„Tyrimas nenustebino. Energetikos kainų šoko įtaka infliacijai buvo laikoma pagrindiniu veiksniu. Gautas patvirtinimas įneša daugiau aiškumo ir sumažina spekuliacijas kainų temomis. Ypač jų netrūko dėl mažmeninės prekybos veiksmų, ar jų kainos dalis pagrįsta sąnaudomis“, – „Eltai“ teigė M. Lingė.
Politikas pažymėjo, kad iki LB atliktos analizės politikų akys labiau krypo į prekybininkų pusę, o tyrimas žvilgsnį kreipia link žaliavų augintojų, kurių pardavimo kainos augo didesniu tempu nei sąnaudos. Jo teigimu, tai buvo bendra tendencija su Europos Sąjunga.
„Šiandien jau esame kitoje realybėje – matome, kaip krenta žaliavų supirkimo kainos, ko pasekmes labiausiai jaučiame pieno sektoriuje. Tai atspindi ir pasaulinė situacija, o mes nuo jos labai priklausomi dėl didelės eksportuojamos produkcijos dalies. Energijos kainos mažėjo ir stabilizavosi, smuko ir žaliavų supirkimo kainos. Belieka stebėti, ar tokiu pačiu greičiu mažės prekių kainos, kaip greitai kaštai buvo perkeliami į jas“, – sakė konservatorius.
„Dvipusiame eisme greitis turėtų būti vienodas judant visomis kryptimis. Trečiadienį šis LB tyrimas bus aptartas Seimo Biudžeto ir finansų komitete kartu su Konkurencijos tarybos, VĮ Žemės ūkio duomenų centro bei VŠĮ Kaimo verslo ir rinkų plėtros agentūros atstovais“, – pridūrė jis.
ELTA primena, kad maisto produktų kainoms didžiausią įtaką turėjo energijos kainų šokas, o dėl santykinai didelės paklausos ir gyventojų perkamosios galios, maisto tiekimo grandinės dalyviai lengviau perkėlė išaugusius kaštus vartotojams, rodo Lietuvos banko (LB) sausį vykdytas maisto kainų tyrimas.
LB konstatuoja, kad energijos išteklių brangimas Lietuvoje turėjo didesnę įtaką maisto kainoms nei vidutiniškai euro zonoje.
Be to, teigiama, jog maisto infliacijos pikas jau pasiektas, o ateityje sąnaudų įtaka kainoms turėtų silpnėti.
Banko tyrimo rezultatai parodė, jog sausį išaugusias kainas prekybininkai perkėlė į galutines produkcijos kainas. Anot LB, maisto pramonės gamybos sąnaudos taip pat didėjo maždaug tokiu pat tempu kaip ir parduotos produkcijos kainos.
Vis dėlto, LB vertinimu, santykinai didelė paklausa ir išsilaikiusi gyventojų perkamoji galia buvo tie veiksniai, dėl kurių susidarė palankios sąlygos perkelti išaugusius gamybos kaštus į galutines kainas.
Kartu LB akcentuoja nepastebėjęs, kad maisto produktų tiekimui svarbių veiklų pelningumas buvo „išskirtinai didelis“.
