Viešai svarstyti pateiktas mokesčių reformos paketas sukėlė daug diskusijų tiek dėl nekilnojamojo turto (NT), tiek dėl gyventojų pajamų mokesčio (GPM), tiek dėl kitų Finansų ministerijos siūlymų.
Tikslas visiems suprantamas – surinkti daugiau lėšų į biudžetą, kad grėsmingu laikotarpiu būtų galima tinkamai finansuoti krašto apsaugos sistemą. Tačiau apie tai, kokia dalis numatomų papildomai gauti pajamų bus skirta būtent gynybai, nėra kalbama.
„Matyti, kad šie pinigai gali būti panaudoti kitoms ne pirmo būtinumo reikmėms – Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos bei kitų institucijų pasiūlymams įgyvendinti“, – spėjo Lietuvos pramonės, prekybos ir amatų rūmų asociacijos (LPPARA) prezidentas Sigitas Gailiūnas.
– Kaip LPPARA nariai ir jūs pats vertinate valdančiųjų pateiktus pasiūlymus dėl mokesčių? – „Lietuvos rytas“ pasiteiravo S.Gailiūno.
– Mūsų asociacijos narių pozicija yra panaši – nei GPM, nei pelno mokestis neturėtų būti judinami, nes jų didinimas neskatina investicijų ir verslo plėtros. Taip besielgianti Lietuva tarp kitų šalių investuotojų požiūriu atsistoja į kur kas žemesnę vietą. O jei verslas taps mažiau konkurencingas, tokiu atveju bus mažiau surenkama ir mokesčių.
Kita vertus, tik deklaruojama, kad šios lėšos bus skirtos gynybai, bet to nėra griežtai numatyta. Matyti, kad šie pinigai gali būti panaudoti kitoms ne pirmo būtinumo reikmėms – Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos bei kitų institucijų pasiūlymams įgyvendinti. Suprantama, šios sritys mums labai svarbios, tačiau jei pirmiausia reikia lėšų gynybai, tai jai ir skirkime.
Didinami mokesčiai tikrai ne visuomet pavirsta papildomomis įplaukomis. Antai buvo pakeltas akcizas degalams ir turime tokią situaciją, kad dyzelino paklausa smuko, nes tapome nepatrauklūs pirkėjams iš kitų šalių, pirmiausia transporto įmonėms.
Kalbant apie siūlymus dar vienu procentiniu punktu didinti pelno mokestį, tai jis juk pernai lygiai tiek pat jau buvo pakeltas. Verslui svarbiausia yra stabilumas, o taip elgdamasi valstybė tiek vietos, tiek užsienio investuotojų akyse darosi neprognozuojama.
– Tačiau tikrai nepasiginčysi, kad pinigų krašto apsaugai dabartinėmis sąlygomis reikia, ir kuo daugiau, kuo skubiau?
– Žinoma, reikia. Tačiau kažkodėl niekas nekalba apie surenkamas viršplanines pajamas. Juk kiekvienais metais į biudžetą įplaukų patenka kone dviem milijardais eurų daugiau, nei būna suplanuojama.
Tą daugiausia lemia minimalaus ir vidutinio darbo užmokesčio spartus augimas bei infliacija, dėl kurios daugiau sumokama GPM ar pridėtinės vertės mokesčio (PVM). Įtakos turi ir suplanuotas akcizų padidinimas, juolab kad PVM mokamas nuo didesnių akcizų. Keista ir nelogiška, kai mokestis taikomas nuo paties mokesčio.
Būtent viršplanines pajamas pirmiausia ir reikia skirti gynybai. O juk šios sumos kur kas didesnės, nei planuojama surinkti įvedus didesnius NT ar GPM mokesčius.
Taip pat Vyriausybė, keldama mokesčius, turi solidariai ieškoti savo vidinių rezervų, o jų apstu. Vien pardavus valstybei priklausantį nekilnojamąjį turtą ir žemę galima surinkti kone devynis milijardus eurų. O dabar vien administravimas kainuoja 350 mln. eurų per metus.
Kalbant apie galimus biudžeto pajamų šaltinius atskirai verta paminėti mūsų pačių gynybos pramonę. Šis sektorius galėtų labai smarkiai prisidėti tiek prie krašto apsaugos, tiek prie bendro biudžeto, nes galimybių turime labai didelių, tik jomis nepasinaudojame.
Pirmiausia reikėtų numatyti, kad Krašto apsaugos ministerija prioriteto tvarka kuo daugiau produkcijos ar paslaugų užsakytų iš vietos gamintojų. Taip, „Rheinmetall“ ir kitų užsienio kompanijų atėjimas yra labai svarbus, tačiau negalima pamiršti ir lietuviško verslo. Mes jau turime nemažai įmonių, kurios gali gaminti produkciją krašto apsaugos reikmėms. Net Vokietijos kariuomenė perka iš jų, bet kažkodėl ne Lietuvos. Išnaudoti derėtų ir laivų statyklas, ir sprogmenų gamintojų potencialą. Išnaudoti galima ir tekstilės gamyklas.
Tik tam pirmiausia reikia pakeisti kai kurias Ginklų gamybos įstatymo nuostatas. Galbūt pačių ginklų gamybos imtųsi nedaug bendrovių, tačiau jos galėtų aprūpinti užsakymais kitas. Deja, šiuo metu įmonės negali be specialios licencijos gaminti net atskirų detalių, jei jos gali būti panaudotos ginklams. Tokią tvarką būtina skubiai keisti, kad galėtume įtraukti gamintojus, kurie prisidėtų prie gynybos pramonės plėtros.
Lietuva turi perspektyvų kurti ir smarkiai išplėsti gynybos pramonę, užuot pirkusi produkciją iš užsienio ir pelną palikdama tenykščiams gamintojams.
Tai būtų didelė paspirtis ir pramonei, ir biudžetui, ir bendrojo vidaus produkto augimui.
Juk ir Ukrainoje iki tol, kol Rusija jos neužpuolė, gynybos pramonė nebuvo labai stipri, tačiau per keletą karo metų smarkiai išaugo. Tad mes turime ruoštis iš anksto, kol dar yra tokių galimybių.
– Tačiau tiek gynybos pramonei, tiek kitoms verslo sritims reikalingos ne tik verslo investicijos, bet ir galimybė pasinaudoti parama?
– Savaime suprantama. Mūsų gamybos sąnaudos nėra gerokai mažesnės nei kitose šalyse. Tendencija netgi priešinga: augant atlyginimams darbo našumas nekyla, o pagal jį mes smarkiai atsiliekame nuo Vakarų Europos. Tad įmonėms būtina imtis modernizacijos projektų, kad galėtų dirbti efektyviau ir būti konkurencingesnės.
Kai kas aiškina, kad verslas per menkai naudojasi siūlomais paramos būdais. Tačiau taip yra dėl gausybės papildomų reikalavimų, kurie nėra nuleidžiami Europos Sąjungos – jų prisikuria pati Lietuva. Būtent dėl to įmonės negali pasinaudoti finansavimo mechanizmais ir išlieka užburtame rate – našumas nekyla, atlyginimus didinti reikia, o dar ir mokesčiai keičiami tikrai ne palankia linkme.
Panašiai yra ir su Europos gaivinimo ir atsparumo didinimo priemonės, dar vadinamos RRF (angl. „The Recovery and Resilience Facility“) fondu, lėšomis.
Nacionalinis plėtros bankas ILTE nesugeba jų išdalyti bendrovėms, nes dėl perteklinių reikalavimų daugelis jų negali pasinaudoti šiais kreditavimo mechanizmais.
Prieiga prie kapitalo yra labai sudėtinga. O įmonėms jo verkiant reikia, kad išlaikytų savo konkurencingumą.
– Ar didesni, nei planuota anksčiau, GPM tarifai, kuriuos pasiūlė Finansų ministerija, smarkiai atsilieps verslui? Ypač tokiam, kuris moka didelius atlyginimus aukštą pridėtinę vertę kuriantiems darbuotojams?
– Aukštos klasės specialistų trūksta ne tik Lietuvoje, bet ir kitose valstybėse, o darbo rinka jiems yra pakankamai atvira. Renkantis kompaniją ir darbo vietą uždarbio dydis turi tikrai ne paskutinę reikšmę.
Mūsų verslui lieka dvi išeitys: arba toliau mokėti tokiems darbuotojams didelius atlyginimus, kurie dėl mokesčių pokyčių taps kur kas didesne našta, palyginti su kitomis šalimis, arba atsisakyti plėtros.
– Tačiau jei mokesčiai liks nejudinami, biudžetas negaus papildomų įplaukų. Kokius šaltinius joms, be jau minėtų viršplaninių pajamų, galima rasti?
– Pirmiausia, jei jau tikrai reikia didinti mokesčius, turime pradėti nuo PVM. Gynyba, kuriai būtinos papildomos lėšos, yra svarbi kiekvienam Lietuvos gyventojui, todėl ir rūpintis ja privalo kiekvienas. Padidinti PVM bent procentu būtų tikrai solidaru. Juolab kad tai yra lengviausiai administruojamas mokestis.
Be to, nepamirškime, kad kiekvienas prisidėtų pagal savo finansines išgales: kas daugiau uždirba, tas, kaip įprasta, daugiau ir išleidžia, todėl ir daugiau sumoka mokesčių. Tai būtų teisingiausia išeitis socialiniu atžvilgiu.
Ir toks sprendimas nemažintų šalies konkurencingumo. Pažvelkime į mokesčius smarkiai padidinusią Estiją – mes jau sugebėjome ją pralenkti. Vadinasi, einame teisingu keliu, kuris užtikrina stabilų ekonomikos augimą. Papildomi mokesčiai kaip tik gali visa tai sugriauti.
Ypač tuo metu, kai pasaulyje tiek daug nestabilumo tiek dėl geopolitinių veiksnių, tiek dėl JAV sprendimų, susijusių su muitais, kurie mūsų verslui turės ir tiesioginį, ir netiesioginį poveikį.
Kalbant apie papildomas pajamas derėtų atsisakyti planų skelbti dar daugiau švenčių dienų, pagal kurias mes ir taip pirmaujame visoje Europos Sąjungoje. Kaip tik jų reikia bent viena ar dviem mažiau. Yra apskaičiuota, kad dėl vienos šventinės dienos valstybė netenka nuo 75 iki 90 mln. eurų pajamų. Atsisakyk dviejų, ir jau turėsi labai solidžią sumą, kurią būtų galima skirti krašto apsaugai.
Sklando ir daugiau keistų idėjų, kurios tikrai gali pakenkti verslui ir valstybės biudžetui. Pavyzdžiui, Socialinės apsaugos ir darbo ministerija siekia nustatyti tvarką, pagal kurią pirmos dvi nedarbingumo dėl ligos dienos turėtų būti suteiktos be gydytojo leidimo.
Žmogus tiesiog informuoja darbdavį, kad serga, ir gali neiti į darbą, o jam už tas dienas mokėti vis tiek reikia. Taip būtų sudaryta galimybė visiems, kurie nėra itin sąžiningi, turėti porą papildomų laisvadienių. Logikos – jokios, todėl nesuprantu, kaip toks klausimas apskritai gali būti pateikiamas ir svarstomas.
– Be veiklos LPPARA, jūs taip pat vadovaujate Panevėžio „Lietkabelio“ gamyklai. Ar šiai laidų ir kabelių gamybos įmonei turės kokios nors įtakos JAV planuojami įvesti ir jau įvesti muitai?
– Tiesioginio eksporto į JAV dalis mūsų įmonės pardavimų portfelyje nėra didelė. Tačiau yra antrinė rinka – kiti Europos gamintojai, kurie perka mūsų produkciją, o jau vėliau galutinius gaminius eksportuoja į Ameriką. Mes patys dar nieko nepajutome, bet šie mūsų partneriai jau įžvelgia grėsmių.
Tačiau kol kas „Lietkabelis“ stabiliai auga, šiais metais planuojame 7 proc. didesnę apyvartą negu pernai. Gamykla toliau modernizuojama, perkame naują įrangą ir planuojame naujus gaminius.
Svarbu tik kad nebūtų tokių sukrėtimų kaip mokesčių reformos, kurios gali turėti didžiulės neigiamos įtakos tiek atskiroms bendrovėms, tiek visai Lietuvos pramonei.