„1964 metais spalio mėnesį tarp Tokijo ir Osakos pradėjo kursuoti pirmasis pasaulyje greitasis traukinys. 15 metų po karo Japonija paleido traukinį, kurio greitis – 210 km/h.
Nenoriu kritikuoti mūsų, mes irgi judame į priekį, bet mūsų „Rail Baltica“ traukinys, kuris, tikėkimės, bus pastatytas, kursuos 249 km/h greičiu. Mes vejamės Japoniją, kokia ji buvo prieš beveik 60 metų“, – praėjusią savaitę vykusiame svarbiausiame ekonomikos ir verslo lyderystės forume „Lietuvos Davosas 2025“ lygino LPK prezidentas V.Janulevičius.
Matydamas šį skirtumą, LPK prezidentas daro esminę išvadą – Lietuvai reikia judėti ir kiek įmanoma greičiau.
„Nepaisant tų finansinių rezultatų, kuriuos mes pasiekėme, tos tuščios šnekos nuvilia žmones“, – pridūrė jis.
Tiesa, šiai dienai buksuoja ir pati Japonija. Jei 1960–1970 metais šios šalies ekonomika augo tokiu sparčiu tempu, kad JAV anksčiau laiko nutraukė po karo sudarytą susitarimą dėl investicijų, tai šiandien Japonijos skola siekia 263 proc. BVP.
Kas atsitiko? V.Janulevičiaus teigimu, sprogus nekilnojamojo turto (NT) burbului, kuris dėl to, kad Japonija yra sala, buvo perfinansuotas, šalies ekonomika nugrimzdo.
Anot LPK prezidento, Lietuvai toks likimas kol kas negresia, nes ir mūsų šalies ekonomika neaugo tokiu sparčiu tempu. Tad kodėl gi bandoma įžvelgti sąsają tarp Japonijos ir Lietuvos?
„Pirma – ekonomika ir visuomenė sunkiai išgyveno NT krizes. Tai kuria skolų dengimo, o ne vartojimo elgseną, dėl to žala ekonomikai gali tęstis dešimtmečius. To išvengti reikia bet kokia kaina.
Visuotinis NT (aut. past. – mokestis), nors ir nedidelis, manau, šiandien dienai yra lengviausias sprendimas surinkti pajamas į mūsų gynybos biudžetą. Tačiau ne pajamų apmokestinimas, kuris stabdo veiklų, iniciatyvų žmogų kurti gėrį čia, Lietuvoje“, – teigė V.Janulevičius.
Kitas aspektas, kodėl verta lyginti Japoniją su Lietuva – Japonijos patirtis atskleidžia, jog nors šiandien dedame pastangas į technologinę pažangą, reikia suprasti, kad pastaroji dar negarantuoja ekonomikos vystymosi sėkmės.
„Nuo 1990 metų matome stagnuojančią Japonijos ekonomiką – į tai irgi reikia atkreipti dėmesį“, – pridūrė V.Janulevičius.
Pastarasis taip pat išskyrė ir visuomenės senėjimo veiksnį. Tai esą yra viena didžiausių rizikų šalies ekonomikos sveikatai.
„Manau, šioje vietoje mes esame labai panašūs su Japonija. Senstame labai greitai, 2050 metais mūsų liks 2,3 mln.“, – prognozavo LPK prezidentas.
Žmonės, kompetencijos, investicijos ir inovacijos – būtent tai, V.Janulevičiaus nuomone, yra Lietuvos ateitis. Ir nors šalies ekonomika šiuo metu primena greitąjį traukinį, LPK prezidentas kelia klausimą, ar tikrai spaudžiamas akseleratorius, kad būtų pasiekti 100 mlrd. eurų BVP?
„Deja, tokia reali situacija – 2050 metais be imigracijos mes neišsiversime. Reikia ieškoti sprendimų. Šiais metais įvestos kvotos buvo išeikvotos per pirmąjį ketvirtį. Viskas – kvotos pasibaigė, daugiau žmonių atsivežti nebegalime.
Antras veiksnys yra kompetencijos. Negalime sau leisti talentų švaistymo – prastai pripažįstame užsienyje įgytus gebėjimus, aukštųjų mokyklų absolventai dažnai mokosi iš naujo, nes mūsų paruošimas prastas.
Na, ir materialinės investicijos – nors eksportas viršija 80 proc. mūsų BVP, toks investicijų tempas į švietimą yra tikrai labai menkas. Lietuva investuoja vos 24 proc. BVP, kai tuo metu netgi estai investuoja 28 proc.“, – pagrindinius trūkumus išskyrė V.Janulevičius.
O esmine problema laikoma rizika dėl mokestinės aplinkos permainų, kurios ne skatintų, o atbaidytų investicijas į Lietuvą.
„Mes ne tik prarasime užsienio investuotojus, bet ir mūsų investuotojai tada turėtų susimąstyti, ar likti čia. <...> Nesinorėtų tų drakoniškų reformų. Kalbame, kad tai yra tik korekcijos, bet pagal tai, kas nutekėjo iš Seimo, ir ką skaitome spaudoje, matome, kad yra didžiulė mokestinė reforma. Ji tikrai niekam neatneš naudos.
Geopolitika pasikeitė, po vasario 28 d. įvykusio Donaldo Trumpo ir Volodymyro Zelenskio susitikimo matome, kad turime mesti visas pastangas, jog koreguotume savo išlaidas“, – pridūrė LPK prezidentas.