Pirmojo 2023 m. ketvirčio pabaigoje valdžios sektoriaus bendrosios skolos ir bendrojo vidaus produkto (BVP) santykis euro zonoje siekė 91,2 proc., t. y., mažiau lyginant su 91,4 proc. 2022 m. pabaigoje.
Pirmąjį 2023 m. ketvirtį sezoniškai pakoreguotas valdžios sektoriaus deficito ir bendrojo vidaus produkto santykis euro zonoje siekė 3,2 proc., o visoje Europos Sąjungoje – 3 proc. Deficitas, palyginti su ketvirtuoju 2022 m. ketvirčiu, sumažėjo dėl sumažėjusių bendrųjų išlaidų ir padidėjusio nominalaus BVP.
„Lietuvos ryto“ televizijos laidoje „Nauja diena“ šiuos skaičius ir situaciją Europos ir Lietuvos ekonomikoje apžvelgė N.Mačiulis.
Lietuva iš Europos išsiskiria
Europoje ir visame pasaulyje situacija yra panaši – gyventojai pagaminamų prekių mažiau įperka ir nori pirkti. Rezultatai skirtingi skirtingose šalyse, bet, pavyzdžiui, didžiausios euro zonos ekonomikos, Vokietijos, apdirbamoji gamyba yra nukritusi iki žemiausio lygio nuo 2017 metų, o Estijoje apdirbamoji gamyba nukritusi į 2019 metų lygį.
Tačiau Lietuvoje situacijoje kiek geresnė. Kaip kalbėjo ekonomistas, šalies pramonė pastaruosius trejus metus klestėjo, buvo palanki pramonės struktūra – gaminta daug prekių, kurių reikėjo pandemijos metu: nuo baldų, transporto priemonių detalių iki kompiuterinės technikos.
„Įdomu tai, kad nuo pandemijos pradžios Lietuvos pramonės apimtys išaugo daugiau nei trečdaliu. Dabar jos yra šiek tiek sumažėjusios, bet vis tiek yra ketvirtadaliu didesnės nei šio dešimtmečio pradžioje.
Tiek diversifikuota gamyba, tiek įvairios plačios eksporto rinkos padėjo išvengti visų problemų. Bet, aišku, žiūrint į visas tendencijas visoje Europoje, sunku tikėtis tolimesnio augimo ir atsigavimo“, – dėstė pašnekovas.
Taip yra todėl, kad pandemijos metu gyventojai prisipirko įvairių prekių, kad įsirengtų biurus, namus, galėtų persikraustyti į erdvesnius namus bei sportuotų ir gamintų valgį namuose. Dabar žmonės nori ne prekių, o paslaugų, pramogų, koncertų ir kelionių.
Kita priežastis yra susijusi su infliacija. Šiuo metu gyventojų perkamoji galia yra sumažėjusi, todėl įperka mažiau prekių ir taip prekių gamyba bei pardavimai mažėja.
Greta visa to yra ir centriniai šalių bankai, kurie sparčiai pakėlė pinigų kainą, sumažino galimybę vartoti prekes, įsigyjant išperkamąja nuoma.
„Dabar jų (aut. pastaba. – centrinių bankų) sprendimai yra vertinami gana kontraversiškai, nes infliacija smarkiai mažėja. Jeigu pažiūrėtume, Kinijoje jau yra defliacija, kainos per metus jau yra sumažėjusios. Žiūrint Vokietijos gamintojų kainų indeksą, jis taip pat mažėja devynis mėnesius iš eilės. Bet kol metinė euro zonos infliacija išlieka aukščiau 2 proc., Europos Centrinis Bankas (ECB), bent jau iki šiol, kartojo, kad darbas nebaigtas ir reikia kovoti su infliacija.
Kaip ir prognozavo „Swedbank“ vyriausiasis ekonomistas, liepos 27 d. ECB pakėlė palūkanų normas. Tačiau jis atkreipia dėmesį į komercinių bankų apklausą, kuri parodė, kad bankų akreditavimo sąlygos yra griežčiausios nuo 2009 metų krizės, o aktyvumas būsto yra sumažėjęs.
„Tokioje aplinkoje sukurti dar didesnį stresą gyventojams ir įmonėms, keliant palūkanų normas, tikrai nėra poreikio. Bet tuo pačiu metu ECB palūkanų normas didina iš dalies dar ir dėl to, kad situacija darbo rinkoje yra gera, atlyginimai auga sparčiau nei auga produktyvumas, sparčiau nei augo praėjusį dešimtmetį“, – sakė jis.
Daugeliui gyventojų nesuprantama, kodėl blogai, jog nedarbo lygis yra žemiausiame lygyje, o atlyginimai auga sparčiai. ECB mano, kad tai gali pavirsti į paslaugų kainų augimą, didesnę infliaciją. Todėl renkasi vieną iš dviejų blogybių – sukelti recesiją, sukelti didesnį darbo lygį tam, kad infliacija nukristų žemiau 2 proc.
Visgi pramonė euro zonos šalių ekonomikoje sudaro apie 15–20 proc. BVP, todėl tai nėra bloga žinia ekonomikai. Kadangi paslaugų sektorius klesti, bendrame kontekste nematome neigiamų tendencijų.
Kovos su ekonomikos nuosmukiu ir nedarbu?
Anot N.Mačiulio, blogiau yra tai, kad gilėjančios pramonės problemos yra matomos ir paslaugų sektoriuje. Pastaruosius kelis mėnesius prastėja ir paslaugų sektoriaus rezultatai dėl padidėjusių paslaugų kainų, gyventojų išleistų sankaupų ankstesniais laikotarpiais.
„Pirmą pusmetį euro zonoje matėme stagnaciją, bet žiūrint į kylančią pinigų kainą į mažėjančius eksporto užsakymus, prastėjančius gyventojų lūkesčius, turbūt galima tikėtis, kad bus nemaža tikimybė, jog antrą pusmetį bus ir ekonomikos nuosmukis“, – prognozavo kalbintas ekonomistas.
Tad gali būti, kad iki kitų metų vidurio ECB kovos nebe su infliacija, o su ekonomikos nuosmukiu ir nedarbo kėlimu. Kaip sakė N.Mačiulis, tai gali reikšti, kad ECB imsis mažinti palūkanų normas.
Visgi reikia pripažinti, kad vienu metu susiplakė daugybė veiksnių: koronaviruso pandemija, karas Ukrainoje, ECB fiskalinė politika. Todėl sunku pasakyti, kokia infliacija laikina, o kokia sukurta centrinių bankų perteklinės pinigų pasiūlos.
Šiuo metu sumažėjusią infliaciją didesne dalimi lėmė atpigusios žaliavos, nafta, elektra. Todėl, anot ekonomisto, nebėra poreikio dar daugiau kelti palūkanų normas ir padidinti stresą įmonėms, gyventojams.
Vis tik sunku įvertinti palūkanų normų didinimo įtaką – tai atsispindi gerokai vėliau, nei buvo priimtas sprendimas. Įvairiausi tyrimai rodo, kad ekonomikoje tai gali atspindėti nuo 1,5 iki 2 metų. Tad mes ECB politikos įtaką pajusime tik šių metų pabaigoje, kitoje metų pradžioje.
Kaip dabar elgtis gyventojams? Lietuviai, pasak N.Mačiulio, Europos kontekste išsiskiria tuo, jog nepanikuoja, o vartotojų lūkesčiai net aukštesnis už istorinį vidurkį.
„Kaip ir gerais laikais, taip ir sudėtingesniais laikais, auksinė taisyklė yra neišleisti visų pinigų ir jų nenukreipti tik vartojimui – visada turi būti pagalvė, kuria būtų galima pasinaudoti, jeigu pradėtų didėti nedarbo lygis ar atsirastų kitokių ekonominių problemų.
Lietuvos vartotojų lūkesčiai yra aukštesni nei kitus dėl žemo nedarbo lygio šalyje, atlyginimų augimo trečius metus iš eilės, o vartojimo įpročiai nepasikeitė net ir sumažėjus perkamajai galiai.
