M.Medinis šiomis dienomis priverstas sparčiai suktis. Viena po kitos mokinių ekskursijos traukia į jo šeimos sukurtą žemės ūkio technikos muziejų ir Auseklių malūną.
Jis dirba gidu, po to malūnininku, nors iš tiesų yra ūkininkas.
Šio vyro pienininkystės ūkis – ties Barbele, netoli Lietuvos, maždaug 10 kilometrų nuo sienos.
Šiuo metu laukuose ganosi apie 130 Martino prižiūrimų galvijų, iš kurių apie 90 yra melžiamos karvės.
Šis žmogus ūkininkauja nuo 1992-ųjų, tad ištvėrė ne vieną pieno krizę, o dabar daro tai, ko lietuviai dar nesugalvojo.
Prarado gausybę pinigų
„Per tuos tris dešimtmečius visko buvo – tris kartus praradau pinigus už pieną. O ir jo supirkimo kainos nuolatos švytuoja kaip sūpuoklės – tai pakyla, tai smunka iki pažemės.
Buvo laikai, kai už kilogramą pieno mums perdirbėjai temokėjo 8 santimus (apie 11 euro centų), bet buvo ir tokie laikai, kai kaina pakilo iki 21 santimo (apie 30 euro centų).
Tada, kai 2014 metais Latvijoje buvo įvestas euras, už pieno kilogramą gaudavome 24 euro centus“, – į praeitį grįžtelėjo Martinas.
Latvijoje, kaip ir Lietuvoje, pieno supirkimo kainos ilgai neužsibūdavo aukštumoje.
Anot pašnekovo, daug smulkiųjų ūkininkų pardavė visas karves, kai maždaug prieš trejus metus atsirado reikalavimas pieną atšaldyti šaldytuvuose.
Per tris ūkininkavimo dešimtmečius jis ne kartą buvo atsidūręs ties krizės slenksčiu.
„Esu praradęs pinigus trijose pieno perdirbimo įmonėse, – patikino vyras. – Pirmą kartą – kai subyrėjo „Bauskas piens“ kombinatas.
Tuomet, kai 2000-aisiais bankrutavo „Stelpes sviests“ įmonė, praradau 12 tūkst. latų (apie 17 tūkst. eurų). O apie 2015-uosius pinigai už pieną, tiektą du mėnesius, dingo ir „Latvijas piens“ įmonėje“, – pasakojo žemdirbys.
Nebelipa ant grėblio
Vis dėlto 2015 metais 13 ūkininkų, kurie nudegė „Latvijas piens“ kooperatyve, susivienijo.
Jie nusipirko 7 pienvežius ir įkūrė kooperatyvą „Piena logistika“, kuris surenka pieną iš smulkiųjų ūkininkų.
„Mes praradome daug pinigų Jelgavos, Stelbės, Bauskės pieno perdirbimo įmonėse. Tapome nepatiklūs, todėl nutarėme pieną parduoti kitaip – biržoje.
Tai nėra aukcionas, nes mes parduodame pieną už tuo metu esančią vidutinę supirkimo kainą Latvijoje.
Esame numatę, kad tokiais atvejais, kai perdirbėjai nesumoka per dvi savaites, kitą kartą pirkdami turi mokėti avansą.
Jeigu laikosi reikalavimo, jie atsiskaito kaip įprasta: pirmiau pienas, po to – pinigai“, – paaiškino pašnekovas.
O lietuviai ar perka pieną iš reikliųjų kaimynų? Pasirodo, kad taip – latviškas pienas „teka“ į visas puses, o supirkėjai keičiasi.
Šiuo metu „Piena logistika“ jį tiekia ir Lietuvos, ir Estijos perdirbimo įmonėms.
Narių kasmet gausėja
Ūkininkams už žaliavinio pieno kilogramą kooperatyvas gegužę mokėjo 0,45 euro.
„Tokia kaina yra nuo gegužės 1-osios. Supirkimo kainos pradėjo kilti maždaug prieš metus ir dėl to perdirbimo įmonių vadovai nėra laimingi.
Tačiau kai mums, ūkininkams, buvo blogai, jiems tai nerūpėjo.
Maždaug prieš porą metų ir seniau parduotuvėse pieno ir jo produktų kainos kilo, o mums buvo mokama 0,13–0,15 euro. Tad kooperatyve sutarėme – tegu kalba, kas ką nori, o mes parduosime pieną tiems, kurie mokės brangiausiai“, – sakė M.Medinis.
Šiuo metu kooperatyvas vienija jau 70 ūkininkų, iš kurių pieną 12 pienvežių surenka visoje Latvijoje.
Pieno kainos Lietuvoje tebekyla
Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centro duomenimis, Lietuvoje gegužę supirkimo įmonių pieno gamintojams mokėta vidutinė kaina už žaliavinį natūralaus riebumo pieną, palyginti su 2021-ųjų geguže, padidėjo 65,3 proc. ir sudarė 0,417 euro už kilogramą.
Palyginus su ankstesniu – balandžio mėnesiu, ji buvo 5,76 proc. didesnė.
Ūkininkams už superkamo pieno kilogramą gegužės mėnesį vidutiniškai buvo mokama 0,399 euro, žemės ūkio bendrovėms – 0,451 euro.
