Atrodytų, kad prieš „Tauro ragą“ bejėgiai septyni merai – viso labo pašmaikštavimas. Bet sudėsčius skaičius aiškėja, kad tai teisybė. Prabėgo jau septynios miesto vadovų kadencijos nuo 1994-ųjų, kai restoranas buvo uždarytas.
Kurioziška ir tai, kad „Tauro ragas“ užvertomis durimis stūkso ilgiau, nei veikė, mat ištroškusieji jame galėjo lankytis tiktai du dešimtmečius.
Kuo dar išskirtinis pastatas, į kurį, kaip senais laikais buvo juokaujama, ranka iš Lukiškių aikštės Leninas rodė? Ogi pasakojimais. Jų, daugiausia netikrų, prikurta tiek, kiek nė apie vieną kitą Vilniaus statinį.
Žvalgosi pro tvoros skylę
Nors „Tauro ragas“ jau beveik tris dešimtmečius neveikia, o jo vietoje seniai turėjo iškilti viešbutis, atsiranda vis naujų pasakojimų.
Kai neseniai prie buvusio baro pradėjo darbuotis archeologai ir atkasė pamatus, jau ne vienas vilnietis pamėgino pro tvoros skylę pasižvalgyti.
Ir štai pasigirdo spėliojimai, kad ten – XIX amžiaus pabaigos ar XX amžiaus pradžios vandens siurblinės pamatai.
Iš tiesų dar prieš penkerius metus administracinio ir viešbučių paskirties pastato V.Kudirkos ir J.Jasinskio gatvių sankirtoje statytoja bendrovė „Aurochs Investments“ projektiniuose pasiūlymuose nurodė, kad toje teritorijoje šalia „Tauro rago“ antrojoje XIX amžiaus pusėje buvo pastatyti stambių tūrių trijų ir keturių aukštų mūriniai gyvenamieji namai šlaitiniais stogais.
Gretimų teritorijų užstatymas formavosi 1897–1900 metais. Pietinėje pusėje virš restorano matyti istorinio pastato ugniasienė, kuri liudija nebaigtą šios vietos urbanistinį sprendimą.
Pasakojama, kad „Tauro ragas“ buvo pastatytas vietoj prieškariu veikusios prastos reputacijos vežikų smuklės. Bet specialistai ištyrė, kad toje vietoje buvo XX amžiaus pradžioje pastatytas vieno aukšto pastatas su krautuvėmis.
Iškasė milžiniškus rūsius
„Tauro rago“ projekto autoriai – architektai Algimantas Mačiulis ir Eugenijus Algimantas Gūzas.
A.Mačiulio teigimu, tuo metu populiaraus brutalizmo stiliaus alaus restoranas „Tauro ragas“ buvo suprojektuotas kaip laikinas statinys, todėl jis tokioje didžiulėje urbanistinėje erdvėje ir iškilo akivaizdžiai per menkas.
Alaus barų tais laikais Vilniuje labai trūko, todėl nuspręsta pastatyti tvarkingą paviljoną. Tik projektuojant nedidelį barą jo koncepcija pasikeitė, o projektui perkurti nebebuvo nei lėšų, nei galimybių.
Todėl vieno aukšto „Tauro ragas“ atrodo keistai šalia keturių aukštų namo ugniasienės.
Verslininko gyslą turėjęs būsimasis restorano direktorius Kazimieras Gavrilkevičius greitai suprato, kad tokio tūrio pastato alaus mėgėjams neužteks, todėl atsirado milžiniški restorano rūsiai, kuriuos lankytojai pamėgo labiau nei pirmąjį užeigos aukštą.
Pirmajame baro aukšte buvo įrengtas 140 vietų restoranas ir 90 vietų atvira terasa, o rūsyje – 180 vietų didžioji salė ir 40 vietų banketų salė su atskiru įėjimu.
Rūsyje taip pat įrengta orkestro estrada koncertams.
Susitikdavo prie karvės
Jeigu alaus mėgėjai ketindavo aplankyti Lazdynų barą, sakydavo: „Susitiksime prie arklio.“ Taip buvo vadinama Gedimino Karaliaus skulptūra „Rytas“, šalia kurios buvo baras.
Visi žinojo ir ką reiškia „Susitiksime prie karvės“. Vadinasi, tą vakarą kompanija ketina susirinkti „Tauro rage“.
Karvė – tai 1975 m. prie restorano pastatyta Stepono Šarapovo metalo lakštų skulptūra „Tauras“. Apie ją taip pat sklinda daug pasakojimų.
Kalbama, kad šiuolaikiškas kūrinys supykdė tuometį Komunistų partijos antrąjį sekretorių Valerijų Charazovą. Jam kas rytą tekdavo vykti į darbą leidžiantis nuo Tauro kalno ir ideologo akys vis užkliūdavo už skulptūros.
Skulptūrą liepė išardyti
V.Charazovas visiškai nesuvokė modernios architektūros ir meno, todėl pareikalavo svetimą sovietiniam žmogui abstrakciją išmontuoti. Net A.Mačiulio aiškinimai, kad „Tauras“ yra realistinė skulptūra, neįtikino.
Ką daryti, architektas tarėsi su „Tauro rago“ direktoriumi K.Gavrilkevičiumi, bet ir jis buvo bejėgis prieš Komunistų partijos ideologo užgaidas.
Negelbėjo ir tai, kad anksčiau K.Gavrilkevičius dirbo garsiame restorane „Vilnius“, kur rinkdavosi partijos grietinėlė. Prie stalo jis visus palydėdavo kažkodėl kreipdamasis „daktare“.
„Taurą“ teko išardyti, skulptūra iškeliavo į S.Šarapovo kūrybines dirbtuves Užupyje. Tik po nepriklausomybės paskelbimo „Tauras“ grįžo ten, kur ir stovėjo.
Kai iškilo pavojus, kad jis gali būti sunaikintas, įsigijus pastatą naujiems šeimininkams „Tauras“ perkeltas į Vilnojos akmens skulptūrų parką.
Vamzdžių po žeme nebuvo
Dar vienas pasakojimas apie „Tauro ragą“ – kad projektuojant restoraną buvo svarstoma nutiesti vamzdžius alui iš šalia esančios „Tauro“ alaus daryklos.
Gali būti, jog šis mitas sukurtas tam, kad „Tauro ragas“ taptų pagrindine miesto girdykla.
Daugelis lankytojų tikėjo, kad alus į restoraną teka tiesiai iš daryklos, pasakodavo, jog dėl to užtruko pastato statybos. Iš tikrųjų projektavimas vyko ilgai, nes buvo sumanyta kastis giliai po žeme ir įrengti rūsius.
O vamzdžiai nebuvo į restoraną nutiesti tik dėl to, kad alaus daryklai tai pasirodė finansiškai nenaudinga.
Interjeras išsiskyrė saikingu dekoru
Nors aštrių pojūčių mėgėjų Vilniuje netrūksta, įsibrauti į uždarytą „Tauro ragą“ ilgai niekam nepavyko.
Tad kai A.Mačiulis apsilankė savo suprojektuotame restorane, nustebo, kad dar ne viskas buvo išvogta. Tiesa, „Tauro rago“ baldus jis pastebėjo vienoje kavinėje, kur jie visiškai netiko.
Nagrinėdamas Lietuvos architektūros meninės raiškos tendencijas A.Mačiulis pabrėžė, kad naujosios krypties modernioji architektūra septintajame dešimtmetyje Lietuvoje pirmiausia pasireiškė interjeruose.
Čia išryškėjo stilistiniai moderniosios architektūros bruožai: saikingas dekoras, funkcijos ir meninės formos ryšys.
Tarp žymesnių interjerų buvo minimi „Neringos“ viešbučio ir kavinės, Centrinio pašto, „Tauro rago“ Vilniuje ir „Tulpės“ restorano Kaune.
