Kapitonas R.Karmazinas įtaria, kad šis atvejis su nelegalais nėra vien tik susijęs su didele pabėgėlių iš Afrikos į Europą problema. Jo manymu, tai tam tikras verslas. Svečiai, ko gero, atsirado todėl, kad laivo savininkas atsisakė samdyti vietinę tarnybą, atliekančią patikrą, ar laive nėra pašalinių.
Vietinis agentas informavo kapitoną, kad kompanija nesumokėjo 500 JAV dolerių už nelegalų paiešką laive. „Jis man apie tai šnekėjo gal kokį pusvalandį, o aš nesupratau, į kurią pusę jis lenkia.
Mūsų kompanija yra įvedusi tokią tvarką, kad pusvalandis prieš laivui išplaukiant ir iš karto po išplaukimo, kol dar yra locmanas, laivas mūsų pačių apieškomas. Tą mes ir padarėme“, – pradėjo pasakojimą kapitonas R.Karmazinas, jau dešimt metų dirbantis vienoje Airijos laivybos kompanijoje.
Rugpjūčio pradžioje R.Karmazinas nuskrido į Afriką, į Dramblio Kaulo Kranto Respubliką, į Abidžaną, perimti laivo, iš kurio buvo iškraunami grūdai, atgabenti iš Argentinos. Laivas buvo išnuomotas būtent tam kroviniui gabenti. Buvo sutarta, kad jis išnuomojusiai kompanijai bus grąžintas ties Senegalo Dakaro uostu. Iki ten iš Abidžano reikėjo plaukti beveik 4 dienas. O iš ten laivas turėjo plaukti tuščias į Braziliją, paimti aliuminio miltelių krovinį ir tik tada grįžti į Europą, į Norvegiją.
Pasak kapitono, Afrikos žemyne visą laiką buvo didelė emigrantų problema, o dabar jie užplūdo Europą, ypač Šiaurės Ispaniją ir Prancūziją. Afrikoje vietiniai gyventojai lenda į laivus norėdami pasiekti Angliją ar Airiją. Užtat tos Airijos kompanijos, kurioje dirba R.Karmazinas, laivai kiekviename uoste apieškomi savo jėgomis.
„Be to, kiekvienas uostas teikia paieškos paslaugą. Jeigu užsisakai, sumoki, atvažiuoja privati kompanija ir budi nuo pat laivo atvykimo ar ateina prieš jam išplaukiant su šunimis ir apieško. Paskui ji duoda tokį popieriuką, kad jeigu kartais būtų aptikti jų nepastebėti nelegalai, jie padengtų tų žmonių repatriacijos ir kitas išlaidas. Kompanija sprendžia, užsisakyti tą paslaugą ar ne. Aš maniau, kad ta paslauga Afrikos žemyne turėtų būti užsakyta, bet, pasirodo, kompanija sugalvojo pataupyti, – pasakojo kapitonas. – Jūra toks dalykas. Kad ir kiek tu joje dirbtum, vis atsiranda kažkokių naujovių.
Emigrantų problema itin yra apėmusi Vakarų ir Šiaurės Afriką. Ten nelegalų, bandančių patekti į laivus, labai daug. Nežinau, kas juos veja, juo labiau kad dabar žiema. Į valteles prisėda po 200–300 žmonių. Jos neatlaiko, pabėgėliai skęsta. Kai stovėjau Prancūzijos Diunkerko uoste, kiekvieną dieną iš tų valtelių plaukė žmonės ir niekas nieko jau nebegalėjo padaryti. Labai didelė problema Viduržemio jūroje ties Gibraltaru, bandoma kirsti ir Lamanšo sąsiaurį.“
Tris dienas jie tylėjo
R.Karmazino vadovaujamo laivo įgulą sudarė 20 narių: tai buvo lenkai, rusai, filipiniečiai ir studentas anglas. Buvo sekmadienis, tad įgulos nariai, dirbę ant denio, turėjo poilsiadienį.
Jaunas trečiasis mechanikas 11 val. nuėjo į mašinų skyrių atlikti kasdieninės jo apžiūros ir išgirdo kažkokį garsą. Pamanė, gal koks nors mechanizmas sugedo. Pabijojo trukdyti vyr. mechaniką, tai pasikvietė šiek tiek daugiau patyrusį elektromechaniką. Šis įtarė, kad tai gali būti nelegalai, paskambino vyr. mechanikui, o šis jau kapitonui.
„Nelegalai tris dienas tylėjo, o trečios pabaigoje pradėjo daužyti kažkokiu gelžgaliu, kad mes išgirstumėme. Šiaip ne taip radome tą vietą. Yra toks tankas laive, atidarėme ir ištraukėme 5 nelegalus.
Pranešiau kompanijai. Ji suorganizavo visą nelegalų atidavimą, man tik pasakė, iki kokio uostelio nuplaukti. Mes juos atidavėme Bandžulo uostelyje, esančiame šalia Dakaro. Gerai, kad buvome šalia Afrikos krantų, netoli Senegalo. Galėjome juos atiduoti į atplaukusią valtelę. Buvau nustebęs, kad joje buvę žmonės į tai reagavo labai ramiai. Sakė, kad aš ne pirmas, kad vakar irgi laivas iš Abidžano pridavė penkis. Ir išlaipinamieji žmonės nesipriešino, lipo tyliai, ramiai, netgi šypsojosi. Toks jausmas, kad dėl visko seniausiai yra susitarta“, – kalbėjo kapitonas.
Esą vieną išmetė už borto
„Mano manymu, visko gali būti, kad tai tam tikras verslas, taip nelegaliai užsidirbama pinigų. Jeigu kompanija nesumoka tų minėtų 500 dolerių, nelegalai lenda į laivą ir tu juos plukdai. Jeigu būtų buvę sumokėta, tada jie nebūtų lindę. Nežinau kiek, bet mūsų kompanija vis tiek kažkiek sumokėjo paskui už tai, kad tuos nelegalus paimtų iš mūsų ir grąžintų atgal. Galimas daiktas, kad suma buvo dešimt kartų didesnė. Kompanija prisipažino, kad padarė klaidą nemokėdama tų 500 dolerių.
Dabar labai džiaugiuosi, kad pasakiau įgulai filmuoti visą nelegalų iškraustymo procesą nuo pradžios iki pabaigos. Nors tokios patirties neturėjau, pirmą kartą gyvenime taip nutiko, bet kažkodėl staiga šovė į galvą mintis, kad reikia apsidrausti, nes juk reikės kažkaip viską įrodyti. Priešingu atveju, galimas daiktas, bus areštuotas laivas, o kol kas nors bus išsiaiškinta toje šalyje, gali tekti prastovėti ir mėnesį. Tai kainuotų nemažai nervų ir pinigų.
Tikriausiai jų tikslas buvo pasiekti Europą. Pradėję plaukti mes patys nežinojome, kur bus mūsų kursas, jie negalėjo turėti tokios informacijos. Ir mums labai padėjo tai, kad turėjome viską nufilmavę. Prieš perduodant juos į valtelę, jie pradėjo pasakoti, kad turėjo draugą, kurį mes esą sumušėme ir išmetėme už borto, kad mes ir juos mušėme. Žodžiu, pradėjo fantazuoti, nežinau, gal taip norėjo gauti iš mūsų kokių nors pašalpų, pinigų. Atvykusieji pasiimti mūsų svečių man pasakė, kad turėsiu problemų, bet kai parodžiau visus tuos nufilmuotus vaizdus, jų neliko“, – įvykius prisiminė R.Karmazinas.
Šlapinasi į buteliukus
„Svečiai priplaukė prie laivo apačios ir per vairo plunksną, per grotas įlindo į laivą. Kai jis būna iškrautas, gana nemažai pakyla virš vandens ir kai kurios ertmės lieka atidarytos. Toje vietoje neįmanoma buvo ką nors pastebėti. Aš iki šiandien nesuprantu, kaip jie įlindo“, – pasakojo kapitonas.
Pasak jo, pusę dienos svečiai elgėsi normaliai, o paskui pradėjo reikalauti gydytojo ir t. t. R.Karmazinas juokauja, kad jiems turi vos ne atlyginimą mokėti, duoti tokio maisto, kokio jie nori, o ne bet ką ir t. t.
„Kai tik juos ištrauki, jie lyg ir prisibijo. Nežinau, gal kiti išmeta juos už borto, ir viskas. Yra buvę tokių atvejų. O praeina pusdienis ir jie pasidaro visai kitokie. Jie buvo sportiški, apsirengę firminiais drabužiais, turėjo kuprines. Matyt, įsideda maisto kelioms dienoms. Pasiima plastmasinių buteliukų, kad galėtų šlapintis. Žodžiu, būna pasiruošę tam, kad nebūtų pastebėti per anksti.
Nes priešingu atveju laivas grįžtų į tą patį uostą, o vietinė valdžia „nesicackintų“ – gali ir su pagaliais apdaužyti. Mačiau ir tokių dalykų Maroko Kasablankos uoste. Iš vandens keli bandė įlįsti į laivą, bet buvo pastebėti. Vietinė policija juos ištraukė ir pagaliais daužė“, – sakė R.Karmazinas.
Pasitaiko ir piratavimo atvejų
Kita problema, kuri kyla laivams Vakarų Afrikoje: Ganoje, Kamerūne, Nigerijoje – piratavimas. Pastarojoje tokių atvejų labai daug. R.Karmazinui per visą jo kapitonavimo laikotarpį piratavimo atvejų nepasitaikė. Bet kai dirbo konteineriniame laivyne kapitono antruoju padėjėju, Adeno įlankoje prieš kokius 13 metų buvo vienas atvejis. Bet laive tada buvo karinė apsauga, pašaudė ir piratai nuplaukė. Tada Adeno įlankoje buvo puolamas vos ne kiekvienas laivas. O paskui ten buvo privaryta karinių laivų, tad piratavimo atvejų dabar labai sumažėjo.
R.Karmazinui teko plaukti į Kamerūną, bet tas reisas buvo sėkmingas. Tik atplaukė, tuojau prisistatė karinis kateris, į laivą įsėdo keturi automatais ginkluoti kareiviai. Pati valstybė organizavo laivo apsaugą, kad nebūtų lipama į jį ir vagiama. Apsauga skiriama tol, kol laivas stovi ir neišplaukia iš uosto.
Įgula užsibarikaduoja
Kapitonas R.Karmazinas sako, kad visi dideli laivai, kurie plaukioja po pasaulį, turi apsaugą nuo piratų. Jo laive mašinų skyriuje yra saugos kambarys, uždaromas metalinėmis durimis, o laivuose konteinervežiuose būna atskira patalpa.
„Kai plaukiam pavojinga zona, ten pasidedame kažkiek maisto, vandens. Darome specialias pratybas, susitariame, kokį duosiu signalą, jeigu staiga pultų piratai. Tada visa įgula subėgtų į tą patalpą ir mes užsibarikaduotume iš vidaus. Turiu telefoną, skambinčiau kompanijai, arčiausiai esantiems kariškiams, gelbėjimo centrams. Paskambini, pasakai, kad esame užpulti, kad įgula saugi, užsibarikadavusi. Tada jie atsiunčia sraigtasparnį su kariškiais ir išvaduoja laivą.
O šiaip per visą laivą eina spygliuota viela ir ant denio prijungiame gaisrines žarnas tam atvejui, jeigu kas nors pultų. Tada būtų galima paleisti vandenį didžiule jėga ir turėti laiko nubėgti pasislėpti.
Užlipti ant birius krovinius gabenančio laivo, jeigu jis visiškai pakrautas, nėra sunku, nes didžioji laivo dalis būna po vandeniu. Viršuje jo bortas neaukštas. Be to, mes neturime tokio greičio kaip konteinervežiai, birių krovinių laivai plaukia šiek tiek lėčiau“, – aiškino kapitonas.
Romas Karmazinas
2008 metais baigė Lietuvos aukštąją jūreivystės mokyklą. Išbandė nemažai laivų tipų. Pradėjo dar būdamas studentas nuo pagalbinio laivo, gabenusio iš Klaipėdos detales, proviziją, maistą, žvejybos įrangą į Mauritaniją. Vėliau keletą metų dirbo dideliuose žvejybos laivuose, gaudžiusiuose žuvis prie Maroko, Mauritanijos krantų.
Baigęs mokyklą vieną reisą padarė su laivu refrižeratoriumi, gabenusiu šaldytą žuvį, o paskui dirbo pas vokiečius, apie 6 metus plaukiojo dideliais konteinervežiais, jais du kartus apiplaukė pasaulį. O vėliau perėjo į Airijos kompaniją, kurioje jau dirba 10 metų. Ten po beveik dvejų metų būdamas 32-ejų tapo kapitonu.
Dabar jam 40 metų. Jis vadovauja kompanijos laivui, gabenančiam birius krovinius.
Kaip birių krovinių laivas jis yra vidutinio dydžio, jo ilgis – 182 metrai, bet kompanijoje jis pats didžiausias. Tarp reisų R.Karmazinas veda pratybas ką tik gavusiems kapitono laipsnį arba atėjusiems iš mažesnių laivų į didesnius. Su jais dirba po dvi tris savaites, o paskui pateikia išvadą, ar gali žmogus vadovauti tokiam laivui, ar ne.
Sausio viduryje vėl turės du stažuotojus šiek tiek mažesniame nei jo laive. Šiemet iš 3,5 mėnesio trukusio reiso jis grįžo lapkričio 11 d., tad ir Kalėdas, ir Naujuosius metus sutinka namie. Dirba pakaitomis su kapitonu lenku. Jie yra susitarę, kad vienais metais šventes vienas sutinka namuose, o kitais – kitas.
Taigi kas dvejus metus jie būna namie.
R.Karmazinas yra Jūrų kapitonų asociacijos narys.
Grįžęs iš reiso, jis aktyviai dalyvauja jūrinės bendruomenės visuomeniniame gyvenime.
