Nuo dujų adatos Vilnius galėjo nulipti jau prieš gerą dešimtmetį, bet apie šią sostinės priklausomybę politikai vėl prabilo tik artinantis naujam šildymo sezonui.
Prognozuojama, kad jis gali būti rekordiškai brangus, – pasaulyje išaugus dujų kainai sąskaitos už centralizuotai tiekiamą šilumą gali parklupdyti nemažą dalį vilniečių.
Todėl sostinės valdžia, pritarus Vyriausybei, į šilumą gaminančius katilus žiemą planuoja pilti krosnių kurą bei mazutą.
Jis gerokai taršesnis, bet tikimasi, kad nuodijami vilniečiai dėl to piktinsis mažiau nei dėl šildymo kainų.
Be to, artėjant savivaldos rinkimams imta ieškoti kaltų, kodėl sostinė, skirtingai nei kiti šalies miestai, būstus vis dar šildo degindama dujas, o ne pigesnį biokurą.
Kai kurie politikai netgi užsimojo inicijuoti parlamentinį tyrimą ir aiškintis, kodėl Vilniaus valdžia nuo pat 2017 metų neužtikrino sklandaus perėjimo prie biokuro.
Vis dėlto ne vienas „Lietuvos ryto“ pašnekovas pripažino, kad toks tyrimas vilniečių nesušildys, o kaltininkai esą ir taip visiems aiškūs. Tad kas jie?
Pabaigtuvės vis tolsta
Pastaruoju metu skvarbūs žvilgsniai sminga į prie Gariūnų statomą Vilniaus kogeneracinę jėgainę (VKJ) ir jos vadovus. Ji turėjo būti užkurta prieš kelerius metus, bet jau dabar aišku, kad geriausiu atveju tai įvyks tik kitąmet.
Vilniui gyvybiškai svarbus projektas buvo patikėtas valstybės kontroliuojamai „Ignitis“ grupei, kuriai vadovauja didesnę už premjero ir šalies prezidento algą gaunantis Darius Maikštėnas.
Tačiau centrinės valdžios į padebesius iškelta ir įmonė, ir jos vadovybė, panašu, ten ir pasiliko: kas vyksta ant žemės, jai esą mažai rūpi. Bent jau taip kalbėjo Seimo vicepirmininkas Vytautas Mitalas.
Šio politiko atstovaujama Laisvės partija su Remigijumi Šimašiumi valdo Vilnių ir, aišku, gyventojai bent prieš savivaldos rinkimus politikų paklaus, kodėl už šildymą jie moka brangiau nei kauniečiai ar šiauliečiai.
Todėl V.Mitalas jau dabar pirštu duria į jėgainės statybų niekaip neužbaigiančią „Ignitis“ grupę: „Visa ši istorija su jėgainės statybomis skamba labai apgailėtinai.
Kelis kartus buvo vėlinami terminai, visuomenė vis buvo supažindinama su rožiniu drambliuku, kuris tuoj ateis ir mes galėsime brangias gamtines dujas pakeisti į biokurą, bet ir vėl sulaukėme šalto dušo – vilniečių būstų šildymas iš biokuro katilų prasidės tik kitą šildymo sezoną.“
Anot „laisviečio“, išsisukinėdama ir nepaaiškindama, kas kaltas dėl vėluojančio projekto, „Ignitis“ laiko vilniečius „už ausų“: „Jau darosi pikta, kad valstybė nesurado būdo, kaip šį projektą padaryti prioritetinį, kad rudenį šildymo sąskaitas galėtume pasitikti kiek ramiau.“
V.Mitalas mano, kad toks valstybei priklausantis monstras yra tapęs savotišku frankenšteinu: iš privataus sektoriaus yra perėmęs geriausią praktiką dalijantis premijas ir prasčiausią valstybės valdomo sektoriaus praktiką, kai reikia prisiimti atsakomybę už jėgainės statybas.
Dėl tokios situacijos jis netiesiogiai priekaištavo ir Energetikos ministerijai, kuriai vadovauja konservatorius Dainius Kreivys.
Beje, konservatorių atstovo rankose yra ir Vilniaus miesto energetikos bei šilumos ūkis.
Išgąsdino prancūzų užmojai
Galbūt todėl būtent konservatoriams daugiausia priekaištų kalbant apie alternatyvą rusiškoms dujoms skambėjo iš buvusio Vilniaus mero Artūro Zuoko lūpų.
Tris kadencijas sostinei vadovavęs politikas įsitikinęs, kad ir dabartinė valdžia pernelyg lengvabūdiškai nusipurtė atsakomybės: „Jai ši padėtis labai komfortabili – meras ir šilumos ūkį kuruojantis vicemeras gali sakyti, kad „Ignitis“ ar Vyriausybė kažko nepadarė, ir bus teisūs. Bet miestas neturėtų nusišalinti nuo šitų reikalų.“
Vis dėlto, jo nuomone, esminės klaidos buvo padarytos daug anksčiau, kai Vilniaus šilumos ūkio nebuvo leista modernizuoti privatiems investuotojams.
Anot A.Zuoko, lengviausia šiandien kaltinti Ukrainoje karą pradėjusią Rusiją, jai įvestas sankcijas ir pasaulyje brangstančias dujas, bet nepriklausomybę nuo rusiškų išteklių užsitikrinti buvo įmanoma dar prieš gerą dešimtmetį.
Buvusio mero teigimu, politikams tereikėjo nesišiaušti prieš tuo metu milžiniškas investicijas į Vilniaus šilumos ūkį pasiūliusius Prancūzijos investuotojus.
Sostinės šilumos ūkį nuomojusi bendrovė „Dalkia“ (dabar „Veolia“) dar 2010 metais siūlė visiškai atsisakyti deginti gamtines dujas ir pereiti prie biokuro.
Įmonė norėjo investuoti kone pusę milijardo litų ir pastatyti biokuro jėgainę, daug didesnę nei pirmasis jų Baltijos šalyse dar 2006 metais Vilniuje pastatytas 60 MW biokuro katilas.
Jo atsiradimas tuomet gerokai išgąsdino įvairius rusiškų dujų tarpininkus Lietuvoje.
Vienintelis prancūzų prašymas buvo verslo stabilumo garantija – investuotojai norėjo, kad šilumos ūkio nuoma būtų pratęsta dar dešimčiai metų.
Bet, anot A.Zuoko, tuomet konservatoriaus Viliaus Navicko vadovaujama miesto savivaldybės taryba nepritarė jų mero teiktam projektui: „Įsikišo konservatorių vadovybė ir liepė nebalsuoti. Jeigu būtų įvykę kitaip, jau po metų Vilnius nebūtų naudojęs rusiškų dujų.“
Kišosi ir prezidentė
Vėl tapęs meru A.Zuokas šį projektą vėliau bandė ir pats įgyvendinti, bet ir prancūzų, ir kiek vėliau pateikti kitų verslininkų siūlymai taip ir liko neįgyvendinti.
2014 metais A.Zuokas prie Gariūnų netgi buvo surengęs statybų pradžios ceremoniją ir užkasęs simbolinę kapsulę, kur turėjo atsirasti „Danpower Baltic“ biokuro katilinė.
Buvusio mero teigimu, šio projekto vertė buvo perpus mažesnė nei dabar statomos jėgainės.
„Tai buvo privati investicija, be jokios europinės paramos, bet kažkam būtent tai ir nepatiko“, – priminė politikas.
Jis svarstė, jog galbūt tuometei šalies valdžiai kliuvo, kad prie Vilniaus šilumos ūkio modernizavimo buvo pasišovęs prisidėti ir koncernas „Icor“ (anksčiau – „Axis Power“).
Vieša paslaptis, kad šis koncernas kėlė alergiją buvusiai šalies vadovei Daliai Grybauskaitei.
„Kai projektas jau turėjo pajudėti, įsikišo Vyriausybė su prezidente ir šį projektą numarino. Vėliau projektas buvo perpakuotas ir virto dabartiniu „Ignitis“ projektu, kuris vėluoja jau trejus metus“, – kalbėjo A.Zuokas.
Įžvelgė protegavimą
Vyriausybei tuo metu vadovo socialdemokratų lyderis Algirdas Butkevičius. A.Zuokas įsitikinęs, kad buvęs premjeras pasidavė prezidentės spaudimui.
Bet D.Grybauskaitė, anot eksmero, ne tiek priešinosi privačioms verslo investicijoms, kiek rūpinosi jos proteguotu Suskystintųjų gamtinių dujų terminalo projektu: „Matyt, tuo metu rinkoje buvo tik toks laivas, bet jis Lietuvai buvo per didelis.
Tai būtų buvę ypač akivaizdu, jei Vilnius būtų atsisakęs dujų ir perėjęs prie biokuro.
Vilnius buvo antras po „Achemos“ pagal dujų suvartojimą ir, ko gero, joks bankas nebūtų sutikęs finansuoti šio projekto. Todėl niekas tiesiog nebuvo suinteresuotas, kad Vilnius atsisakytų dujų.“
Kita galima priežastis, A.Zuoko teigimu, – buvo justi, kad Lietuvoje vyksta kogeneracines jėgaines stačiusios bendrovės „Fortum“ protegavimas. Tuo esą užsiėmė ir D.Grybauskaitė su patarėjais.
„Prezidentė labai aiškiai brėžė takoskyrą tarp šios suomių bendrovės ir prancūzų investicijų, nors jau tuomet iš „Fortum“ sklido rusiškas kvapas. Tiesa, niekam tai tada nerietė nosies“, – sakė A.Zuokas.
Buvęs meras įsitikinęs, kad jei A.Butkevičius būtų buvęs drąsesnis ir principingesnis, būtų gynęs racionalią ir teisingą poziciją ir leidęs jėgainės statybas pradėti dar 2014 metais.
„Bet jis pasidavė Prezidentūros spaudimui. Taigi vilniečiai būsimas sąskaitas už šildymą galėtų siųsti ir į dabartinę D.Grybauskaitės rezidenciją“, – įgėlė A.Zuokas.
Vardijo trukdžių priežastis
Beje, visi energetikos ministro kėdėje praėjusiame dešimtmetyje atsidūrę asmenys vienaip ar kitaip buvo pasirinkti būtent D.Grybauskaitės.
To neneigė ir A.Butkevičius. Jis pripažino, kad energetikos ministrams tekdavo išklausyti ir tiesioginių buvusios šalies vadovės nurodymų.
Vis dėlto buvęs socialdemokratų lyderis „Lietuvos rytui“ teigė, kad buvo kitos priežastys, kodėl į Vilniaus šilumos ūkį nenorėta įsileisti privatininkų. Pastarieji esą nepagrįstai kėlė šilumos kainą Kaune ir kituose miestuose ir nesileido į jokias kalbas apie jos mažinimą.
Todėl, anot buvusio premjero, nuspręsta, kad konversija nuo rusiškų dujų prie biokuro turi vykti Europos Sąjungos sąskaita, o šiame procese turi dalyvauti valstybė.
A.Butkevičius, be kita ko, paminėjo, kad tuometei Vyriausybei pavyko gauti ES finansavimą trims svarbiems projektams Vilniuje – kogeneracinei jėgainei, nacionaliniam stadionui ir Lazdynui baseinui.
„Bet sostinę valdanti konservatorių ir liberalų valdžia nė vieno jų taip ir nesugebėjo įgyvendinti“, – apgailestavo A.Butkevičius.
Priminė prancūzus
Vis dėlto VKJ projektas judėjo, nors ir ne visai sklandžiai. Niekas dėl jo pernelyg nebūtų sukęs galvos, jei ne artėjantys savivaldos rinkimai ir politikų baimė sulaukti vilniečių rimbo.
Tiesa, šią savaitę pirmagimio sulaukęs už sostinės šilumos ir energetikos ūkį atsakingas vicemeras Valdas Benkunskas „Lietuvos rytui“ teigė dabar turįs kitų rūpesčių nei būsimos vilniečių sąskaitos už šildymą.
Tačiau mėgstantis daugiau girtis, o ne dirbti, šis konservatorius nemano, kad parlamentiniai tyrimai ir kaltųjų paieška gali atpiginti dujas ar sumažinti Rusijos šantažą.
„Mano kaltė turbūt yra ta, kad aš šiuo metu kuruoju šią sritį“, – sakė daug oponentų priekaištų dėl chaoso šilumos ūkyje sulaukiantis vicemeras.
Bet jis vis dar kaltino Vilniaus šilumos ūkį 2002 metais perėmusią prancūzų bendrovę, kuri esą nevykdė įsipareigojimų.
„Jų pažadai modernizuoti šilumos ūkį nebuvo įgyvendinti, tuometė Vilniaus valdžia iš jų ir nereikalavo.
Priešingai, daug negerų dalykų ji dangstė. Galbūt dėl skandalų ir dėl to, kad nepasitikėjo tuomete sostinės valdžia, 2014 metais šilumos ūkį į savo rankas perėmė A.Butkevičiaus vadovaujama Vyriausybė.
Jei „Ignitis“ būtų suvaldęs kogeneracinės jėgainės projektą ir sugebėjęs laiku baigti statybas, parlamentinių tyrimų ir panašių klausimų šiandien nekiltų.
Bet tai centrinės valdžios sprendimas ir mes jo nei ginčyti, nei pakeisti negalėjome“, – „Lietuvos rytui“ dėstė V.Benkunskas.
Bijojo atsakomybės
„V.Benkunskui reikia eiti ne į politiką, o pasakų rašyti“, – iš buvusio politinio bendražygio kalbų tik pasijuokė 2009–2015 metais Vilniaus šilumos tinklams vadovavęs Arūnas Keserauskas.
Buvęs įtakingas konservatorių politikas, prieš du dešimtmečius stovėjęs ir prie tuometės „Lietuvos energijos“ vairo, praėjusį pavasarį paliko partiją.
Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų atsakingojo sekretoriaus pareigas ėjęs A.Keserauskas aiškino, kad jam trūko kantrybė dėl kai kurių konservatorių nekompetencijos.
„Konservatorių neišmanymas neleido miestui laiku priimti teisingų sprendimų dėl šilumos ūkio. Buvo galvojama ne apie gyventojus, o apie politiką ir kaip joje išlikti“, – rėžė buvęs konservatorius.
A.Keserauskas antrino A.Zuokui, kad prancūzai dar 2010 metais galėjo pradėti ir po metų užbaigti vadinamąjį „Millennium“ projektą, kuris būtų leidęs Vilniui pereiti prie biokuro: „Tai buvo ekonomiškai pagrįstas ir gyventojams naudingas verslo projektas, bet jis buvo atmestas dėl politinių motyvų. Tai buvo pirmoji klaida.“
Vėliau esą buvo kiti neteisingi sprendimai, kurie neleido Vilniui atsisakyti dujų.
A.Keserauskas mano, kad tai lėmė kai kurių politikų neišmanymas ir baimė imtis drąsesnių sprendimų: „Juos stabdė baimė suklysti, nuogąstavimai, kad, neduok Dieve, kas nors atsitiks.
Vilnius kentėjo ir nuo politikų negebėjimo pažvelgti į ateitį, kurioje neturėjo likti rusiškų dujų.
Prancūzai tai suprato jau seniai, o mūsų politikai – ne.“
Baugino ir dažni pokyčiai
Kalbėdamas apie priežastis, kodėl Vilnius taip ir nesugebėjo atsisakyti dujų, prancūzus minėjo ir energetikos ekonomistas Vidmantas Jankauskas.
Buvęs Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos pirmininkas įsitikinęs, kad „Veolia“ visiškai be reikalo buvo išguita iš Vilniaus: „Mūsų politikai ir ypač buvusi prezidentė buvo nusiteikę prieš privačius investuotojus. Jie ne kartą buvo išvadinti ir sukčiais, ir vagimis.
Bet ši Prancūzijos kompanija šiuo metu labai sėkmingai veikia Lenkijoje ir net laikoma pavyzdine, visų naujovių flagmane.“
V.Jankauskas neabejojo, kad ir daugiau kaip prieš dešimtmetį „Veolia“ pasiūlytas planas Vilniui būtų pasiteisinęs, tačiau bendrovė greičiausiai nenorėjo rizikuoti matydama Lietuvos politikų požiūrį į ją.
Be to, anot eksperto, privačius investuotojus, kurie Vilniuje galėjo pastatyti ir daugiau biokuro degalinių, galėjo atbaidyti nuolat besikeitusi teisinė bazė: „Vienu metu privačios investicijos buvo skatinamos, paskui viskas staiga pasikeisdavo ir privatininkai galėjo bijoti konkuruoti su valstybės įmonėmis.“
