukrainietės. Jos valo parduotuves, biurus, gamybines patalpas. Kaip ir lietuviams, joms sudaromas palankus darbo grafikas. Ukrainiečių darbu klientai patenkinti.
Įmonės „Kauno autobusai“ atstovas Rimas Stankaitis tikino, kad bendrovė mielai priima dirbti ukrainiečius. Šiuo metu vairuotojais dirba 3, o vairuoti mokosi dar 2 Ukrainos piliečiai. Jokių problemų dėl jų nekyla.
Architektas N.Stanionis vos pasidėjus karui Ukrainoje paskelbė priimsiąs dirbti ukrainiečius kolegas.
„Paaiškėjo, kad daugelis jų norėjo dirbti per atstumą. Ukrainiečiai architektai norėjo likti namuose ar kitose šalyse, bet gauti užsakymų. Kai sužinojau, kad į Kauną atvyko Dmytro, nesvarstydamas priėmiau jį į komandą ir matau, kad jis puikus savo srities specialistas“, – užsienietį gyrė N.Stanionis.
Kaunietis ketina aktyviau bendradarbiauti su ukrainiečiais, kurie šiuo metu gyvena savo šalyje, nes dabar komunikacija bus geresnė – bendrauti su tautiečiais padės D.Pylypyška.
Kasdien atvyksta pusšimtis ukrainiečių
Paulius Keras, Kauno savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotojas:
„Iki šiol Kauno registracijos centre apsilankė 10 tūkstančių 768 ukrainiečiai, dar 1 tūkstantis 327 karo pabėgėliai užsiregistravo Kauno Migracijos departamente. Skaičiuojama, kad šiuo metu vidutiniškai per dieną užregistruojama apie pusšimtį naujų žmonių.
Žmonės atvyksta iš karo epicentrų – Charkovo, Mariupolio, Bučos, Donecko, Boryspilio ar Kijevo priemiesčių.
Šiuo metu reikia dvejopos pagalbos – naujai atvykę žmonės pirmiausia tvarkosi migracijos dokumentus, kreipiasi dėl apgyvendinimo, maisto paketų, švaros ir higienos priemonių. Aiškinasi įdarbinimo bei socialinės paramos galimybes.
Kita grupė – karo pabėgėliai, kuriuos į savo namus buvo priėmę svetingi kauniečiai. Pasibaigus sutartims neradę būsto už prieinamą nuomos kainą karo pabėgėliai sugrįžta ieškoti pagalbos į Registracijos centrą.“
Užsieniečiams siūlomų darbų pasiūla – įvairi
Norvaldas Grudzinskas, Užimtumo tarnybos Kauno miesto 1-ojo skyriaus vedėjas:
„Iki šiol Užimtumo tarnybos Kauno skyriuje užregistruoti 903 karo pabėgėliai. Nuo karo pradžios 88 ukrainiečiai įdarbinti terminuotai, 563 – neterminuotai. Dar 230 asmenų dalyvauja pameistrystės ir profesinio mokymo programose.
Dokumentus įsidarbinti Kaune šiuo metu tvarkosi 12 asmenų, kurie turi konkretų darbo pasiūlymą.
Darbo daugiausia ieško moterys, į Kauną atvykusios su vaikais. Jos nemoka lietuvių kalbos, be to, joms reikia tokio darbo, kad galėtų pabūti ir su vaikais.
Moterims siūlome mažiau kvalifikuotas darbo vietas pačiose įvairiausiose srityse. Jos gali dirbti maitinimo įstaigose, viešbučiuose, atlikti įvairius darbus sandėliuose.
Yra ir Kaune jau dirbančių ukrainiečių mokytojų, odontologų, slaugytojų ir slaugytojų padėjėjų.“
