– Kokios verslo nuotaikos? Ar jis dar nekelia baltos vėliavos?
– Dabar žiūriu į kainas, kurių vidurkis pakyla iki 0,42 Eur/kWh arba 424 Eur/MWh – tai 5 kartus didesnė kaina už buvusią prieš metus, anksčiau elektros kainos vidurkis buvo apie 0,08 Eur/kWh. Tam tikromis valandomis didžiausia kaina būna 0,58 Eur/kWh, mažiausia – 299 Eur/MWh arba 0,30 Eur/kWh.
– Tai galbūt reikia tam tikromis valandomis išjungti įrenginius?
– Ne visos gamyklos gali išjungti įrenginius, yra dirbančių visą parą. Nelengva tam verslui, kuris dirba dienomis, nes dieną kaina yra didesnė. Daugelis klausia, kodėl verslas nefiksavo elektros kainų? Tad paaiškinu, kad verslas puikiai viską suprato ir fiksavo kainas, turėjo sutartis, kurios galiojo kelerius metus.
Tačiau tiekėjai išmokėjo sutartyse numatytas baudas ir jas nutraukė, o tada pasiūlė naujas sutartis visai kitokiomis kainomis. Ir, nors įmonėms buvo išmokėtos 2–3, net ir 6 mėnesių baudos, jos buvo „pravalgytos“ per mėnesį-du.
Daugeliu atvejų naujose sutartyse kainos buvo fiksuotos gana aukštos, todėl įmonės pasiliko laisvą prieigą prie biržos, nes kartais elektros kaina sumažėja. Šitaip pasirinko visą parą dirbančios įmonės – naudodamosi naktiniu, savaitgaliniu tarifu jos šiek tiek susibalansuodavo savo kainas.
Aš suprantu, kad dabar kiekvienas tapo energetiku, siūlo sprendimus valstybei, tačiau, įsigilinus į situaciją, išsiaiškinus, kokie Lietuvoje yra generaciniai elektros pajėgumai, pasirodo, kad ne viskas yra įmanoma.
– Dabar jau nė vienas tiekėjas nepasirašo sutarčių ilgesniam laikotarpiui?
– Pasirašo 5 metams, galima fiksuoti apie 25–30 Eur/kWh elektros kainą. Tačiau pasiūlymų su tokiomis kainomis trumpesniam laikotarpiui nėra. Aišku, dabar ši kaina tenkintų daugelį įmonių, nors ji ir yra 2,5 karto didesnė už seniau buvusią. Bet kas bus, kai po 3 metų elektros kaina nukris, bet mes toliau turėsime elektrą pirkti tokiomis kainomis?
Todėl siūlome apsidrausti ir įmonėms bei valstybei per pusę pasidalinti tą būsimą kritimo naštą. Jei kaina nekris ir išsilaikys tokia pati, būsime išlošę, o kritimo kainą galėtume pasidalinti. Tada nereikėtų jokių subsidijų ir kompensacijų. Visi jas norėtų gauti, bet net nežinau, kaip jas reikėtų įmonėms padalinti, todėl tai tiesiog tik į ugnį įpiltų papildomo žibalo dėl dalybų.
– Fiksuojame kainą ilgam laikotarpiui, o jei po kelių metų ji nukrenta, dalijamės kaštus per pusę?
– Taip bus gerokai pigiau negu dabar milijardais subsidijuoti verslą. Klausimas, ar užteks generacinių pajėgumų iš mūsų skandinavų partnerių, bet, kiek man teko su jais kalbėti, padirbėjus kartu būtų galima tam tikrus kiekius užfiksuoti.
Vidutinės trukmės siūlymas būtų surasti daugiau generacijos šaltinių, tiesiogiai priklausančių toms pačioms gamybinėms ir aptarnavimo įmonėms. Be savo generacijos nieko neišspręsime, todėl kalbėjomės su Vyriausybe ir gavome palankų atsakymą, kad tikėtina, jog bus lengvatinių paskolų nuo 500 mln. iki 700 mln eurų.
Tikėtina, kad gaminančiam vartotojui, energetiniam skurdui mažinti ir savivaldai susimažinti kaštus bus skirta iki 1 mlrd. eurų paskolų.
– Premjerė visada kartoja, kad reikia europinio sprendimo. Energetikos kainos yra ne vienos šalies reikalas.
– Tikimės visi turėti vienodas sąlygas. Kiek žinau, Ispanija jau užsitvirtino dujų kainas, ir gana praktiškai, nes jos elektros kaina yra mažesnė. Lenkija išėjo iš „Nord Pool“, kadangi turi savo generaciją, anglimis kūrenamas stotis, kurias visas pasileido, todėl dabar turi truputį daugiau nei 0,15–0,17 Eur/kWh elektros kainą.
Tokią kainą turėti mums būtų pasaka. Bet dabar žiūrėsime, kaip bus Latvijoje ir Estijoje, kadangi elektra pas mus ateina lanku, iš Lenkijos per „Nord Pool“ mes gauname nelabai daug elektros. Todėl dabar visi iš to užsidirba, nes Lietuva yra tokia kaip energetinė sala.
Todėl dabar turime didinti savo generaciją, nes neturime pakankamos generacijos, ką turi latviai su savo Rygos hidroenergetika, estai su savo skalūninėmis dujomis. O mes neturime pakankamai generacijos, nors esame pramoninė valstybė.
Todėl mums reikia įsirenginėti nutolusius parkus iš paskolinių, o ne subsidijinių, pinigų. Reikia įsirengti ilgalaikius, tvarius šaltinius, kad savo turima generacija užsitvirtintume elektros kainą 20 metai. Čia yra esmių esmė, jei norime, kad Lietuva išliktų pramonine valstybe, jei norime ilgalaikių darbo vietų ir kad ateityje mūsų produkcija būtų su mažiausiu anglies dioksido pėdsaku.
– Vasarą didžiąją dalį energijos gamins saulė, vėjas, o žiemą elektros kaina gali būti visai kita nei vasaros. Kaip tada subalansuoti tą kainą?
– Saulė elektrą gamina daugiausiai vasarą, kai vėjas nepučia, o vėjas – atvirkščiai: jis pučia rudenį, žiemą, pavasarį, naktį. Yra paskaičiuotos studijos, kad 1 megavatui vėjo subalansuoti, Lietuvos sąlygomis, reikia 1,5 megavato saulės. Jei dabar turime 600 megavatų vėjo energijos, tai teoriškai reikėtų apie 400 megavatų saulės, o dabar turime apie 220–240 megavatų.
Aišku, reikia lygiagrečiai didinti ir vėjo energijos, stambesnei pramonei reikia antžeminio vėjo, labai stambiai, chemijos pramonei, reikia jūrinio vėjo. Pastarojo kaina gal ir nėra maža, bet jis yra kone dvigubai našesnis negu antžeminis vėjas.
O saulės energija bus galbūt daugiau susijusi su paslaugų sektoriumi, su dideliais prekybų centrais, ant kurių stogų iš karto galima sandėliuoti ir suvartoti tą elektrą neperkraunant tinklų. Taip pat ji bus skirta logistikai, bazėms, IT sprendimams. Galų gale, visi pastatų fasadai ateityje bus padengti saulės moduliais, nes tai yra racionalu, tokiu būdu fasadas grąžina pinigus.
Visa tai padės ilgalaikius pamatus. Mes džiaugiamės ateinančiais investuotojais iš užsienio ir vietiniais, bet mums svarbu surišti gamintojus su generacijos šaltiniais. Tokiu būdu ilgam periodui fiksuojame savo produkcijos kaštus, tampame konkurencingi ir su viena mažiausių CO2 emisijų. Aišku, tai ne šios dienos, ir ne vidutinės trukmės darbas.
– Bet verslui gyventi reikia šiandien. Kiek ilgai dar galėsite išgyventi? Lietuvos banko vadovas sakė, kad pasikrovėte lašinukų per 10 metų, tai dabar juos ir valgykite.
– Šiais metais buvo surinktas rekordinis pelno mokestis – virš milijardo eurų, niekada tokio nebuvo. Jis buvo surinktas dėl to, kad žmonės išsigrynino tuos pinigus. Tikėtina, kad dėl tokios geopolitikos ir dėl bendro požiūrio jie investuos tuos pinigus kitur, ne Lietuvoje, bandydami apsisaugoti ir pasidalinti rizikas.
Jei toks požiūris bus ir toliau, tų lašinukų neliks daug. Dabar kaip tik reikia padaryti taip, kad tie Lietuvoje dirbantys pinigai ir toliau liktų Lietuvoje. Kad būtų įdomu investuoti, reikia paskatų, nes ilgainiui daugelis pasirinks tą pačią Lenkiją, kur elektros kaina mažesnė, kur paramos šaltiniai yra didesni, kur investicinė aplinka geresnė.
Todėl į dabartinę situaciją reikia žiūrėti atsargiai. Jei ji bus laikina, 2–3 mėnesių, manau, kad niekas dėl to labai nepergyvens. Bet ateina žiema, elektros kaina pakilo 4–5 kartus. Verslas solidarizuojasi su valstybe, mes suprantame, kad tai yra iššūkis iš Rytų, kad mus sukiršintų. Todėl turime išlikti vieningi, bet girdėti vieni kitus.
– Ar girdi valdžia verslą? Ar kalbasi, ieško praktinių sprendimų?
– Biudžeto ir finansų, Ekonomikos komitetai Seime tikrai girdi ir supranta, kartu ieškosime sprendimų. Vyriausybėje iniciatyva eina tik iš Energetikos ministerijos (EM), tik dėl jos pastangų yra atsiradę tie paskoliniai pinigai savai generacijai, nors tai ir nėra EM darbas.
Susitikimai su energetikos ir finansų ministrais leido sukurti sistemą, kuri, tikiuosi, dar bus ištobulinta, kad be jokių papildomų įkeitimų, išskyrus tą generacijos šaltinį, nežiūrint į įmonių finansinius rodiklius, bus galima generacijos šaltiniui skirti 20 proc. investicijų iš įmonės, o 80 proc. sudarys 10 metų paskola su lengvatiniais procentais iš valstybės arba su garantija iš bankų, kas leis iš karto užsifiksuoti tas elektros kainas.
Tai buvo didžiausia investicija iš EM. Kol kas iš Ekonomikos ir inovacijų ministerijos (EIMIN) laukiame priemonių, kurios galėtų būti padarytos greičiau, nes ši priemonė yra iš RRF pinigų, tad tikėtina, kad geriausiu atveju ji verslą pasieks lapkritį. O dabar konkrečių žingsnių kol kas nėra.
Kiek teko matyti, kol kas energetikos ministras bene vienintelis nesutinka su Europos formule apkrauti atsinaujinančius šaltinius. Nors tai ir logiška, bet Lietuvoje nėra tų šaltinių. Mes generuojame 30 proc. elektros, o importuojame 70 proc.
Fantastika, kad pasidarėme SGD terminalą, jungtis su Europa, biomasę šildyme, bet nepadarėme elektros generacijos. Biomasę būtų galima greitai naudoti instaliuotai – ir šildant miestus, ir turint kogeneraciją – sukant elektrą.
– Finansų ministrė sakė, kad siūlymai kompensuoti kainų augimą būtų nepakeliama našta valstybei. Dauguma ES šalių remia tik žmones, o ne verslą. Ar iš tikrųjų taip yra?
– Pagal oficialius šaltinius – taip. Bet nežinome, kas vyksta „po vandeniu“. Kiekviena ES šalis paskui aiškinsis su EK, dabar jie neaiškina savo pagalbos priemonių. Nors oficialiai ministrė teisi, bet, mūsų žiniomis, yra daug kitų priemonių. Ispanijos Vyriausybė susitarė, uždėjo lubas dujoms, o viską, kas virš lubų, finansuoja pati. Taip daryti jie gavo sutikimą iš EK.
– Kokia grėsmė darbo vietoms?
– Sunku paskaičiuoti. Senesniais duomenimis, 12 nemažų įmonių buvo pristabdžiusios arba sustabdžiusios veiklą. Kelios susijusios su mediena, popieriaus gamyba, kitos – apdirbamosios pramonės įmonės, kurios pagal kaštų struktūrą negali pakelti padidėjusių sąnaudų. O dirbti į minusą reiškia didinti įsiskolinimą, didinti riziką darbo vietoms, todėl geriau sustoti laiku ir pažiūrėti, kas bus.
Todėl gali būti daug tų prastovų, o tie, kas turi lašinių, juos suvalgys. Jei situacija nesikeis, nebus sprendžiami klausimai, žiemą arba pavasarį verslas pradės užsidarinėti ir atleisti žmones. O norint vėl atsidaryti bus sunku, nes reikės iš naujo surinkti žmones, o klientai jau bus išėję kitur.
Taip, praeiti ir užpraeiti metai buvo puikūs Lietuvos pramonei, bet reikia žiūrėti į priekį. Jei kitos ES šalys padės verslui, o Lietuva – ne, ilgainiui prarasime savo eksporto rinkas, jas vėl perims kiti, ką iki šiol darėme mes per pandemiją.
