Dėl pieno reikalų ta smarvė malama irgi jau seniai. Vos nukrinta kainos, ūkininkai ima svaidytis žaibais į perdirbėjų, prekybininkų ir valdžios pusę – duokit pinigų! Ir duoda. Antai premjerė I.Šimonytė dar prieš savaitę aiškino, kad 40 milijonų eurų, kurių nori pienininkai, biudžete nesimėto. Tačiau užteko ūkininkams pašūkauti prie parlamento, pasisukioti traktoriais palei Kryžkalnį, ir pinigų atsirado.
Anksčiau Žemės ūkio ministerija siūlė papildomai primesti maždaug po 37 eurus už karvę, o dabar suma gerokai pakilo: kooperatyvų nariai gaus po 96 eurus, pavieniai ūkininkai – po 87 eurus. Stebuklingas žodis „kompensacijos“, plačiai pradėtas taikyti, kai elektros kainos buvo šovusios į padebesius, dabar bus pritaikytas žemės ūkyje.
„Žemiau 35 centų visiems ūkininkams kompensuosime!“ – paskelbė žemės ūkio viceministras P.Astrauskas, turėdamas galvoje papildomas išmokas tiems, kurie iš perdirbėjų už kilogramą pieno gauna mažesnę nei ši kainą. Kažkodėl per tris dešimtmečius bet kokio politinio plauko valdantieji nesugebėjo išaiškinti nei sau, nei ūkininkams, kad trys karvės – ne verslas. Kaip ir penkios ar dešimt.
Tiesa, tai gali būti verslas, jei gaminsi išskirtinius sūrius, suksi skaniausią regione grietinę ar netgi tieksi šviežią pieną visuomet pasirengusiems jį pirkti aplinkiniams. Galima pragyventi ir parduodant lietuviška baltąja nafta kažkada pavadintą žaliavą perdirbėjams, tačiau tik tokiu atveju, jei susimes bent dešimt ar dar daugiau smulkiųjų ūkių ir išsireikalaus tinkamos kainos, kartu užtikrindami kokybę. Jeigu to nesugebi, imkis kitokio verslo.
Aišku, jeigu valstybė apsispręs, kad reikia išlaikyti kaimo žmones su jų tradiciniais ūkeliais, tuomet be paramos niekaip neišsivers. Tačiau tai galima pavadinti nebent socialinėmis programomis, bet ne verslo rėmimu. O blogiausia, kad jokio sprendimo nepriimama, – užtenka kartkartėmis pabarstyti pinigų. Priežastis seniai suprantama – politikai bijo pajudinti rinkėjus, kurie nenori ar nesugeba pasirinkti kitokio gyvenimo būdo. Toks pataikavimas kainuoja milijonus eurų kiekvieną sykį, kai pieno kainos ima mažėti. O jos, kaip ir naftos ar elektros kainos, nuolat svyruoja visame pasaulyje, ir Lietuva negali būti kokia nors išimtis.
Kur kas racionalesni estai seniai nuėjo kitu keliu – ten yra vos daugiau nei 400 pieno ūkių, o kiekviename – beveik po 200 karvių. Kas dedasi pas mus? Ūkių – per 12 tūkstančių, karvių vidurkis viename nesiekia nė dvidešimties. Vasarį net 91 proc. ūkininkų už pieno kilogramą gavo 15–35 centus. Likusieji – net iki 70 centų. Bet tie „likusieji“ pardavė 70 proc. viso pieno ir susirinko 77 proc. pajamų laikydami vos 55 proc. visų karvių. Net ir R.Karbauskio karvėms aišku, kad su smulkiausiais ūkiais toli nenuvažiuosi.
Tačiau mūsų valstybė mėgina tai daryti dalydama smulkias žuveles vietoj meškerės ir taip šerdama tarpininkus. Juk niekam ne paslaptis, kad didelė dalis kooperatyvų iš tiesų yra įmonėlės, už grašius superkančios pieną iš mažiausių tiekėjų ir parduodančios jį perdirbėjams 30–50 proc. brangiau. Iš šio kainų skirtumo vien pernai tokie tarpininkai galėjo susižerti apie 30 mln. eurų – beveik tiek, kiek dabar reikalauja ūkininkai.
Gaila, bet ir šios kadencijos Vyriausybė praleido laiką nieko nenuveikusi pačių žemdirbių labui. Juk galima sudaryti galybę programų, kuriomis ūkiai būtų stambinami, keičiama kaimo gyventojų veiklos sritis, skatinama tikroji kooperacija. Kita vertus, gal patys ūkininkai to netgi nenori? Juk kas porą metų paprotestuoti ir pasimėtyti karvašūdžiais, kad gautum eilinę pinigų injekciją, kur kas paprasčiau. Ir, žinoma, pareikalauti atsistatydinti žemės ūkio ministrą, nesvarbu, kas šias pareigas eitų.
