Šią savaitę Europos Vadovų Tarybos susitikime dalyvavęs prezidentas G.Nausėda pripažino, kad viltys ieškoti finansavimo gynybos reikmėms išvien visai ES atidedamos neapibrėžtai ateičiai.
„Kuo toliau valstybė nuo karšto fronto arba nuo tos rytinės ES sienos, tuo tas įtikinėjimas tampa sudėtingesnis. O valstybės, kurios patiria panašių iššūkių kaip mes, yra pasirengusios ambicingai didinti savo gynybos išlaidų lygį“, – sakė šalies vadovas.
Bendrai skolintis gynybos reikmėms, kaip buvo daroma pandemijos metu ekonomikai skatinti, ES nesutinka. O juk mūsų politikai tikėjosi, kad bent dalies reikalingų lėšų bus sulaukta.
Todėl Lietuvos, kurios Valstybės gynimo taryba jau apsisprendė padidinti krašto apsaugos finansavimą iki dar neregėto lygio, laukia sudėtingas galvosūkis – iš kur paimti pinigų?
Tiesa, tai laukia ne mūsų vienų. Pavyzdžiui, ilgai NATO nustatyto tikslo skirti 2 proc. bendrojo vidaus produkto (BVP) gynybai negalėjo, o gal ir nenorėjo pasiekti ES ekonomikos flagmanė Vokietija. Tai įvykdyti Berlynui pavyko tik praėjusiais metais ir tik įkūrus specialų 100 mlrd. eurų vertės fondą. Tačiau ši programa baigsis 2027 metais. O kas po to?
Lietuva 2 proc. ribą peržengė jau seniai – 2019 m., tiesa, po poros metų buvo smuktelėta vos žemiau. Bet nuo to laiko krašto apsaugos finansavimas stabiliai augo: 2022 m. tam buvo skirta 1,65 mlrd. eurų (2,45 proc. BVP), užpernai – per 2 mlrd. eurų (2,77 proc. BVP), pernai – 2,44 mlrd. eurų (3,22 proc. BVP).
Šiais metais biudžete numatyta 2,5 mlrd. eurų, tačiau palikta galimybė pasiskolinti dar 800 mln. eurų, todėl tikėtina, kad finansavimo lygis sieks beveik 4 proc. BVP. Su tokiu rodikliu visoje ES mus lenktų tik Lenkija.
Bet Valstybės gynimo taryba apsisprendė, kad nuo 2026 metų krašto apsaugai turi būti skirta 5–6 proc. BVP. Turint galvoje išskirtinę Lietuvos padėtį (turime sieną ir su Rusija, ir su jai pavaldžia Baltarusija) ir jau priimtą sprendimą iki 2030 m. turėti visą diviziją, tai yra suprantama.
Krašto apsaugos ministrė D.Šakalienė sakė, kad finansinių sprendimų ieško premjeras ir finansų ministras.
„Tai nereiškia, kad man nerūpi, iš kur bus paimtos lėšos. Bet mano pagrindinė užduotis – įvardyti kariniu patarimu grįstą poreikį“, – sakė politikė „Lietuvos rytui“.
Tik kol kas iš Vyriausybės bent kiek konkretesnių užuominų apie finansavimo šaltinius negirdėti.
Kita vertus, pirmiausia reikėtų apsispręsti, ar skirsime 5 proc. BVP, ar 6 proc., nes skirtumas yra milžiniškas. Turint galvoje, kad pernai šalyje buvo sukurta 77,8 mlrd. eurų vertės BVP, vienas procentas yra kone 800 mln. eurų.
Remiantis tokiais duomenimis, kitąmet krašto apsaugai reikėtų arba 3,89 mlrd., arba 4,73 mlrd. eurų. Tiesa, Prezidentūra užsimena apie aukso vidurį – 5,5 proc. BVP. Tai būtų gerokai per 4 mlrd. eurų.
Prezidentūra siūlo ir šiokių tokių sprendimų. Pavyzdž iui, sukurti naują skolinimosi instrumentą ir taip įdarbinti gyventojų indėlius.
Tik klausimas, ar visi bus taip patriotiškai nusiteikę ir patikės savo milijardines santaupas už palyginti menkas palūkanas. Juk jau turime gynybos obligacijas su 2 proc. metinėmis palūkanomis: per 2024- uosius jų išplatinta tik už daugiau nei 13 mln. eurų.
Negelbės ir siekis, kad Lietuvos bankas pervestų didesnę dalį pelno, kurį uždirba iš valstybės užsienio atsargų, – geriausiu atveju prisidurtų viena kita dešimtis milijonų. Ištraukti pinigų iš šešėlio, kaip siūloma, yra pernelyg abstraktu, nors tą patį suokia kiekviena Vyriausybė.
Dar vienas planas – kad pensijų fondai daugiau investuotų Lietuvoje. Tik naujoji valdžia nori pakeisti pensijų sistemos taisykles, o tai greičiausiai sumažintų įplaukas į šiuos fondus ir tikrai atmuštų norą investuoti čia.
Vadinasi, iš esmės lieka du keliai. Pirmasis – skolintis. Bet Lietuva jau senokai gyvena ne pagal išgales, o skola auga. 2022 m. trečiąjį ketvirtį ji sudarė 21,73 mlrd. eurų, o pernai tuo pat metu – jau 27,84 mlrd. eurų, arba 38,4 proc. BVP.
Prognozuojama, kad šįmet dėl didesnio skolinimosi gynybai limito valstybės skola gali siekti ir 44 proc. BVP.
Tad gali nutikti taip, jog jau iki liepos teks imtis mokesčių reformos, kad įstatymai įsigaliotų nuo kitų metų, nors šios minties ir kratomasi.
Didžiąją dalį valstybė surenka iš pridėtinės vertės mokesčio (PVM), kurio standartinis tarifas dabar siekia 21 proc. Šįmet jo tikimasi gauti 9,2 mlrd. eurų.
Pakėlus tarifą bent dviem procentiniais punktais pinigų būtų galima tikėtis ir gausiau, tačiau tai yra pavojinga. Kaip rodo Estijos pavyzdys, PVM didinimas gali virsti ekonomikos stagnacija ir netgi mažesnėmis įplaukomis.
Atsisakius daugybės gyventojų pajamų mokesčio (GPM) lengvatų ir kilstelėjus jo tarifą nuo 15 proc. keliais procentiniais punktais irgi galima gauti nemažai naudos (šįmet iš GPM tikimasi surinkti 3,39 mlrd. eurų). Bet tai smogtų per kišenes visiems, o valdantiesiems toks sprendimas reikštų iki dugno nusiritusius reitingus.
Tad rebusas itin sudėtingas, o jo kaina skaičiuojama milijardais eurų. Be to, reikėtų nepamiršti, kad dėl geopolitinių iššūkių finansavimą gynybai ateityje teks dar labiau didinti.
Lengva nebus nei verslui, nei visuomenei, nei patiems politikams.