Europos Centrinis Bankas (ECB) paskelbė palūkanų normų dydžius euro zonos šalyse.
„Dabar visi kartu įkvėpkime oro, nes žinios labai nepatiks“, – rašė V.Janulevičius.
Šių metų birželį naujų paskolų skolinimosi kaštų rodiklis ne finansų įmonėms Lietuvoje buvo antras aukščiausias ir siekė 6,05 proc. arba buvo 26,30 proc. didesnės nei vidutiniškai visose euro zonos šalyse. Tik Estijoje jos buvo beveik tokios pačios, kaip ir Lietuvoje – 6,06 proc.
„Taigi neprognozuojamas šiandien ne tik vasaros dangus, sunkiai prognozuojamas yra ir ekonomikos augimas. Kaupiasi nemalonūs ar net stichiniai reiškiniai ekonomikoje. Tad aptarkime tai, ką visi žino, bet traktuoja kaip kokią nekeičiamą konstantą.
Visoje euro zonoje vidutiniai naujų paskolų skolinimosi kaštai ne finansų įmonėms siekė 4,79 proc., net aštuoniose šalyse tie skolinimosi kaštai buvo net mažesni už vidurkį (mažesni jie buvo Liuksemburge, Nyderlanduose, Maltoje, Prancūzijoje, Ispanijoje, Belgijoje, Kroatijoje ir Suomijoje).
Žinant, kad Europos Centrinis Bankas dar gali didinti palūkanų normas, manytina, kad ir mūsų ne finansų įmonėms paskolų palūkanų normos dar gali didėti ir visus ateinančius 12 mėn. nemažėti. Ir tai dar ne viskas.
Viltys, kad RRF bus papildytas paskolų verslui paketu ir taip padės šalies verslo transformacijai, „žalinimuisi“, gali žlugti net negimusios.
Kodėl? Todėl, kad sprendimus dėl paramos priimančių asmenų galvose sukasi idėjos dėl „rinkos sąlygomis“ teikiamų paskolų verslui ir tos „rinkos“ sąlygos jų galvose virsta „aštuoniais procentiniais punktais“ už neva paramos verslui paskolas. Kas gali skolintis už tokias palūkanas? Tik visiškai įspraustas į kampą verslas, kuris nelabai rūpi savo valstybei. Ir tokiu būdu mūsų verslininkai tampa tikri Europos kamikadzės“, – aiškino situaciją LPK prezidentas.
Jis priminė, kad vidutinis šalies verslo pelningumas siekia apie 7–8 proc. ir liepė užduoti sau klausimą: ar galima imti paskolą už palūkanas, kurių grąžinimui iš esmės neuždirbama, mat investicijos, kuriai įgyvendinti imama paskola, grąža yra mažesnė, nei pinigų kaštai jai įgyvendinti?
„Manyčiau, kad ne. Bet ministerijų koridoriuose gali būti manoma kitaip. Nes ten dažnai pamirštami ir kiti nemalonūs procesai, kaip antai nedžiuginanti ekonominė situacija, stagnuojančios arba besitraukiančios eksporto rinkos, kuklios ateinančių trejų metų Europos Sąjungos ekonomikos augimo prognozės, karas Europoje etc. Jau nekalbant apie tai, kad rudeniop galime turėti naują maisto ir energijos kainų krizės bangą (Rusija dėl to labai šiuo metu stengiasi).
Todėl mes ne tik galime, bet tiesiog privalome pasidaryti namų darbus. Privalome užtikrinti kapitalo prieinamumą šalyje ir investavimo nepertraukiamumą, nes ekonomikos sveikata svarbi ne tik man vienam, ne tik Lietuvos pramonininkų konfederacijai, jos nariams, tai svarbu kiekvienam piliečiui, nes tik nuo to, kaip mes efektyviai investuosime dabar, priklausys verslo ir šalies ekonomikos ateitis. O tai yra kuo skubesnė energetinė, skaitmeninimo, automatizavimo, dirbtinio intelekto transformacija.
Traukinys važiuoja, mes vos spėjame šokti į paskutinį vagoną, bet netrukus galėsime jam tik pamoti“, – pareiškė V.Janulevičius.
