„Žinių radijo“ laidoje „Ekonomika šiandien“ dalyvavęs Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto dėstytojas, profesorius Tomas Janeliūnas minėjo, kad kaip ir bet kurias kitas rinkas nuspėti svyravimus elektros biržoje nėra lengva, vis dėlto jau pernai buvo neraminusių signalų.
„Jau pernai matėme nemažai ženklų, kad artimiausiu metu dėl politinių ar geopolitinių veiksmų energetikos išteklių kainos gali labai stipriai šokinėti. Rusijos elgesys didinant spaudimą energetikos rinkoms jau buvo pastebimas. Aišku, mažai kas tikėjo, kad gali prasidėti tokio masto karas. Bet pats faktas, kad ES labai stipriai buvo priklausoma nuo Rusijos, leido įtarti, jog galime susidurti su problemomis. Šiemet taip ir nutiko labai radikaliu būdu“, – kalbėjo T.Janeliūnas.
Pasak jo, santykiai tarp energijos išteklių vartotojų, žiūrint valstybių lygiu, ir tiekėjų kelia didžiausias įtampas, kurios galiausiai persiduoda ir buitinių vartotojų sąskaitoms.
Tačiau, kaip sakė pašnekovas, buvo per mažai daroma, buvo lūkuriuojama ir tikimasi geriausių variantų, kurie nepasitvirtino.
Savo daro ir tai, kad elektra – specifinė prekė. Jos daugeliu atveju negalima sandėliuoti, kai kuriais atvejais jos negalima labai staigiai gauti arba staigiai atsisakyti, labai daug priklauso nuo gaminančios infrastruktūros ir pačių vartotojų, kurie turi nuolatinius poreikius. Visa tai daro labai nemažą įtaką tam, kaip prekiaujama elektros biržose. Skirtingai nuo apčiuopiamų prekių negalima sustabdyti elektros srauto – dažniausiai tam reikia pasiruošti, atominės elektrinės apskritai labai sunkiai stabdomos ir paleidžiamos, o, tarkime, vėjo elektra – sunkiai prognozuojama.
„Atitinkamai planavimas elektros sektoriuje sudėtingas ir svarbus uždavinys. Dėl to elektros biržose kartais susidaro tokių keistų situacijų, kai elektros paklausa ir pasiūla išsiskiria. Todėl kainos labai stipriai šoka į viršų. Tą matėme rugpjūčio pabaigoje „Nord pool“ biržoje, kai vienu momentu už tinkamą kainą nebuvo elektros pasiūlos.
Šiais metais tokių atvejų pasitaikė dažniau. Visų pirma dėl to, kad pasikeitė elektros gamintojų santykis – mūsų rinkose nebegalėjo veikti Rusijos ir Baltarusijos gamintojai. Kartu su augančiomis dujų kainomis tai pakėlė kaštus gaminant elektrą ir pas mus pačius“, – laidoje teigė profesorius.
Kalbėdamas apie elektros rinkos liberalizavimą jis sakė, jog procesą tikriausiai tik iš dalies galima vadinti liberalizacija, nes liberalizuojama tik paskutinė grandis tarp galutinio vartotojo ir pardavėjų.
Esama nemažai kitų grandžių, kurios vienaip ar kitaip yra monopolinės pagal savo prigimtį arba jos labai stipriai reguliuojamos valstybės reguliuotojų. Todėl visiškai liberalizuoti elektros rinkų visose grandyse tikriausiai neįmanoma, nes susiduriame su tokia situacija, kai turime vieną elektros tinklų skirstytoją, vieną perdavėją, o čia įvesti papildomų konkurencijos elementų neįmanoma.
Trečiasis elektros rinkos liberalizavimo etapas atidėtas iki 2026 m. Pirmasis liberalizavimo etapas praėjo gana sklandžiai, o pagrindinė tragedija, anot T.Janeliūno, įvyko antrojo etapo metu.
„Tikriausiai didžiausia bėda čia buvo politikų pasimetimas, kai iš pradžių buvo nukeltas antrojo etapo įvedimo terminas, tuomet suprasta, kad nukėlimas tik dar labiau pablogino situaciją, nes kainos per tą laiką tik dar labiau išaugo, iki paskutinių savaičių labai trūko informacijos, buvo neaiškios valstybės kompensacijos. Manau, kad pagrindinė atsakomybė čia kliūva politikams, kurie nesugebėjo užtikrinti sklandaus šito proceso, – minėjo pašnekovas. –
Po „Perlo energijos“ skambaus žlugimo atsirado dar viena problema: kaip susitvarkyti su nemaža klientų dalimi, kuri tapo bravūriško įmonės elgesio įkaitais?“
Vis dėlto T.Janeliūnas mano, kad trečiojo etapo vartotojai jau nebeturės tokių problemų.
Importavo 86 proc. reikiamos elektros
Vertindamas elektros gamybos Lietuvoje pajėgumus jis atkreipė dėmesį, kad 2021 m. elektros importas į Lietuvą siekė 86 proc. elektros poreikio. „Siaubingas atotrūkis“, – vertino T.Janeliūnas.
Būtent tai, kad buvo ignoruojamas mūsų elektros generacijos lygis – yra ypač mažos galimybės pasigaminti elektrą mūsų šalies viduje – labai didelė bėda. Todėl, pašnekovo nuomone, reikėtų spartinti vietos elektros gamybos pajėgumus, daug dėmesio skirti vėjo jėgainių ir saulės baterijų parkams.
„Ir nesiblaškyti prie egzotiškų sprendimų, tokių kaip atominės elektrinės statybos. Per metus to išspręsti nepavyks, bet per ilgai ignoravome vietos generavimo galimybes. Kartu reikia vis daugiau investuoti į tinklo infrastruktūrą, į galimybes turėti pajėgumus, kurie kompensuotų staiga dingusį vėją“, – sakė T.Janeliūnas.
Jis sutinka, kad turėtų būti mažiau biurokratijos, norintiems prisijungti prieš elektros iš saulės ir vėjo gamintojų. Anot pašnekovo, suteikiant leidimus, įjungiant į tinklą, leidžiant gaminti elektrą beveik visiems, kas nori į tai investuoti, ir kartu užtikrinant, kad pats tinklas išlaikys kai kurias perkrovas, visa tai padėtų sparčiau judėti tvarios žalios ekonomikos link.
Dabar vienas didžiausių stabdžių yra tai, kad ne visur galima pajungti saulės ir vėjo parkus be didelių investicijų į tinklų infrastruktūrą, ne visur galima suteikti leidimus, nes pirmiau užsirezervuojantys savo galias paskui gali paskui gaminantiems vartotojams, kurie būtų realūs vartotojai, o ne gamintojai, kurie siekia pasipelnyti iš aukštesnių kainų.
„Tikiu, kad biurokratinės pinklės atsiranda ne iš piktos valios. Tačiau esu tikras, kad galima jas išmaniau spręsti“, – minėjo T.Janeliūnas.
Jis minėjo, kad ilgą laiką viena didžiausių problemų energetikos pasaulyje buvo tai, kad iškastinis kuras – nafta, dujos – pasaulyje pasiskirsčiusios labai nevienodai. Dėl to susiformuoja priklausomybės saitai tarp tų šalių, kurios tokį kurą išgauna, ir tų, kurios jį vartoja. Dėl to politika labai smarkiai priklausydavo nuo kartais nelogiškų sprendimų, kuriuos primesdavo dažniausiai naftą eksportuojančios šalys. Tačiau tai kuo toliau, tuo mažiau veikia – Vakarų pasaulis vis labiau pereina prie atsinaujinančių išteklių. Galiausiai, T.Janeliūno nuomone, iškastinis kuras nebedarys poveikio politiniams sprendimams.
