– Pradėkime nuo tiesioginių ir netiesioginių galimų dujų krizės pasekmių Lietuvai dujų, jei tai atsitiktų pramonės sektoriui.
– Tiesą sakant, tas poveikis gali būti tiek neigiamas, tiek ir teigiamas. Man atrodo, kad mes per mažai kalbame apie teigiamą dujų krizės poveikį Lietuvos eksportui ir Lietuvos ekonomikai. Logika čia yra labai paprasta. Lietuva turi gerokai labiau diversifikuotą, gerokai labiau išvystytą energetikos nepriklausomybę, palyginti su ta pačia Vokietija, kuri yra didžiausias Lietuvos eksporto partneris.
Labai tikėtina, kad dėl dujų krizės dalis Vokietijos bendrovių Lietuvoje ir galbūt kitose partnerėse valstybėse ganėtinai aktyviai ieškos variantų, kaip būtų galima kai kuriuos komponentus ar net tam tikras prekes pasigaminti Lietuvoje ir kitose Baltijos šalyse.
Žiūrint į tai, kaip jau dabar auga Lietuvos eksportas į Vokietiją ir centrinę Europą, manau, kad susiję ne tik su tuo, kad ten yra stiprus vartojimas, bet su jau prasiritančiais pašaliniais aspektais, tokiais kaip dalies gamybos kontraktų arba dalies gamybos perkėlimas į Baltijos šalis.
– O koks pirminis efektas gali atsitikti? Teigiamą pusę kaip ir galima suprasti, bet jeigu, sakykime, šalyse partnerės stringa gamyba, kaip atrodo visa grandinė nuo pat pradžių iki pabaigos, kai jau galima tikėtis ir naujų užsakymų?
– Kalbant apie rizikas, tai turbūt, žiūrint teoriškai, reikia kalbėti apie dvi rizikas. Pasikartosiu, žiūrint praktiškai, jos nebūtinai materializuosis. Pirma rizika yra bendras vartotojų nerimas ir neapibrėžtumas euro zonoje. Jau dabar matome, kad Vokietijoje ir visoje euro zonoje pasitikėjimas per visą laikotarpį yra nukritęs iki istorinio lygio.
Augant nerimui tarp gyventojų, gali būti, kad dalis vartotojų dirbtinai mažins arba ribos išlaidas ne pirmo būtinumo prekėms.
Grįžtant prie Lietuvos ir ką tai reiškia. Tie eksportuotojai ir gamintojai, kurie dirbo su Vakarų Europa, dirba su ne pirmo būtinumo arba ilgo galiojimo prekėmis, gali kažkokiu trumpuoju laikotarpiu gauti mažiau užsakymų. Antras aspektas yra ta pati ES pramonė. Jei kai kurie sektoriai gauna mažiau dujų energetikos išteklių gamybai, jie trumpu laikotarpiu pateiks mažiau užsakymų, bet tai yra tokie teoriniai samprotavimai.
Yra ir dar vienas svarbus teigiamas aspektas, apie kurį mažai kalbame. Labai tikėtina, kad Kinija šių metų gale arba kitų metų pradžioje panaikins nulinę kovido politiką. Tai reiškia, kad tos pačios vokiečių bendrovės gaus daugiau užsakymų, gaus ir Lietuva. Neskubėčiau kol kas dramatizuoti krizės poveikio Lietuvos ekonomikai.
– Kokiuose sektoriuose Lietuva gali tikėtis pozityvaus efekto?
– Tai galėtų būti sektoriai, kurių veikla tiesiogiai priklauso nuo energetikos. Chemijos, plastiko sektoriai ir visi kiti, kurių veikla priklauso nuo dujų ir energetikos: metalo apdirbimas, mediena, tekstilė, inžinerinė pramonė.
Gali būti taip, kad dėl rizikų Vokietija susidurs su problematišku dujų tiekimu rudenį ir žiemą. Dalis bendrovių, netgi tos, kurios realiai su ta problema nesusidurs, dėl atsargumo ieškos alternatyvių rinkų, kuriose būtų galima pasigaminti kai kurias prekes. Lietuva čia yra tikrai ideali šalis, nes pramonė yra didžiausias Lietuvos ekonomikos sektorius. Ta pati Lietuvos pramonė praktiškai visą produkciją eksportuoja.
– Kalbant apie Vokietijos galimas problemas, ką jos reiškia euro zonai apskritai?
– Techniškai žiūrint tai reiškia, kad euro zonos ekonomika antrąjį pusmetį gali nebeaugti, gali netgi šiek tiek kristi. Čia jau reikėtų padėti žvaigždutę, nes visada velnias slypi detalėse. Tik noriu priminti, kad euro zonos ekonomika šiaip jau viršija 2019 m. pirmo pusmečio lygį. Tai reiškia, kad ekonomika jau yra stipresnė nei buvo prieš kovidą.
Jei euro zonos ekonomika šiek tiek nukristų, tikėtina, kad labai ilgą laikotarpį ji vis dar bus aukštesnė nei prieš koronaviruso krizę. Techninė recesija Vokietijoje ir euro zonoje, tikėtina, kad ateis, tačiau vis tik reikėtų įvertinti kontekstą. O kontekstas turi būti toks, kad turime lyginti skaičiukus su 2019 metų atitinkamu laikotarpiu.
– Ar yra kokio nors pagrindo nerimui, nes, remiantis infliacijos skaičiais, galų gale, kalbant apie karo kontekstą, abstraktus nerimas tarsi susiformuoja, bet ar esama konkrečių prielaidų?
– Taip, konkrečių prielaidų esama. Jeigu pasižiūrėtume į paskutinę euro zonos prekybos statistiką, centrinėje Europoje mes jau matome aiškų ir konkretų mažmeninės prekybos kritimą.
Tai susiję su dviem aspektais. Visų pirma, tai yra infliacijos poveikis vartotojų perkamajai galiai, nes šiuo metu euro zonoje sparčiausiai krinta ne pirmo būtinumo ir ne maisto prekių mažmeninė prekyba.
Antra, kaip ir minėjau, tai gali būti susiję su tam tikru vartotojų nerimu ir gali būti, kad dalis euro zonos vartotojų turi pinigų ir finansinių išteklių, bet tiesiog tuos pinigus laiko bankuose, laiko kišenėse ir ruošiasi galimam sunkmečiui rudenį ir tiesiog dirbtinai riboja savo vartojimą, nepaisant to, kad vartojimui pinigų turi.
– Kaip gali atrodyti tas ruduo?
– Manyčiau, kad kritiniai žodžiai bus „nestabilumas“ ir „neapibrėžtumas“. Šituo atveju, manau, sėkmė arba nesėkmė rudenį priklausys nuo Europos Komisijos (EK) pastangų, kad tiek Europos Sąjungos (ES), tiek euro zonos valstybės gautų kuo daugiau dujų. Tiesą sakant, čia EK, manyčiau, gali padaryti ir daugiau, nes šiuo metu dar nėra padaryti sprendimai, kurie leistų dujas ar energetikos išteklius pirkti EK vardu. Lygiai taip pat, kaip buvo daroma perkant vakcinas.
Labai svarbu šiuo atveju kuo labiau sumažinti nerimą ir neapibrėžtumą tarp gyventojų ir taip įmonių. Reikia komunikuoti visas rizikas, bet ir visus privalumus bei galimybes, kurias gali gauti tiek Lietuva, tiek ES bei kuo mažiau nerimauti dėl šio aspekto.
– Kalbant apie Lietuvos pranašumus ir trūkumus, kalbant apie Lietuvos ekonominį profilį šiuo metu, ką yra svarbiausia pasakyti?
– Lietuvos ekonominis profilis yra labai stipriai priklausomas nuo situacijos eksporto rinkoje ir dėl to Lietuvos nereikėtų laidoti ekonomikos. Mes turėsime pakankamai spartų ekonomikos augimą kitais metais, taip pat mes turime labai konkurencingą pramonę ir eksportą. Nereikėtų buhalteriškai žiūrėti į Lietuvos eksportą ir galvoti, kad nukris euro zonos ekonomika, o tada nukris Lietuvos eksportas.
Yra daug niuansų, kurie kaip tik gali lemti, kad Lietuvos eksportas didės. Manyčiau, kad į skaičiukus reikėtų žiūrėti labai atsargiai ir visada žiūrėti į tų skaičiukų detales, prieš nerimaujant dėl dujų krizės poveikio Lietuvos ekonomikai.
– Turbūt šalia dujų labiausiai vartojamas žodis yra infliacija – tiek kalbant apie ekonomikos būklę, tiek Lietuvoje ir net tik. Lietuvoje infliacija yra tarp didžiausių skaičių visoje euro zonoje. Ar reikia to bijoti, ką tai lemia ir reiškia?
– Tai lemia keli aspektai. Visų pirma, mes turime labai stiprią darbo rinką ir spartų atlyginimų augimą, kurio neturi euro zonos valstybės. Kiek aš žinau, Vokietijoje pagrindinės derybos dėl atlyginimo kilimo praktiškai pirmą kartą įvyks tik šių metų rudenį, kai tuo metu Lietuvoje atlyginimai nuo kovido pradžios išaugo praktiškai trečdaliu. Tai vienas iš aspektų, dėl ko mes turime labai didelę infliaciją, tai turime stiprią darbo rinką, ko neturi kitos euro zonos šalys.
Antras aspektas, dėl kurio yra ganėtinai rizikinga lyginti skirtingus infliacijos skaičius tarp šalių ir teigti, kad ta infliacija Lietuvoje yra didelė, yra irgi gana rizikinga. Visos ES šalys eina labai skirtingu keliu, kas susiję su antiinfliaciniu planu. Galime paimti Prancūziją, kuri turi vieną iš mažiausių infliacijos rodiklių euro zonoje, ten infliacija yra maža tik dėl to, kad valstybė dirbtinai įšaldė energetikos išteklius tiek įmonėms, tiek vartotojams.
Lietuva eina truputį kitu keliu. Antiifliacinis planas yra labiau orientuotas į vartotojus ir mažiau į verslą. Yra tam tikri techniniai momentai antiinfliaciniame pakete, kurie nemaža dalimi ir išskiria Lietuvą iš kitų šalių. Tai nereiškia, kad mūsų infliacija yra blogesnė nei kitur, tiesiog yra skirtingi principai.
– Kada ir ko Lietuvai reikia imtis, jeigu išvis reikia imtis, kad suvaldytume infliaciją?
– Sakyčiau, kad čia yra du keliai ir jie turi savo pliusų bei minusų. Kas galėtų šiuo atveju padėti, tai antiinfliacinio plano praplėtimas ir orientacijos į verslo padidinimas. Tarkime, kompensuoti verslo energetikos kainų padidinimą arba užšaldyti energetikos kainas verslui bent jau iki šių metų pabaigos. Tai tikrai padėtų suvaldyti infliaciją, ji piką pasiektų šių metų rudenį. Bet tai turi ir tam tikrų papildomų sąlygų, papildomą kainą valstybei.
Lietuva šiuo metu finansų rinkose skolinasi kelis kartus brangiau negu šių metų pradžioje dėl objektyvaus nerimo ir streso finansų rinkose.
Antiinfliacinio plano praplėtimas ir didesnė orientacija į verslo poreikius reikštų, kad valstybė rinkose turės daugiau pasiskolinti, kas teoriškai reiškia galimai didesnes skolinimosi palūkanas.
– Kokio masto infliaciją, jeigu apskritai įmanoma įvardinti tokį skaičių, Lietuva gali toleruoti?
– Geras klausimas. Jeigu mes pasižiūrėtume į Lietuvos vartotojų lūkesčius, panašu, kad tas tolerancijos lygis, deja, jau yra praeitas ir Lietuvos vartotojų nuotaikos dabar labai akivaizdžiai pradėjo mažėti – Lietuvos gyventojai po truputį blogina savo nuomonę apie finansų perspektyvas. Tai yra pagrindiniai du komponentai, kurie lemia bendrą Lietuvos vartotojų nuotaikų kritimą.
Aš sakyčiau, kad tolerancijos lygis buvo pasiektas gegužę ar birželį, o dabartinė infliacija yra šiek tiek per didelė ir daliai gyventojų tai pradeda kenkti. Bet ta pati Lietuvos banko statistika rodo, kad kol kas gyventojų indėliai išlieka aukštesniame lygyje nei prieš pat koronaviruso krizę, kas reiškia, kad dalis gyventojų dar tikrai turi finansinių išteklių ir finansinių santaupų. Tikėtina, kad dėl nerimo, kas atsitiks rudenį su energetikos sektorių, dalis vartotojų dirbtinai riboja išlaidas.
