„Londone, Paryžiuje (Prancūzija) ar Berlyne būstas daugeliui gyventojų jau prieš kurį laiką iš esmės tapo neįperkamas. Ar įsivaizduojame, ką tai reiškia jų gyvenimo kokybei? Turime aiškiai suprasti šiandieninės situacijos Vakaruose susidarymo priežastis, kad žinotume ką daryti, jog šiuo aspektu mes ilgainiui neimtume gyventi kaip Vakarų Europoje“, – pranešime žiniasklaidai teigia U.Latvys.
Vakarų būsto krizė
Jis paaiškino, kodėl NT tapo silpnąja Vakarų Europos vieta.
Ekspertai prakalbo apie investicijas į NT: vienas gyventojų pasirinkimas verčia suraukti antakius
„Imkime Londono, išgyvenančio bene giliausią būsto krizę, pavyzdį. Vidutinė dviejų kambarių buto kaina Londone pernai, priklausomai nuo vietos mieste, siekė apie 500 tūkst. – 1 mln. svarų (600 tūkst. – 1,2 mln. eurų). Situacija su nuoma – nedaug geresnė: tokį pat butą išsinuomoti mėnesiui kiek arčiau centro 2024-aisiais galėjo kainuoti 2–3 tūkst. svarų (2,3 – 3,5 tūkst. eurų), miesto pakraštyje, susitaikant su kasdienėmis brangiomis ir ilgomis kelionėmis – nuo 1,2 tūkst. svarų (1,4 tūkst. eurų).
Nieko nuostabaus, kad jauni žmonės vis ilgiau gyvena tėvų namuose: statistika rodo, kad net iki 34-erių neišsikraustančių gyventi savarankiškai skaičius per pastarąjį laikotarpį ūgtelėjo trečdaliu. Šiandieninė situacija mieste ne be reikalo vadinama didžiausia būsto krize, su kokia Londonas yra susidūręs per pastaruosius dešimtmečius“, – sako „KAITA Group“ vadovas.
Susiję straipsniai
Ką tai reiškia miestui ir jo gyventojams?
„Per pastaruosius metus ženkliai išaugo pastogės ieškančių ir savivaldybės pagalbos prašančių žmonių skaičius. Skaičiuojama, kad jų jau – beveik 200 tūkst., t.y., vienas iš 50-ies miestiečių. Vis daugiau žmonių keliasi į Londono pakraščius ar į kitus miestus, visų pirma – tokie sąlyginai nedideles pajamas gaunantys specialistai, kaip mokytojai ar bendrosios praktikos gydytojai. Jų trūkumas ilgainiui gali reikšmingai sutrikdyti miesto gyvenimą“, – teigia U.Latvys.
Šiandieninė situacija, pasak jo, susidarė dėl ilgalaikio būsto pasiūlos trūkumo, išauginusio kainas. Statybų kaštai, pastarųjų metų infliacija ir išaugusios paskolų palūkanos atbaidė investuotojus – skaičiuojama, kad vien per praėjusius metus neįgyvendinti 88 proc. anksčiau planuotų naujų įperkamo gyvenamojo NT projektų.
„Šiuo metu pradedame „co-living“ projekto, siūlančio įperkamą laikiną būstą ir bendruomenines erdves miesto centre, konversiją Londone. „Co-living“ sprendimai čia iš esmės tampa pagrindiniu išsigelbėjimu ne tik jauniems specialistams, bet ir daugybei kitų būsto nerandančių gyventojų, todėl jų skaičius mieste nuolat auga.
Panaši situacija ir Paryžiuje. Čia NT kaina jau viršija 10 tūkst. eurų už kvadratinį metrą, tad net ir nedidelis butas arčiau miesto centro tampa neįkandamas daugeliui jaunų specialistų. Vokietijoje, anksčiau laikytoje prieinamos nuomos salele Europoje, situacija taip pat sparčiai keičiasi. Nuomos kainos Berlyne per pastarąjį dešimtmetį išaugo daugiau nei 40 proc.“, – sako „KAITA Group“ vadovas.
ES statistikos tarnybos „Eurostat“ duomenimis, virš 85 mln. europiečių būstui skiria daugiau nei 40 proc. mėnesinių pajamų. Tokia padėtis, specialisto teigimu, verčia žmones ieškoti alternatyvų. Svarbiausia šių dienų alternatyva Vakarų Europoje tampa „co-living“ projektai.
Kaip gyvename Lietuvoje?
U.Latvys palygino Lietuvą su Vakarais.
„Pernai Vokietijos internetinė platforma „Statista“ skelbė duomenis, kiek įvairių Europos valstybių namų ūkių gali pasigirti nuosavu būstu. Tikriausiai nieko nenustebins žinia, kad mes šiame sąraše esame tarp lyderių su 89 proc., tuo tarpu beveik visos žemyno Vakarų šalys kartu su Skandinavija rikiuojasi pabaigoje, sudėtingiausia situacija – Vokietijoje (48 proc.) bei Šveicarijoje (42 proc.).
Tai – ne tik ilgamečių tradicijų ar kultūros, bet ir būsto įperkamumo pasekmė. „Swedbank“ pernai skelbė, jog po pastarųjų kelių sudėtingų metų pernai Vilniuje įperkamumo situacija vėl ėmė gerėti: 50,2 kv. m. būstą mieste galėjo įpirkti šeima, gaunanti vidutines pajamas. Tokia pora Vilniuje pradinį būsto įnašą gali sutaupyti per penkerius metus. Tai yra beveik neįmanoma daugelyje Vakarų Europos šalių.
Skirtumą aiškiai signalizuoja ir verslo požiūris. Ambicingus plėtros planus Lietuvoje turi dešimtys NT bendrovių, jas stabdo nebent leidimų išdavimą ribojanti biurokratija, tačiau ne ekonominiai veiksniai“, – teigia U.Latvys.
Visai kitaip, pasak jo, Vilniuje atrodo ir „co-living“ erdvės.
„Nors kuriame jas ir čia, mūsų šalyje, lyginant su Vakarų Europa, jos vis dar išlieka nišiniu sprendimu, skirtu visų pirma labai jauniems žmonėms: studentams ar ką tik studijas baigusiems specialistams, atvykusiems į Lietuvą iš svetur ir ieškantiems bendruomenės, draugiškos aplinkos, bendraminčių. Lietuvoje „co-living“ erdvės, nors visuomet iš esmės visiškai užpildytos, yra ne skausmingos problemos sprendimas, o maloni jaunatviška alternatyva įprastam gyvenimui bute.
Labai tikiuosi, kad toks „co-living“ vaidmuo mūsų šalyje išliks ir ateityje. Tuo tarpu Vakaruose stebime visai kitą scenarijų“, – sako pašnekovas.
Bendro gyvenimo erdvės, U.Latvio teigimu, dažnai pristatomos kaip modernus atsakas į būsto krizę. Jo žiniomis, gyventojai Londone moka iki 2 tūkst. eurų per mėnesį už patogiai įrengtą kambarį netoli miesto centro ir galimybę naudotis tokiais patogumais kaip sporto salės, darbo erdvės ar stogo terasos.
2024 m. britų NT paslaugų įmonės „Savills“ tyrimas rodo, kad investicijos į „co-living“ projektus Europoje per dvejus metus išaugo 40 proc.
Ko galime pasimokyti iš Vakarų?
Ar mums gresia Vakarų Europos likimas?
„Tai iš esmės lems vienintelis faktorius: santykis tarp paklausos ir pasiūlos. Vilnius – kasmet augantis miestas, kiekvienais metais priimame 6–7 tūkst. būsto ieškančių naujakurių, tad paklausa – stabili ir nuspėjama, labai svarbu, kad pasiūla ją atlieptų ir tai neleistų pernelyg sukilti būsto kainoms.
Analizuodami Vakarų pavyzdžius, matome, kad pasiūlą stabdo įvairūs faktoriai, tačiau sprendimų priėmėjų, kontrolės institucijų ir biurokratijos vaidmuo šioje temoje – labai svarbus. Jau ne vienerius metus ir Vilniuje stebime pasiūlos augimą stabdančios biurokratijos iššūkį, todėl, norėdami išvengti gyvenimo kaip Vakaruose, turime vieningai ieškoti būdų jį spręsti“, – teigia U.Latvys.