Tai buvo reakcija į smarkiai augantį bankų pelną.
Pernai didžiausi Lietuvoje veikiantys bankai ar jų padaliniai rezultatus smarkiai pagerino: „Swedbank“ uždirbo 143 mln. (64 proc. daugiau nei 2021 metais), SEB bankas – 113,8 mln. vien per tris ketvirčius (26 proc. daugiau), „Luminor“ visose trijose Baltijos šalyse per metus susižėrė 124,7 mln. eurų (67 proc. daugiau).
Anot finansų ministrės Gintarės Skaistės, jei padėtis nesikeis, šiais metais bendras bankų pelnas Lietuvoje gali pasiekti net milijardą eurų, taigi jis būtų tris kartus didesnis nei vidutiniškai.
Kaip nutiko, kad bankų pelnas staiga pradėjo pūstis? Derėtų sugrįžti keletą metų atgal.
2015-aisiais Europos centrinis bankas (ECB), kovodamas su defliacija ir menku ekonomikos augimu, pradėjo dar nematytą valstybių ir įmonių vertybinių popierių supirkimo programą. Jos metu į rinką buvo išleista gausybė naujų pinigų, kurių didžioji dalis, visiškai natūralu, nusėdo bankuose.
Todėl net ir Lietuvos banko valdybos pirmininkas Gediminas Šimkus pripažino, kad dabar šalyje veikiančių bankų likvidumas yra netgi perteklinis.
Kita vertus, tas pats ECB praėjusią vasarą pradėjo didinti bazines palūkanų normas. Jau rudenį būsto paskolų gavėjai tai pajuto savo kailiu, kai ėmė kilti tarpbankinė palūkanų norma EURIBOR ir svariai padidėjo mėnesio įmokos. Kadangi ECB bazines palūkanas kelia ir nusiteikęs kelti toliau, EURIBOR taip pat augs, o kartu su šiuo rodikliu – ir bankų pajamos.
Visa tai būtų visiškai suprantama, nes nulinių palūkanų normų laikotarpis ir taip tęsėsi per ilgai. Vis dėlto bankams į naudą yra tai, kad didžioji dalis Lietuvoje, kaip ir kitose Baltijos šalyse bei Suomijoje, išduotų būsto paskolų yra su kintamomis palūkanomis.
Tai reiškia, kad bankai daugiau ima uždirbti vos pradėjus didėti EURIBOR normai.
Tuo metu didžiojoje Europos dalyje įprastos bent keleriems metams užfiksuotos palūkanos. Žinoma, dėl jų kai kuriais atvejais, kai EURIBOR krinta, klientas savotiškai pralošia, tačiau šiam rodikliui augant gali atsiimti su kaupu.
Kita vertus, net kai ėmė didėti EURIBOR, bent jau stambiausi Lietuvos bankai vengė net simboliškai didinti palūkanas už indėlius.
Vasario pradžioje vos šeši mažieji bankai siūlė 2 proc. ir didesnes palūkanas už 12 mėnesių indėlį. Stambesni – maždaug iki procento, nors prieš porą dienų vienas jų paskelbė didinantis palūkanas.
Tokio elgesio priežastis – jau minėtas perteklinis likvidumas. Šalyje veikiantys bankai indėlių turi apie 11 mlrd. eurų daugiau, nei yra išdavę paskolų.
Be to, net 87 proc. indėlių laikomi einamosiose sąskaitose ir už juos palūkanos visai neskaičiuojamos. Ir tai tokiu metu, kai EURIBOR norma jau beveik priartėjo prie 3,5 procento.
Tiesa, bent jau kai kalbama apie indėlius, dažnu atveju kaltas ir menkas gyventojų finansinis raštingumas. Jei daug klientų turintis bankas siūlo vos 0,2 proc. per metus, kodėl negalima rinktis mažesnio, kuriame palūkanos siekia 2,9 proc., ar kredito unijų, kuriose jos pakilo iki 2,95 proc.?
Juk indėliai iki 100 tūkst. eurų visose institucijose yra vienodai apdrausti. Kita vertus, niekas netrukdo investuoti į Vyriausybės obligacijas ir užsidirbti iki 4 proc. per metus. Tačiau ši priemonė nei anksčiau buvo, nei dabar yra populiari tarp gyventojų.
Lietuvos bankas teigia persvarstysiantis reguliuojamų mokėjimo paslaugų krepšelių kainas. Taip pat jis kreipėsi į komercinius bankus, kad jie atsižvelgtų į išskirtinio laikotarpio ypatumus ir paskolų maržų bei komisinių įkainių kainodarą formuotų socialiai atsakingai. Tik kažin ar kam rūpi tokie burtažodžiai, kai byra milžiniškas pelnas.
Tiesa, pelną ketinama bent šiek tiek apriboti kitokiu būdu – didinant įmokas Indėlių draudimo fondui. Šiuo metu jos siekia vos 0,1 proc. paskolų sumos, nors ES tikslinis lygis yra 0,8 proc., o nacionalinis tikslas – 2 proc. Vis dėlto taip nutikus bankai, netgi ir raginami elgtis socialiai atsakingai, bent dalį išaugusių išlaidų greičiausiai perkeltų klientams – paskolų gavėjams.
Bankininkus bene labiausiai turėtų gąsdinti kitas įspėjimas – dėl galimo laikino mokesčio. Tiesa, nei Lietuvos bankas, nei Finansų ministerija ne tik neįvardijo, koks jis gali būti, bet ir vengė pavadinti tiesiai – kalbėjo apie „fiskalines priemones“.
„Jei nebus pokyčių, vertinsime galimybę bankų pajamų disbalansus spręsti fiskalinėmis priemonėmis. Manau, kad svarstysime tam tikro europinio solidarumo įnašo analogo bankų sektoriuje galimybes. Jei tokia priemonė bus priimta, manau, ji turėtų būti terminuota – tol, kol egzistuos išskirtinės aplinkybės“, – aiškino G.Skaistė.
Finansų ministrė iškart ir įvardijo, kad išskirtinės aplinkybės yra susidariusios dėl Rusijos sukelto karo prieš Ukrainą. Todėl pajamos iš šios „fiskalinės priemonės“ turėtų būti skirtos krašto apsaugai stiprinti.
Jei tokius ketinimus pavyktų įforminti teisiškai nepriekaištingai, bankų uždirbamas nevisiškai normalus pelnas taptų nemenka paspirtimi visai valstybei. Tik reikia galybės saugiklių, kad kuo mažiau nukentėtų tų pačių bankų klientai.
