Už duoną – 5,49 euro
Naujienų portalo Lrytas skaitytoja Irma šią savaitę apsilankiusi parduotuvėje „Iki“ užtruko duonos gaminių skyriuje: „Mėgstu tamsesnę duoną, bet norėjau išsirinkti kažką naujo. Akis „užkliuvo“ už duonos be glitimo. Bet jos kaina man pasirodė nelogiška. Džiaugiuosi, kad neturiu tokių bėdų ir toleruoju glitimą. Nežinau ar įpirkčiau duoną, jei sirgčiau celiakija“, – tikino kaunietė Irma.
Prekybos tinklo „Iki“ komunikacijos vadovė Gintarė Kitovė naujienų portalui Lrytas komentavo, kad pirkėjų poreikiai pastaruoju metu keičiasi, todėl tenka atnaujinti asortimentą. „Pirkėjai ieško augalinės kilmės prekių, sveiko maisto alternatyvų – taip pat ir duonos be glitimo. Augant paklausai, šiais metais praplėtėme glitimo neturinčių duonos gaminių asortimentą ir turime net 7 skirtingus duonos produktus, kurių kaina varijuoja nuo 1,15 euro iki 5,49 euro“, – tvirtino G.Kitovė.
Paprašius pakomentuoti, kodėl duonos be glitimo kaina tokia didelė, ji aiškino, kad tai lemia bent kelios dedamosios.
Gaminiams be glitimo taikomi išskirtiniai reikalavimai, reikalingi sertifikatai, sudėtingesnis gamybos procesas, brangesnės gamybos žaliavos, todėl ir kaina skiriasi nuo įprastos duonos.
Ekonomistas: gali būti gudraujama
Tuo metu Vilniaus universiteto docentas ekonomistas Algirdas Bartkus išgirdęs, kad norintys valgyti duoną be glitimo turėtų susimokėti tokią sumą, svarstė, tokia kaina gali būti gudrus prekybininkų triukas.
„Žmonės įpratę, kad tam tikros kategorijos prekių kainos iš esmės yra panašios.
Labai paranku šalia jų padėti prekę, kurios kaina yra stipriai didesnė. Neapdairus pirkėjas nepasitikrinęs kainos įsideda į krepšelį, o kasoje jau apsižiūri, kad vietoje 2 eurų išleido daugiau nei 5“, – samprotavo A.Bartkus.
Ekonomistas įsitikinęs, kad prekybos tinkluose gali būti ekskliuzyvinių prekių, tačiau jų kainos turi būti „įkandamos“ eiliniam pirkėjui.
Jis atkreipė dėmesį ir į vyraujančias tam tikras maisto produktų madas, kurios gerokai išpučia prekių kainas, tačiau jos, pašnekovo nuomone, turėtų aplenkti pirmo būtinumo prekes.
„Neseniai buvo madingi vienos įmonės guminukai ir jos parduodami įvairūs meksikietiški limonadai. Žmonės už tai mokėjo neadekvačias sumas, o madai praėjus – kainos susivienodino su panašiomis kitomis prekėmis. Tačiau tai nebuvo pirmo būtinumo prekės. O štai duona – kitas reikalas. Duoną be glitimo perka žmonės, kurie jo netoleruoja, o ne dėl mados. Gamintojams, prekybininkams reikėtų susivokti, kad jie gali daryti biznį iš madingų rūgščių guminukų, Dubajaus šokolado, o ne pirmo būtinumo prekių. <...> Gal tie grūdai popiežiaus auginti ar šventinti, kad iš jų iškepta duona tokia brangi?“, – per dantį prekybininkus traukė ekonomistas.