Apie tai kalbėtasi „Žinių radijo“ laidoje „Dienos klausimas“.
Išeitis – daugiau imigrantų
Seimo grupė išanalizavo situaciją darbo rinkoje ir konstatavo, kad gyventojų skaičius per 30 metų sumažėjo 25,05 proc.
Prognozuojama, kad 2030 m. turėsime 14 proc. mažiau nei dabar, o 2050 m. – 35 proc. mažiau nei dabar darbingo amžiaus gyventojų.
Daugiausia politikų nesutarimų kelia šios problemos sprendimas – didesnis darbo imigrantų įsileidimas. Vieni tai mato, kaip išeitį, tačiau kiti su tuo nesutinka ir mano, kad dėmesys turėtų būti kreipiamas į kitus aspektus.
Štai Socialinių reikalų ir darbo komiteto (SRDK) pirmininkas, konservatorius Justas Džiugelis sako, jog turime imtis net keletos veiksmų – gerinti situaciją darbo rinkoje, vėlinti pensinį amžių, rasti būdų, kaip susigrąžinti svetur išvykusius lietuvius ir kaip pritraukti užsieniečius atvykti į mūsų šalį dirbti.
„Galima konstatuoti, kad Lietuvoje turime per daug biurokratinės naštos siekiant įsileisti trečiųjų ir net Europos Sąjungos (ES) šalių piliečius dirbti. Tai – viena medalio pusė, kita – atlyginimai, nors jie ir nuolat kyla.
Bet akcentuoju – Darbo grupė nerekomenduoja įsileisti pigios darbo jėgos. Mes fokusuojamės į jaunų, gabių, gerą išsilavinimą ir paklausią profesiją turinčių darbuotojų pritraukimą į Lietuvą“, – kalbėjo J.Džiugelis.
Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos frakcijos narė Asta Kubilienė apie pritrauktus kitų šalių darbuotojus turi skeptišką nuomonę. Anot jos, tai tik trumpalaikis problemos sprendimo būdas, juk turime sukurti šalyje tokias sąlygas, kad iš čia neišvažiuotų ne tik lietuviai, bet ir norėtų likti atvykusieji dirbti iš svetur.
„Nepamirškime, kad kol kas Lietuva dažnai yra tik tarpinė stotelė darbo imigrantams“, – paminėjo ji.
Visgi Makso Planko demografinių tyrimų instituto Vokietijoje mokslininkas Domantas Jasilionis atkreipė dėmesį į kitą problemą. Jo teigimu, daugelį politikų išgąsdino gyventojų skaičiaus mažėjimas, todėl jie ėmė svarstyti įvairius variantus, kaip jį padidinti, kaip padidinti darbo jėgą. Tačiau, anot jo, gyventojų skaičiaus mažėjimas nėra tragedija ir su tuo reikia susitaikyti – ilgalaikėje perspektyvoje būtent tai ir matysime toliau.
Taip nutiko vien dėl to, kad šiuo metu turime daug vyresnio amžiaus žmonių ir jų vis daugėja, o vaikų skaičius tuo metu mažėja.
„2021 m. gimė tik 3 tūkst., kai 1990 m. gimdavo virš 50 tūkst. vaikų. O tai yra programuojantis ateitį veiksnys, nes vėliau studijuoti ir į darbo rinką ateina toks mažas skaičius žmonių“, – teigė D.Jasilionis.
Jis nesako, kad imigracijos skatinimas yra netinkamas sprendimas, tačiau pritaria, kad tai spręstų problemas ir užkamšytų skyles tik trumpalaikėje perspektyvoje, bet didžiulio poveikio vis tiek nepadarytų.
„Jei artimiausiu metu gimtų apie apie 20 tūkst. vaikų, vis tiek turėtume apie 40–50 tūkst. mirčių. Atrodytų, reikia tai kompensuoti imigracija, bet kiek mums reikėtų tų imigrantų įsivežti, kad per 10–20 metų pamatytume poveikį? Po 30–40 tūkst. imigrantų per metus?
Pagalvokime, kas būtų, jei turėtume 1 mln. imigrantų, o kartu – ir mažėjantį lietuvių skaičių...“ – kalbėjo D.Jasilionis.
Tačiau J.Džiugelis neigė, jog visi akcentuoja tik mažėjantį gyventojų skaičių. Pasak jo, svarbiausia, kad darbo rinka nebūtų paralyžiuota, kad nebūtų taip, jog visuomenė ir toliau sens, o vienam dirbančiajam teks didelis procentas išlaikomų asmenų.
Didinti gimstamumą ar mažinti emigraciją?
A.Kubilienė ragino atkreipti į Vengrijos vykdomą politiką. Kaip ji pasakojo, ten žmonės, turintys 3 vaikus, moka mažiau mokesčių, o turintys 4 – jų išvis nemoka.
„Mums reikėtų eiti gimstamumo didinimo ir emigracijos mažinimo keliu. Imigrantų irgi negalėsime atsisakyti, jų kažkiek bus, bet tai neturėtų būti masinė imigracija, kad virstume bananų respublika su mažu darbo užmokesčiu“, – pareiškė parlamentarė.
Tačiau J.Džiugelis pabrėžė, jog nėra būdų paskatinti moteris gimdyti: „Moterys siekia savo svajonių, karjeros perspektyvų. Šiolaikinė moteris nebūtinai vaiko gimimą mato kaip būtinybę. Jokios socialinės išmokos ir kiti pinigai neskatina moterų gimdyti ir atsisakyti svajonių. Turime suprasti ir šią realybę.“
D.Jasilionis paminėjo, jog Vengrija neturėtų būti pavyzdžiu Lietuvai. Reikėtų žvelgti į kitas šalis, kuriose gimstamumas didžiausias, ten neretai sukuriamos tinkamos sąlygos kurti šeimą, auginti vaikus, išplėtotos vaikų priežiūros sistemos, yra daug lopšelių vaikams iki trejų metų, kurie suteikia moteriai galimybę derinti šeimą ir darbą. Daug kas priklauso ir nuo požiūrio šeimoje, lyčių lygybės, darbų ir vaiko priežiūros pasidalijimo.
„Imigracijos politiką reikėtų vykdyti protingai, bet mes pamirštame apie emigraciją. Pernai per 11 mėnesių iš Lietuvos išvyko 42 tūkst. žmonių. Emigracija vėl auga. Mes kalbame apie imigraciją, kai net negalime Lietuvoje išlaikyti žmonių.
Nereikia vaikytis nerealių tikslų. Būtina suprasti, kad mūsų mažės, tik reikia tą mažėjimą valdyti, lėtinti, ir tai jau turi būti viešosios politikos intervencija“, – aiškino D.Jasilionis.
Pensinio amžiaus vėlinimas duotų neigiamų rezultatų
Vytauto Didžiojo universiteto Demografinių tyrimų centro mokslininkas Daumantas Stumbrys taip pat akcentavo gyvenimo sąlygų gerinimą šalyje. Tik taip žmonės iš Lietuvos neišvyks, į ją sugrįš ar net atvyks dirbti iš kitų šalių, mat, jo teigimu, pastaruosius dešimtmečius gyventojų mažėjimas buvo susijęs daugiau ne su mažėjančiu gimstamumu ir augančiu mirtingumu, o su ekonominių paskatų nebuvimu ir emigracija.
D.Stumbrio teigimu, yra daug sričių tiesiogiai ar netiesiogiai veikiančių lietuvių pasirinkimą dėl vaikų ar emigracijos.
Kaip jis teigė, net daugelis lietuvių demografų yra emigravę, mat šalyje reikiamų studijų nėra, finansavimo – taip pat.
Štai Vilniaus universiteto dėstytojas, geografas Rolandas Tučas paminėjo ir kalbas apie pensinio amžiaus vėlinimą iki 72 metų. Anot jo, įvairios kalbos apie tai irgi gali paveikti gyventojų sprendimus apie išvykimą į kitą šalį.
„Tai gali turėti neigiamos įtakos net gimstamumui. Seneliai dažnai prižiūri anūkus, ir jei jie privalės ilgiau dirbti, tėvams pritrūks pagalbos auginant vaikus ir tai neprisidės prie gimstamumo rodiklių gerinimo.
Kitas aspektas – sveikata. Stebimės ir kartais pajuokaujame, kad dabar garbaus amžiaus sulaukusių žmonių bei toliau dirbančių sveikata yra geresnė nei penkiasdešimtmečių. O jaunų žmonių sveikata taip pat nėra gerėjanti, juk jie patiria nuolatinį srtesą, ilgai sėdi prie kompiuterių, apie 51 proc. jaunuolių nėra tinkami kariuomenei.
Tai ar tokiu atveju nereikėtų papildomai samdyti žmonių, kad tuos 72 metų senolius nuvestų į darbą?“ – svarstė R.Tučas.
