– Mariau, su kokiais išsūkiais pastaruoju metu susiduria aludariai?
– Didžiausias kartėlis galbūt yra dėl akcizų politikos mūsų šalyje. Tuo metu pandemija nėra kažkoks kritinis dalykas, nes tai tik iš pradžių atrodė baisu. Mūsų daryklai kitąmet bus 170 metų, tai jau antra pandemija, nes prieš šimtmetį pergyventas ir Ispaniškasis gripas. Taip pat pergyventi du pasauliniai karai, bent keturis kartus pasikeitė valdžios santvarka. Kai pagalvoji, mūsų verslas yra pakankamai stabilus, turime daug ilgamečių darbuotojų.
Taigi nėra grėsmės, kad verslas žlugs, priešingai, per pandemiją žmonės daug rečiau išvyko iš Lietuvos, taigi turėjome gerokai daugiau pirkėjų. Juk Lenkijos, Latvijos rinka lietuviams buvo praktiškai užsidariusi.
– Paminėjote akcizų politiką, valdžios ribojimus, vis tik kaip patys aludariai gali prisidėti prie saikingesnio vartojimo skatinimo?
– Esame už kultūringą vartojimą, turime aludarystės centrą, kuriame vedame ekskursijas, aiškiname apie įvairias gėrimų rūšis, aludarystės meną, žmonės supranta, kad tai yra šiek tiek kitaip, nei tas sovietinis suvokimas. Tai ir tam tikras laiko praleidimas, turintis ir pažinimo pusę. Turime ir Aludarių dienos šventę – kultūringą renginį su maistu, gera muzika, koncertais, užsiėmimais. Tos šventės tikrai šviesos, linksmos ir gražios.
Būtent šį penktadienį į Kauną sugrįžta jau tradicija tapusi mūsų „Volfas Engelman“ komandos organizuojama Aludarių dienos šventė. Čia atvykę galės linksmintis kartu su ryškiausiomis Lietuvos muzikos žvaigždėmis: Marijonu Mikutavičiumi, DJ Jovani, grupe „Sisters on Wire“.
Šiemet ši šventė bus ypatinga. Visų pirma, dalyvių skaičiumi. Pastebime, jog kasmet renginys išauga dvigubai, tad šiais metais planuojame suburti daugiau kaip 10 tūkst. svečių. Be to, kviesime susitikti naujoje vietoje Kaune, greta visai neseniai atrestauruoto, dar 1929 metais Grigorijaus Volfo vadovaujamu laikotarpiu bravoro darbuotojams statyto namelio, kuriame šiandien veikia mūsų firminė parduotuvė. Taigi patogu atvykti traukiniu iš kitų miestų į Kauną ir čia pat ateiti į šventę.
– Skelbiama, jog alinės nyksta akyse, Anglijoje, Velse aludžių skaičius nebuvo niekad toks mažas. Nuo gruodžio pabaigos iki birželio pabaigos šalyje uždaryta 200 aludžių. Kiek aludariams atsiliepia tai, jog karantinas uždaro net ir gerai žinomus restoranus bei aludes Lietuvoje?
– Britanija turi tam tikrą specifiką, kad daugiau negu pusė viso alaus yra suvartojama aludėse. Tai jiems karantinai ir pandemija yra didžiulis smūgis. Aš manau, čia ir yra užsidarymo rezultatas. Lietuvoje tai irgi gana smarkiai atsiliepė, bet nebuvo tokio didelio smūgio kaip pas kitus. Tas suvartojimas namuose, mūsų atveju, atsvėrė. Mažesnis skaičius yra verslo sektoriuje nei 2019 metais prieš pandemiją, jis dar neatsistatė, o ir kainų lygis šiek tiek gąsdina.
– Kaip infliacija atsiliepia jūsų verslui? Kaip sekasi balansuoti tarp išlaidų, pelno?
– Brangsta labai smarkiai ir net vėluojama su brangimais pačios produkcijos. Ypač energetiniai ištekliai smarkiai brango. Ko gero, nebuvo tiek, bent aš neprisimenu, kad viskas iš karto taip stipriai brangtų. Pamenu, kad būdavo prastas derlius, tai salyklas brangdavo, ar šiek tiek energetika, bet būdavo pavieniui. Bet dabar viskas vienu metu ir tai yra labai sudėtingas iššūkis. Maža to, ir aplinkinės rinkos, pavyzdžiui, Lenkija, turi savo agresyvią konkuravimo politiką.
– Kaip jūsų įmonei sekasi su eksportu? Kur dažniausiai eksportuojate produkciją?
– Šiuo metu Korėja mūsų didelė rinka, bandome prisijaukinti Rytų rinkas – Japoniją, Taivaną. Ukraina šiek tiek atsigauna. Nemaža dalis buvo eksportuojama į Baltarusiją, Rusiją, bet ten viskas užsidarė, reikėjo persiorientuoti. Džiaugiamės, kad rinkos dalies padidėjimą jaučiame Lietuvoje.
– „Volfas Engelman“ yra pagrindinis naujienų portalo lrytas.lt projekto „Verslo genas“ šiųmetis rėmėjas. Jūs esate ir projekto komisijos narys. Su kokiais iššūkiais tenka susidurti pradedantiesiems verslininkams? Ką prisimenate iš savo patirties?
– Iššūkiai, baimė, kad nepasiseks. Kaip sakoma, su jaunais verslais pasiseka vienam iš penkių ar vienam iš dešimties, tad reikia labai daug drąsos. Tik tiek, kad jaunesnė karta dabar jau yra labiau linkę rizikuoti, kai bendrauju su studentais ar jaunesniais žmonėmis, girdžiu, kad didelė jų dalis yra linkusi kurti verslą patys. Jei anksčiau paklausus, kuo nori būti, atsakydavo, kad direktoriumi ar astronautu, dabar didelė dalis nori kurti savo verslą.
– Tikriausiai reikia balanso tarp drąsos ir realių gebėjimų bei galimybių?
– Jei idėja gera, ji visuomet ras finansavimą. Jeigu tikrai kažkas yra unikalu, ilgainiui idėja komercializuojasi ir tampa verslu, nešančiu pinigus. Galbūt kitą kartą tos idėjos ne iki galo būna geros ar pritrūksta kantrybės, nes tam, kad galėtum kažką išvystyti, jos reikia tikrai daug.
– Vis pasigirsta kalbų, kad visi keliai veda į sostinę Vilnių, traukiasi kiti regionai, bet juk daug tikrai sėkmingų verslų galima rasti visoje Lietuvoje. Kiek regionas turi įtakos verslo sėkmei, jūsų manymu?
– Na, daug kas priklauso nuo paties verslo. Kalbant apie viešojojo maitinimo įstaigą, restoraną, natūralu, kad jis daugiau sėkmės sulaukia ten, kur yra daugiau mokių vartotojų. Taigi čia labiau sekasi didiesiems miestams. Kita vertus, žmonės ir iš didmiesčių vyksta į įdomias vietas, laukia eilėse, kad galėtų paragauti siūlomo maisto. Kai Lietuva nėra didelė, atstumas nelabai ir svarbus. Pandemija parodė, kad gali dirbti iš namų ar vietos, kurioje tuo metu esi. Buvimo vieta ypač nesvarbi IT ar finansų technologijų sektoriui.
– Dešimtmetį dirbate su „Volfas Engelman“, kaip jūsų įmonei sekėsi siekti pergalių, kiek teko matyti įvairių krizių? Nebuvo lengvi ir pastarieji metai dėl karantino, apribojimų, o štai dabar smogė ir infliacija.
– Sakyčiau, išbandymų teko daug. Manau, kad jūsų, naujienų portalo lrytas.lt, „Verslo geno“ projektas yra puikus tuo, kad aprašote verslus, gyvuojančius nuo vienerių iki dešimties metų, kadangi dešimtmetis yra tas laikotarpis, kai verslas arba atsistoja ant kojų, arba miršta. Žinoma, jei verslas prastas, jis miršta per pirmuosius metus, bet artėjant dešimtmečiui jau galima galvoti apie didesnę plėtrą, stabilumą, mat verslas pats iš savęs pradeda nešti rezultatus. Pirmieji dveji ar treji metai būna sunkūs, o nuo penkerių gali apsidairyti, kur nuėjai. Mes taip pat veiklą pradėjome nuo „Volfo“ vardo sugrąžinomo, tai taip pat buvo savotiškas startuolis, nors įmonė šimtametė, tačiau reikia inovatyvių idėjų, kad verslas vystytųsi.
– Pagal kokius kriterijus vertinsite „Verslo geno“ projekto dalyvius?
– Labai svarbus pačios idėjos unikalumas, taip pat – galimybė plėstis, pritraukti finansavimą iš išorės. Na ir, žinoma, jei verslo atstovo akys dega, jis gyvena tuo verslu ir jo pomėgis sutampa su darbu, tai taip pat vienas iš sėkmės garantų. O mums, komisijos nariams, svarbu tai pajausti.
