Tačiau klausimų dar prieš veiklos pradžią susikaupė nemažai. Pirmiausia – ar tokios patariamosios institucijos steigimas nėra pavėluotas. Kaip rodo statistika, nuo 2020 m. maisto produktų kainos Lietuvoje išaugo apie 50 procentų – išties įspūdingai. Bet didžiausia brangimo banga buvo pastebima 2021–2022 m., o vėliau ji nuslūgo.
Pernai maisto kainos netgi buvo šiek tiek mažesnės nei 2023 m. ir pradėjo kilti tik metams baigiantis. O bendras pokytis per metus buvo vos pastebimas – minus 0,2 proc.
Tiesa, dėl augančių žaliavų (pavyzdžiui, superkamo pieno) kainų ir didėjančių atlyginimų šiemet, kaip prognozuojama, maisto gaminiai gali brangti 0,9–2,1 proc.
Kol kas labai sudėtinga spręsti, ką šiame fronte galėtų nuveikti Maisto taryba. Ji neturi jokių įgaliojimų reguliuoti pačias kainas, kaip baiminasi kai kurie interneto komentatoriai.
„Maisto taryba teiks siūlymus, kurie prisidės prie didesnio rinkos skaidrumo ir didesnio vartotojų pasitikėjimo“, – itin abstrakčiai paaiškino įsakymą dėl jos steigimo pasirašęs žemės ūkio ministras I.Hofmanas.
Bet būtent vartotojų atstovų šioje institucijoje beveik nėra. Tiesa, tarp 27 narių įrašyta Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos direktorė G.Aleksaitė, tačiau nėra nei Vartotojų aljanso, nei kitų nevyriausybinių organizacijų delegatų.
Beje, nuolat dėl kylančių kainų kaltinamiems prekybos tinklams irgi atstovaus tik Lietuvos prekybos įmonių asociacijos direktorė R.Vainienė.
Užtat kam jau kam, bet žemdirbiams čia bus atstovaujama gausiai: net po keturias vietas Maisto taryboje turės Lietuvos žemės ūkio rūmai ir Lietuvos žemės ūkio taryba. Nieko stebėtina, nes tarybos sudėtį tvirtino būtent Žemės ūkio ministerija.
Kai kurie rinkos dalyviai išvis svarstė, ar vertėtų dalyvauti tokios institucijos veikloje, jei į ją nėra pakviesti Konkurencijos tarybos atstovai, – juk Maisto taryboje kalbos apie kainas, apyvartą ir pelną turėtų būti neišvengiamos.
Lietuvos verslas jau ne kartą buvo skaudžiai pamokytas, kad konkurentams bent užsiminus apie kainas tai gali būti suprasta kaip bandymas jas derinti tarpusavyje, todėl iš karto galima sulaukti solidžių baudų iš Konkurencijos tarybos. Jei pastarosios atstovų posėdžiuose nebus ir jie nenubrėš ribų, apie ką gali būti tariamasi, o apie ką nevalia net užsiminti, tokiu atveju tokie susitikimai bus tiesiog abstraktūs, jei ne visiškai beprasmiai.
Antai prieš keletą metų tarpusavyje kainas mėginę derinti farmacininkai buvo apdovanoti net 78 mln. eurų siekiančiomis baudomis.
Todėl nieko stebėtino, kad, pavyzdžiui, prekybos tinklo „Norfos mažmena“ vadovas D.Dundulis Maisto tarybą pavadino dariniu, kuris, pagal dabartinius įstatymus, yra nusižengimas: „Mes negalime susitarę nei leisti, nei kelti kainų. Tai yra neteisėta.“
Gana plonu ledu vaikšto ir pats ministras I.Hofmanas, užsiminęs apie galimą pelno paskirstymą: „Labai svarbu ieškoti priemonių teisingam kainų paskirstymui maisto grandinėje, kad būtų pasiekta rinkos dalyvių interesų pusiausvyra – visi pagrįstai gautų priklausantį pelną.“
Tačiau tas pelnas priklauso tiktai nuo sugebėjimo konkuruoti, o ne nuo valdžios užgaidų ar siekių jį „teisingai“ padalyti.
Tas pat ir su kainomis. Kaip sakė ekonomistas A.Bartkus, rinkos ekonomikos sąlygomis jas geriausiai reguliuoja konkurencija, o pirmiausia – pirkėjas.
„Jei pirkėjas nusisuka nuo gamintojo ir jo prekės nebeperka, gamintojui dažniausiai siunčiamas labai aiškus receptas, ką daryti, – sumažinti prekės kainą. Sumažinsi prekės kainą ir pirkėjas atgal sugrįš“, – aiškino ekonomistas.
Svertų apkarpyti maisto produktų kainas turi ir valdžia. Juk šios Vyriausybės programoje yra numatyta įvesti lengvatinį pridėtinės vertės mokesčio tarifą šviežioms daržovėms bei vaisiams.
Tik finansų ministras R.Šadžius tvirtino, kad šiuo metu apie lengvatas kalbėti tiesiog neįmanoma.
Tai suprantama, nes valdantieji dabar turi karštligiškai ieškoti papildomų pajamų šaltinių šalies gynybai, o ne mažinti mokesčius.
Verslininkas D.Dundulis pasiūlė valdžiai eiti dar vienu keliu – steigti valstybinį maisto prekių tinklą, kuris konkuruotų su privačiais prekybininkais. Tik labai abejotina, ar be dotacijų kainos jame galėtų būti mažesnės.
Taip pat valstybė esą galėtų įsigyti didžiulius kiekius atitinkamų produktų ir juos pardavinėti fiksuota kaina.
Bet vėl tektų susidurti su rinkos spaudimu: tarkime, prisipirkus brangaus sviesto, jei jo kaina biržoje kristų, reikėtų kažkaip padengti nuostolius, kitaip nepavyktų jo parduoti.
Žemės ūkio ministrui kur kas labiau patiko kitas D.Dundulio pasiūlymas – užfiksuoti kelių maisto produktų kainas ir, jei rezultatai bus geri, tokį eksperimentą tęsti.
Tik tai jau būtų sprendimas, visiškai prieštaraujantis rinkos ekonomikos dėsniams.
Tad akivaizdu, kad Maisto tarybos nariai turės apie ką diskutuoti. Tik ar iš tų pokalbių bus naudos, kai kurie abejoja jau iš anksto. O toks nusiteikimas reikštų tiesiog bergždžiai sugaištą laiką.