Norėjo įdarbinti neįgalųjį, tačiau vos jį rado
Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos duomenimis, 2021 m. pabaigoje Lietuvoje paskaičiuota apie 221 tūkst. asmenų su negalia. Iš jų – 147,4 tūkst. darbingo amžiaus.
Vis dėlto iš jų dirba ne visi. To priežastis toli gražu ne viena, sakė Vilniaus prekybos, pramonės ir amatų rūmų Tarybos narė ir „DSP Plius“ kompanijos savininkė Irma Spudienė.
Atrodytų, kad turime daug laisvų darbo vietų ir dalį jų būtų galima užpildyti dirbti galinčiais neįgaliaisiais, tačiau pati I.Spudienė dar prieš penkerius metus pradėjo ieškoti darbuotojo su negalia ir susidūrė su sunkumais. Paieškos užtruko kone dvejus metus.
Viena iš I.Spudienės įvardytų priežasčių – nėra atskiros sistemos, kurioje galėtų registruotis gyventojai su negalia ir darbdaviai, ieškantys būtent tokių darbuotojų.
„Kai įdėjau skelbimą į Užimtumo tarnybą, nesulaukiau nė vieno CV. Darbuotojo rasti nepavyko. Tada dėjau skelbimus į įvairias feisbuko grupes, darbo paieškų portalus, bet galiausiai radau darbuotoją pagelbėjant Valakupių reabilitacijos centrui.
Žinau, kad valdžia planavo sukurti bendrą svetainę, kur vienoje vietoje žmonės su negalia rastų visą jiems svarbią informaciją, galėtų ieškoti darbo, bet kol kas neaišku, kada ji atsiras“, – pasakojo ji.
Be to, I.Spudienė sakė sulaukusi teisininkų replikų, neva negalima skelbime rašyti, kad darbui ieškomas žmogus su negalia, nes tada diskriminuojami negalios neturintieji.
„Bet man kyla klausimas, o kas mane už tai norėtų paduoti į teismą? Aš prieš keletą metų to nežinodama visur tiesiai šviesiai taip ir skelbiau, net įdėjau neįgaliojo vežimėlio nuotrauką. O pasirodo, kad taip negalima. Reikia neva tik užsiminti, kad darbo vieta pritaikyta ir neįgaliesiems“, – dalijosi patirtimi pašnekovė.
Vilniaus prekybos, pramonės ir amatų rūmų prezidentas, įmonės „Traidenis“ vadovas Sigitas Leonavičius pasidalijo panašia patirtimi. Jis yra įdarbinęs judėjimą negalią turinčią moterį, kuri atsakinga už soc. tinklų valdymą ir reklamą, tačiau ją rado ne per Užimtumo tarnybą, o būtent per soc. tinklus.
„Daugiausia pretenzijų turiu Užimtumo tarnybai. Žmonės su negalia turi reikiamų kompetencijų, jiems tik reikia rasti tinkamą darbą, bet dabar dažniausiai jie darbą randa per pažįstamus.
Dabar tiesiog vieni kitų nerandame, reikia sukurti kokią nors sistemą tam išspręsti“, – aiškino S.Leonavičius.
Pasiskaičiuoja, o tada nenori arba negali priimti
„Kiti verslininkai mane labai palaiko, bet kad patys paimtų ir įdarbintų neįgalųjį – to nepadaro“, – nuogąstavo I.Spudienė.
Ji pripažino, kad neretai darbdaviai yra nelinkę įdarbinti žmonių su negalia dėl išskaičiavimo.
„Didelės įmonės įdarbina žmones su negalia, jų ir didžiuosiuose prekybos centruose dirba, yra, pavyzdžiui, kurčiųjų. Bet tokios įmonės turi pinigų, o smulkiajam verslui yra sudėtingiau. Įdarbinus neįgalųjį galima gauti valstybės paramą, bet kartais, anot I.Spudienės, ir pačios Užimtumo tarnybos darbuotojos „atmuša“ tokį norą, paminėdamos, jog gaunama parama gali būti maža.
„Taip pat reikia papildomų pinigų ir darbo vietai įrengti. Aš iš valstybės įrenginėjant darbo vietą negavau nieko. Įstatymuose turime spragą – darbo vietos įkūrimas finansuojamas tik tada, kai verslas turi nuosavas patalpas, tačiau 90 proc. verslo įmonių Lietuvoje patalpas nuomoja. O finansuojama suma būtų nemaža – apie 18–19 tūkst. eurų.
Tad ir aš 5 tūkst. eurų išleidau iš savo kišenės. Mano vyras padėjo pritvirtinti reikiamus turėklus, praplatinti duris, dar nupirkome sofą, kad darbuotojas galėtų pailsinti nugarą, nes ją vis paskausta“, – pasakojo ji.
I.Spudienė taip pat paminėjo, kad turintieji negalią dažniausiai dirba mažiau valandų, o ir tokių asmenų imunitetas neretai būna kiek silpnesnis. Visa tai darbdaviai paskaičiuoja.
„Pirmuosius metus ir mano įdarbintasis prasirgo trečdalį laiko, bet su tuo reikia susitaikyti. O ir negalios neturintieji serga, taip kad nieko ypatingo. Aišku, dar neįgalusis turi daugiau atostogų. Pavyzdžiui, man priklauso 20, o jam – 25 dienos“, – kalbėjo ji.
Anot pašnekovės, taip pat daugeliui kiša koją patirties trūkumas ir baimė: o ką daryti, kaip su tokiu žmogumi kalbėtis?
Pati I.Spudienė sakė nesibaiminanti priimti neįgaliųjų į darbą, nes jos mama serga epilepsija, diabetu ir sėdi neįgaliojo vežimėlyje, tad patirties, kaip elgtis su tokiais žmonėmis ir kaip jiems suteikti pagalbą, ji turi apstu.
„Aš pati savo darbuotojus apmokiau, kaip su naujuoju kolega bendrauti, kada ir kaip jam padėti, o kada ne“, – teigė Vilniaus prekybos, pramonės ir amatų rūmų Tarybos narė.
Tačiau ji ragino visų darbdavių taip drastiškai „nenurašyti“. Yra ir tokių, kurie neįgaliuosius mielai priimtų, tačiau negali, nes jų biurai įkurti ne pirmame, o antrame ar kituose aukštuose. Atrodytų, jei liftas yra, kur problema? Tačiau kilus gaisrui liftai išjungiami ir, pavyzdžiui, neįgaliojo vežimėlyje sėdinčiam asmeniui nebūtų galimybės evakuotis.
I.Spudienė pripažino, kad dabar rengiant įvairius darbuotojų susitikimus ir šventes tenka apgalvoti daugiau detalių ir jai. Pavyzdžiui, jeigu reikia išrinkti restoraną, prioritetas teikiamas būtent tam, kuris yra pirmame aukšte arba jame yra liftas.
„Bet mes visur dalyvaujame kartu: ir įmonės vakarėliuose, ir sporto šventėse, ir kitur“, – juokėsi I.Spudienė.
Tuo metu S.Leonavičius akcentavo, kad verslininkai darbuotojų su negalia nebijo ir į juos kritiškai nežiūri. Jis pripažino, kad darbdaviai dažnai skundžiasi nerandantys specialistų, nori įdarbinti atvykėlius iš kitų šalių, tačiau tik dėl to, jog nežino esant ir Lietuvoje darbo vietos dar neturinčių kompetentingų profesionalų.
„Reikėtų sukurti kokią nors sistemą, kurioje tiek darbdaviai, tiek negalią turintys asmenys vieni kitus rastų ir matytų. Juk verslininkams reikia kompetencijų. Samdydami darbuotoją nežiūrime į tai, ar jis vyras, moteris, kokio amžiaus, turi ar neturi negalią. Vertiname tik kompetencijas.
Ir per pandemiją supratome, kad daugelį darbų galime atlikti nuotoliniu būdu, tad ir judėjimo negalią turintys asmenys gali puikiai dirbti. Žinoma, jeigu darbdaviui būtina, kad žmogus būtų darbo vietoje, reikia įrengti darbo vietą, pasirūpinti patekimu į patalpas, jei jos yra ne pirmame aukšte. Bet tai – tikrai mažiausia problema. Didžiausia spraga, kad verslai nežino, kur šių žmonių ieškoti, o šie potencialūs darbuotojai nežino, kaip ir kur save pristatyti, pateikti“, – kalbėjo S.Leonavičius.
Linkę negalią slėpti
Neretai turintieji negalią, kuri nėra akivaizdžiai matoma, apie ją darbdaviui neprasitaria, nes bijo būti nepriimti į darbą arba atleisti.
Dar 2022 m. vasario mėn. spaudos konferencijoje Seime dalyvavusi Lietuvos epilepsija sergančiųjų sąjungos „Epilė“ vadovė Donata Balčikonė nurodė, kad šalyje apie 25 tūkst. gyventojų serga epilepsija. Beveik 6 tūkst. gyventojų kasmet pirmąsyk išgirsta šią diagnozę – tai net vidutiniškai po 16–17 žmonių kasdien.
Pasak D.Balčikonės, daugelis šių žmonių nedirba, o ir šalies įstatymai šias galimybes riboja. „Tik prieš porą metų panaikino įstatymą su sąrašu darbų, kurių sergant tam tikromis ligomis, tarp jų ir epilepsija, negalima dirbti. Tarp jų buvo ir socialinis, ir veterinaro darbas.
Atrodytų, jei žmogus priepuolių nepatiria, liga yra kontroliuojama vaistais, tai kodėl jis negalėtų dirbti šito darbo?“ – klausė D.Balčikonė, paminėdama, kad manymas, jog epilepsijos priepuoliai ištinka kasdien, yra klaidingas. Kartais jie pasireiškia vos kelis kartus per mėnesį.
Vis dėlto, jos teigimu, jeigu tokia liga yra kontroliuojama, galbūt ne visiems būtina apie ją žinoti. Tačiau, jei yra tikimybė, kad priepuolis gali ištikti bet kur ir bet kada, būtų sąžininga aplinkinius įspėti.
Seimo narys, Sveikatos komiteto narys Linas Slušnys taip pat pabrėžė, kad prieš keletą metų buvo visiškai normalu slėpti šią ligą nuo darbdavio, nes apie tai sužinojus jį galėdavo tiesiog atleisti.
„Šiandien galbūt to yra mažiau, mes po truputį augame, bet nesakau, kad viskas baigta. Taip pat mes vis dar turime kai kuriuos Lietuvos įstatymus, kurie diskriminuoja. Jeigu žmogui neapsimoka dirbti dėl to, kad dirbdamas jis turės susimokėti už gydymą, vaistus, kurie jam būtini, kad nepatirtų priepuolių, tai mes vis dar turime situaciją, kada mūsų teisinė sistema nėra pritaikyta padėti šiems žmonėms“, – spaudos konferencijoje kalbėjo politikas.
Ligos slėpimo pavyzdį pateikė ir „Santaros“ klinikų Epileptologijos centro vadovė prof., med. dr. Rūta Mameniškienė.
„Jauna mergina pagaliau įsidarbino, džiaugėsi bandomuoju laikotarpiu, jos darbdavė irgi buvo patenkinta. Bet vieną dieną darbdavė pamatė, kad mergina lyg ir sustingo, o uždavus klausimą ši į jį negalėjo atsakyti. Paskui darbdavė paklausė: „Kas tau, vaikeli, yra?“ Ši pasakė, kad tai buvo epilepsijos priepuolis.
Rytojaus dieną jai buvo liepta neateiti. Ji vaistinėje dirbo valytoja. Tai parodo netgi tų žmonių, kurie yra arti medicinos, baimę, kad sergantysis epilepsija bus šalia. Dėl to labai liūdna“, – pasakojo R. Mameniškienė.
I.Spudienė pripažino, kad nuo tokių darbdavių apsisaugoti neįmanoma, tačiau jos nuomonė griežta – vadovas privalo apie ligas ir negalias žinoti, tada gali atitinkamai parinkti darbo vietą. Galbūt tokiam darbuotojui nelieps dirbti prie karštų įrengimų ar kitų gamybos įrenginių, bet leis pakuoti dėžutes ar dirbti kitą sėdimą ir saugų darbą.
„Darbuose įvyksta nemažai nelaimingų atsitikimų, o galiausiai paaiškėja, kad dalis žmonių turėjo negalių ir jas slėpė. O jeigu dėl tokio asmens žus kitas darbuotojas? Darbdavys ir į kalėjimą gali sėsti, žuvusio šeima bus nepatenkinta, reikalaus sumokėti dideles sumas, gali tekti ir įmonę uždaryti, o dar informacija pasklis viešai, sugrius įmonės ir darbdavio reputacija“, – pašnekovė vardijo, ko darbdaviai labiausiai bijo.
O pasirūpinti sergančiais epilepsija darbe yra įmanoma. I.Spudienė jau mąsto į darbą priimti tokia liga sergantį asmenį, tad yra apsvarsčiusi, kad galima įrengti paminkštinimus ant stalo ir minkštas sieneles šalia jo, jog krisdamas žmogus nesusižalotų.
Kartais darbo kratosi ir patys neįgalieji
„Neįgalieji baiminasi, kad pradėję dirbti nebegaus pašalpų“, – pareiškė I.Spudienė, pripažindama, kad tiesos šiuose žodžiuose yra.
Jos žiniomis, neįgalusis gali gauti apie 1–2 tūkst. eurų paramą protezui, tačiau tik tada, kai nedirba, arba jo pajamos yra itin žemos. „Taip išeina, kad jei jis pradeda dirbti, iš karto paramos nebegauna. O tai juk nemenka suma“, – sakė Vilniaus prekybos, pramonės ir amatų rūmų Tarybos narė.
„Dar vienas neįgalusis sakė neinantis dirbti, nes pradirbus trejus metus savivaldybė atima socialinį būstą. Todėl daugelis nedirba arba dirba nelegaliai, kad visų tokių pašalpų neprarastų. Reikėtų tokius įstatymus pakeisti“, – papildė ji.
Atsakys į klausimus
Socialinė atsakomybė, mobingas, žmonių su negalia įdarbinimo problematika ir jos sprendimo būdai, įstatymų pokyčiai, kitos dažnai į paraštes nustumiamos temos yra neišvengiama kiekvienos šiuolaikinės bendruomenės kasdienybė. Dauguma įmonių vadovų vis dar klausia, kaip užtikrinti nediskriminavimo principą įmonės veikloje, kaip identifikuoti diskriminacijos požymius ir jų išvengti.
Į visus šia tema rūpimus klausimus bus atsakyta spalio 20 d. Vilniaus savivaldybėje rengiamoje socialinės atsakomybės konferencijoje: „Darbuotojas su negalia: (ne)norma“.
Renginyje dalyvaus Vilniaus meras Remigijus Šimašius, Socialinės apsaugos ir darbo ministrė Monika Navickienė, Seimo narys Justas Džiugelis, Vilniaus prekybos, pramonės ir amatų rūmai, Valstybinė darbo inspekcija ir daug kitų svečių.
Renginys nemokamas, skirtas įmonių ir organizacijų vadovams. Būtina registracija iki spalio 17 d.
