Tikroji kryptis
Neseniai žurnalas „Spiegel“ rašė apie Štutgarte įsikūrusią įmonę „Elix-St. GmbH“, kurią prasidėjus karui Ukrainoje įkūrė iš Rusijos kilusi šeima. Įmonė tiekė mikroelektroniką Kazachstanui. Per tarpininkus prekės pateko į „Elix-M“ patronuojančiąją įmonę Maskvoje, kuri, kaip pranešama, bendradarbiavo su Rusijos saugumo tarnybomis.
Norvegijos verslo konsultanto Erlendo Bollmanno Bjortvedto duomenimis, mažiausiai 54 Vokietijos įmonės apeidinėja sankcijas Rusijai. Tarp jų – ir mazuto bendrovė „Bechem“ Hagene. Į Kazachstaną „Elix“ eksportavo prekių už 800 tūkst. eurų, o „Bechem“ – už 670 tūkst. eurų.
„Spiegel“ nurodo, kad sankcijas galimai apeina ir daug didesnis žaidėjas – BASF koncernas, kuris per Kazachstaną esą gabena polimerus ir poliamidus, galimus panaudoti gaminant karinę įrangą.
Įmonės atstovas radijui „Svoboda“ tikino, jog žurnalistiniame tyrime buvo panaudota privačios „Genius“ duomenų bazės informacija, kuri išties neatitinka esamų įmonės rodiklių. Kaip jis tikino, prasidėjus karui Ukrainoje tiekimo kryptys pasikeitė, o vidaus kontrolė užtikrina sankcijų laikymąsi.
Kol kas nėra įrodymų, kad tos prekės buvo gabentos ir per Rusijos sieną, tačiau radijas „Svoboda“ priminė, jog anksčiau yra pranešęs apie BASF dalyvavimą gaminant degalus, kurie galėjo pasiekti su Rusijos kariuomene susijusius subjektus.
Vokietijos pramonės asociacijos Rytų komiteto vadovas Michaelis Harmsas tikina, kad išvardinti atvejai sudaro tik minimalią Vokietijos eksporto dalį, tad jis atmeta galimybę, jog šalies įmonės sąmoningai apeina sankcijas.
Visgi ekspertai pabrėžia, kad Rusijos ir kitų Nepriklausomos valstybių sandraugos (NVS) šalių piliečiai, turintys Vokietijos pilietybę, steigia fiktyvias įmones, eksportuojančias sankcionuotas prekes per posovietines šalis – daugiausia Kazachstaną, Armėniją, Kirgiziją. Taip kone sukurtas tarptautinis tinklas sankcijoms apeiti.
Ir iš tiesų statistiniai duomenys rodo, kad eksportas iš ES į Nepriklausomų valstybių sandraugos (NVS) šalis didėja. Nuo 2022 m. kovo iki tų pačių metų gruodžio sankcionuotų prekių eksporto apimtys išaugo 1,4 karto. Kad per tokį trumpą laiką paklausa natūraliai išaugtų, ekspertai mažai tuo tiki, todėl ir kyla įtarimų dėl sankcijų apėjimo.
Palyginus praėjusių ir šių metų pirmojo ketvirčio statistinius duomenis matyti, kad eksportas į Armėniją išaugo beveik 3 kartus, į Kazachstaną – daugiau nei 2 kartus, o į Kirgiziją – daugiau nei 10 kartų.
Tačiau Vokietijos pramonės asociacijos ataskaitoje pažymima, jog anksčiau Rusija būdavo tranzitinė šalis, per kurią prekės patekdavo į kitas NVS valstybes. Prasidėjus karui Ukrainoje ir įvedus sankcijas Rusijai, Vokietijos įmonės ėmė prekių eksportą nukreipti tiesiogiai į tas šalis. Taip pat pabrėžiama, kad Kazachstanas ir Armėnija pačios parodė norą bendradarbiauti, o Kazachstanas net įdiegė naują muitinės sistemą, skirtą prekių srautams stebėti.
Vis dėlto Krikščionių demokratų sąjungos (CDU) frakcijos Bundestage ekspertas Roderichas Kiesewetteris radijui „Svoboda“ aiškino, jog Rusija sankcijas apeina bendradarbiaudama ne tik su Kazachstanu ir Armėnija, bet ir su Kinija bei Jungtiniais Arabų Emyratais, importuojami puslaidininkiai ir dvejopo naudojimo prekės.
Opozicijos politikas pabrėžė, kad ES nėra pajėgi veiksmingai kovoti su sankcijų apėjimu, todėl tai turi būti sprendžiama kiekvienos ES valstybės narės lygmeniu.
Ką bausti?
Ekspertai neslepia, kad sankcijų paketai nėra tobuli, daugelis priemonių neaiškios, reglamentai painūs, o visa tai apsunkina įmonių veiksmus. Be to, dėl ilgų eksporto grandinių su daug tarpininkų beveik neįmanoma nustatyti, kas bus galutinis prekių gavėjas, o tai atveria kelią piktnaudžiavimui.
Teigiama, kad įmonės neturi reikiamų kontrolės mechanizmų, jos negali sužinoti, kurioje šalyje atsidurs tam tikra jų pagaminta prekė. Tai gali būti ir kokio nors ginklo dalis, kurią gamino Vokietijos įmonė, o ši net nežinojo, kad detalės pasieks tą subjektą, kuris naikins Ukrainos miestus.
Be to, kai kurių prekių kategorijoms sankcijos taikomos tik iš dalies, dėl to įmonės jas perklasifikuoja ir taip išvengia sankcijų draudimų.
„Tai nebūtinai sukčiavimas. Tiesiog įmonės išradingai naudojasi sankcijų spragomis“, – teigė Miunchene įsikūrusio „Ifo“ instituto ekonomistė Feodora Teti.
Vokietijos ekonomikos ministras Robertas Habekas anksčiau yra sakęs, kad, „jei muitinės duomenys rodo nukrypimus, pavyzdžiui, jei prekės anksčiau buvo tiekiamos į Rusiją, o paskui tokiu pat kiekiu siunčiamos į trečiąją šalį, turime atidžiau juos išnagrinėti“. Tačiau dabar apie konkrečius Vokietijos veiksmus nekalbama.
Tuo metu Europos Komisijos (EK) vadovė Ursula von der Leyen gegužės 9 d. lankydamasi Kijeve sakė, kad Europa „galėtų uždrausti tam tikrų prekių eksportą ir į trečiąsias šalis, kurios sąmoningai apeina sankcijas“. Tikima, kad daug dėmesio turėtų būti skiriama Kinijai, o Vokietija galėtų daryti finansinį, ekonominį spaudimą valstybėms, remiančioms sankcijų vengimą arba iš esmės neužkertančioms kelio jų apėjimui.
Tokį žingsnį F.Teti vadina „kraštutiniu sprendimu“. Jam nepritaria ir Vokietijos lobistai. Užuot taikant sankcijas atskiroms šalims ir taip atribojant didelę eksporto rinkos dalį, jie siūlo sudaryti „juoduosius sąrašus“ įmonių, kurios pažeidžia sankcijų režimą. Tai apimtų trijų etapų įspėjimo procesą: pirmiausia įmonė būtų įtraukta į įtartinų įmonių sąrašą, vėliau – į preliminarų stebėjimo sąrašą, galų gale – į veiklos blokavimo sąrašą.
ES net planuoja sukurti naują baudžiamąjį mechanizmą, skirtą baudžiamojon atsakomybėn paraukti sankcijas pažeidžiančias įmones. Net jei įmonės nežinojo, kur keliauja jų produktai, jos turėtų būti traukiamos atsakomybėn pagal „aplaidumo“ straipsnį.
Įmonėms, kurios apsimeta, kad tiekia buitinius prietaisus, pamiršdamos, jog juose esančios mikroschemos vėliau gali atsidurti, pavyzdžiui, naktinio matymo prietaisuose arba raketų valdymo įrenginiuose, T.Teti siūlo taikyti sankcijas, taikomas visoms produktų kategorijoms, o ne tik atskiroms sudedamosioms dalims. Tokiu būdu įmonės negalėtų pardavinėti savo produktų net su kitu prekių kodu, kuris nėra įtrauktas į sankcijų sąrašą.
Neaišku, kas atsakingas
Vokietijos pramonės asociacija siūlo, jog už eksporto kontrolę būtų atsakingas kiekvienos įmonės vadovas, taip kiekvienas asmeniškai taptų atsakingas už sankcijų laikimąsi. Be to, politikas R.Kiesewetteris norėtų, kad Vokietija imtųsi lyderystės šiuo klausimu ES.
Visgi tai šiuo metu neįmanoma, mat iki šiol net pačioje šalyje nėra aiški atskirų institucijų kompetencija, neaišku, kas turėtų prisiimti atsakomybę už eksporto srautų kontrolę – Ekonomikos ministerija, Finansų ministerija, eksporto kontrolės institucija ar muitinė. Taip pat nėra atlikta sistemiška muitinės duomenų bei prekybos srautų analizė.
Tuo įsitikino ir radijo „Svoboda“ žurnalistas. Vokietijos muitinės atstovas jam nurodė, kad prekių analizė atliekama tik tuo atveju, jei aišku, kad prekės į Rusiją eksportuojamos per trečiąją šalį, bet Vokietijos pasienyje tai nustatyti sunku.
Norint įsitikinti dėl kiekvieno atvejo reikia kreiptis į eksporto kontrolės instituciją. Tačiau šios įstaigos atstovas nurodė, kad už prekių srauto stebėseną atsakinga muitinė. Tuo metu Ekonomikos ministerija žurnalistui nurodė šiuo klausimu kreiptis į Finansų ministeriją ir eksporto kontrolės instituciją.
Ekonomikos ministras R.Habeckas yra siūlęs perimti Danijos vykdomą kontrolės sistemą. Ten muitinė užsiima prekių srautų analize, tikrina galimus neatitikimus. Tačiau Vokietijos pramonės asociacija nurodo, jog muitinei trūksta programinės įrangos. Lobistai teigia, kad su esama įranga neįmanoma tiksliai išanalizuoti įtarimų keliančių atvejų taip, kaip tai daroma Danijoje.
Išeitimi galėtų tapti eksporto kontrolės institucijos sertifikatai, kurie turi būti pateikiami įforminant muitinės dokumentus, bet dėl viso to padaugės biurokratiškų procesų ir eksporto srautai sulėtės.
„Ekonomikoje visada bus baltų varnų. Kol bus galimybė uždirbti, tol bus žmonių ir įmonių, norinčių rizikuoti. Neįmanoma 100 proc. sustabdyti sankcijų pažeidimų“, – anonimiškai su radiju „Svoboda“ savo nuomone dalijosi Berlyno generalinės prokuratūros atstovas.
