Palaukit, išklausykit, nedarykit skubių sprendimų, pasverkit ir pamatuokit. Maždaug taip kaskart, kai tik politikai, nusėdę valstybės institucijose, imasi mokesčių reformos, verslas ima siųsti pavojaus signalus.
Verslo įmones vienijančių organizacijų vadovai turi solidžios patirties ne tik mūsų šalyje, bet ir visame pasaulyje. Jie puikiai regi, kokių iššūkių patiria pasaulio ekonomika, ir tai, kokių atgarsių geopolitiniai įvykiai sukelia mūsų šalyje.
Verslas savo siūlymus pagrindžia patirtimi ir logiškais argumentais, tačiau politikai realiai jų nei girdi, nei apskritai klausosi.
Susiję straipsniai
Kodėl taip nutinka, kodėl tokia didelė takoskyra tarp verslo ir žmonių, kurie ateina į politiką? Kokių iššūkių dėl to kyla ir verslui, ir visuomenei? Pokalbis apie egzistuojančią prarają – su bendrovės „Norfos mažmena“ savininku D.Dunduliu.
– Kaskart mokesčių pertvarka įžiebia nerimo ugnį ir verslui, ir žmonėms. Tačiau politikai visada labiau linksta juos didinti, o ne gerinti sąlygas įmonių veiklai ir investicijoms, nors būtent verslas išlaiko valstybės tarnautojus. Ar tam įmanoma pasipriešinti? – paklausiau D.Dundulio.
– Diskusijų apie mokesčius visuomenėje tikrai netrūksta. Bet man seniai kirba klausimas, kodėl nuolat pabrėžiama, kad mūsų visuomenėje yra didelė pajamų atskirtis. Esą egzistuoja ir turtingųjų, ir vargšų Lietuva, arba sostinės ir regionų Lietuva.
Bet aš regiu ir kitokius polius. Tai politikų ir valdininkų Lietuva bei verslo Lietuva, ir mes, esantys skirtingose šios takoskyros pusėse, nerandame bendros kalbos.
Blogiausia, kad minėtas Lietuvos skirstymas yra būtent pastarosios konfrontacijos pasekmė.
Jeigu pavyktų surasti sutarimus sprendžiant socialines problemas – politikai dalykiškai bendradarbiautų su verslu, manau, galbūt net nebūtų ir tokio didelio skurdo šalyje.
Užuot viešai deklaravus populistinius šūkius, dažniausiai skirtus rinkėjų balsams surinkti, reikėtų spręsti jau turimas problemas, kurias iš dalies atskleidė metinė Valstybės kontrolės ataskaita.
Tačiau neteko girdėti, kad būtų planuojama ieškoti mūsų valstybėje dingusių milijonų arba bent viešai paaiškinama visuomenei, kas vyksta. Jeigu „bendrų pinigų iždininkas“ iššvaistė dalį šių pinigų, ar jam verta sunešti daugiau?
V.Skaraičio nuotr.
Suprantu, kad valstybė negali egzistuoti be valdininkijos, o valstybės valdininkija negali egzistuoti be verslo. Bet yra daugybė klausimų, į kuriuos negirdėti atsakymų.
Kodėl jie mano, kad yra aukštesni už mus ir jų sprendimai nediskutuotini?
Kodėl po rinkimų kalbėjimo tonas iš karto keičiasi ir iš draugų kategorijos jie pereina į revizorių-teisėjų vaidmenį? Kodėl verslas, pildantis valstybės iždą, neturi teisės kontroliuoti to, ar jis efektyviai panaudojimas?
Kodėl niekas neduoda ataskaitos visuomenei dėl dingusių pinigų – MŪSŲ visų pinigų?
– Pramonės ir kitas įmones vienijančios organizacijos nuolat kartoja, kad, sudarius palankias sąlygas verslui, nereikės nei didinti, nei įvesti papildomų mokesčių. Pinigų užtektų ir biudžetinėms įstaigoms išlaikyti?
– Neabejoju tuo. Ne kartą esu sakęs, kad visuomenė turi atsakyti į klausimą, ar ji nori suminio biudžeto – didesnės pinigų sumos jame, ar nori, kad būtų nuo pajamų jam skaičiuojami didesni procentai? Tačiau tas „procentinis“ biudžetas gali būti mažesnis negu suminis.
Man visuomet buvo svarbesnė bendra suma, o ne procentai. Jie gali būti ir labai maži, bet tai nesumenkintų biudžeto pajamų, nes neduotų peno šešėliui. Tuomet, kai yra daugiau mokesčius mokančių įmonių ir dirbančiųjų individualiai, tas procentas, tegu ir nedidelis, būtų skaičiuojamas nuo didesnio kiekio lėšų.
Manyčiau, svarbu ir tai, kad valstybėje būtų kuo mažiau remiamų žmonių. Žinoma, negalią turintys žmonės būtinai turi gauti paramą, bet reikia sudaryti tokias sąlygas, kad būtų kuo mažiau žmonių, gyvenančių iš pašalpų. O ir negalią turintiems žmonėms, jeigu jie tiktai to nori, būtina suteikti galimybę dirbti.
Kita vertus, dažnai kalbama, kad valstybei trūksta pinigų gynybai, švietimui, kitoms reikmėms, tačiau kažkodėl planuojama kurti Regionų ministeriją.
Ar ją įkūrus regionų gyventojams dėl to bus geriau?
Vieninteliai, kam gyvenimas pagerės, bus ministerijoje įsidarbinę žmonės.
Taigi valdininkų dar labiau padaugės, o verslas, kad ir koks jis būtų – smulkusis, vidutinis ar stambus, turės sumokėti dar daugiau mokesčių jiems išlaikyti.
Pasaulyje imperijos iškyla ir griūva, o viena griuvimo priežasčių visada būna mokesčių didinimas eiliniams gyventojams.
Tuomet, kai valstybės mašina praranda saiką ir užkelia per didelę naštą ant dirbančiųjų pečių, jiems nebeverta nieko gaminti ar aptarnauti. Tuomet telieka ekonominio ūkio griuvėsiai ir šūsnys niekam nereikalingų popierių – reglamentų, taisyklių, įsakymų.
Tam tikrą analogiją galima įžvelgti ir šiuo metu: produktų tikrai nedaugėja, bet daugėja kuriamų vizijų ir valstybės sektoriuje įdarbinamų žmonių. Didžiausia bėda, kad jie neturi atsakomybės ir niekuo nerizikuoja.
Vizijų prikuriama daug, o iš jų telieka tuščios šnekos. Daug kartų teko dalyvauti susitikimuose su valdžios atstovais, tad įsitikinau, kad juose nieko nevyksta.
Ten tėra politikų savireklama, nes pagrindinis tikslas – šūkiai, ir dar sugalvojama kokių nors nesąmoningų reikalavimų verslui. Tokių susitikimų vengiu.
– Sveikatos apsaugos sistema, švietimo sistema, jėgos struktūrų sistema – yra daugybė monopolinių paslaugų, į kurias verslas sunkiai gali įsiterpti. Ką liudija jūsų patirtis, susijusi su Sostinės sveikatos centro steigimu ir jo išsižadėjimu?
– Į šį klausimą atsakyčiau klausimu. Jeigu sveikata sutrinka privačiame versle dirbančiam žmogui ir valdininkui, kuris iš jų turi didesnę galimybę gauti kokybiškas medicinos paslaugas?
Žinoma, jog valdininkas, nes jis pasinaudos visomis galiomis, kad tik gautų tai, kas geriausia. O versle dirbantys žmonės, kurie moka privalomojo sveikatos draudimo (PSD) įmokas, įklimpsta eilėse, nes pirmenybe naudotis sveikatos priežiūros paslaugomis turi tie, kurie tuos jų sumokėtus pinigus skirsto.
Jie susikuria sau geras sąlygas, o žmonės, kurie moka PSD įmokas, iš tikrųjų paslaugų laiku negauna.
Man labai nepatinka šis sveikatos politikų veidmainiavimas. Valdininkai aiškina, kad trūksta pinigų dirbančiųjų sveikatai prižiūrėti, ir neleidžia verslui tiems žmonėms padėti, bet patys savimi geba kuo puikiausiai pasirūpinti.
– Sveikatos sistemos valdininkai, tikėtina, neregi to, kas vyksta poliklinikose tuo metu, kai kyla sergamumo bangos, – kokie išvargę būna medikai ir kokie liūdni bei pikti pacientai. Pastaruoju metu jie atkakliai siekia, kad privačiose gydymo įstaigose neliktų priemokų, – neliktų galimybės pasiligojusiems žmonėms gauti kokybišką, individualiai parinktą pagalbą.
– Jie lengvai, paskambinę telefonu, patenka pas geriausius šalies gydytojus be eilių ir be išankstinės registracijos, kuri jiems nereikalinga.
Visi kiti gyventojai laukia eilėse ir bando susidoroti su išankstinės registracijos iššūkiais.
Valdininkams, visas paslaugas gavusiems nemokamai ir žaibiškai, nerūpi, kad privačiose gydymo įstaigose gyventojai už papildomus pinigus negali gauti medicininių paslaugų, pavyzdžiui, antrinio lygio konsultacijų. Valdininkai sprendžia, kokias paslaugas gali būti leidžiama teikti privačiose medicinos įmonėse. Bet ar sotus supras alkaną?
Taip Lietuva ir tapo suskaldyta: gerove naudojasi tik privilegijuota valdininkija, o eiliniai žmonės paversti savitais baudžiauninkais.
Taip, verslas uždirba pinigus, bet paslaugų su tais uždirbtais pinigais jis negali nei suteikti, nei gauti.
Aš pabandžiau. Tai buvo geranoriškas sumanymas sukurti Sostinės medicinos centrą. Turėjau gerų paskatų – regėjau, kad yra medicinos paslaugų prieinamumo problema.
Turėdamas lėšų investicijoms maniau, kad ir mūsų įmonių grupės darbuotojams, ir kitiems žmonėms bus galimybė gauti kokybiškas medicinos paslaugas.
Bet mums nebuvo leista imtis veiklos visa apimtimi.
Atsitraukiau: patalpas išnuomojome, o puikią naujausią medicinos įrangą parduodame kitiems. Aš nieko nepraradau – tik Lietuva galimai pralaimėjo.
– Esate mažmeninės prekybos tinklo „Norfa“ savininkas. Ką liudija patirtis – kokį reikalavimų tinklą neria valstybės institucijos parduotuvių statybai? Kas trikdo ir trukdo labiausiai?
– Paaiškinčiau paprastai. Tuomet, kai valstybės tarnautojai ateina apsipirkti į parduotuves, jose jie gauna visas paslaugas ir lygiai tokias pačias kaip visi kiti pirkėjai. Tas pat vyksta bet kokiame versle, nes pagrindinis verslininkų tikslas – apyvarta, pelnas ir plėtra. Jie aptarnauja visus žmones vienodai, neatstumdami nė vieno.
O valdininkija to nedaro, ir mes turime įveikti daugybę kliūčių, kad gautume jų paslaugas.
Sveikatos apsaugos srityje tai ypač ryšku, bet ir švietimo sistemoje vyksta analogiški dalykai. Kartais valdininkų vaikai patenka į norimas mokyklas apeinant taisykles ir konkursus, privalomus visiems kitiems, nes mokyklos vadovai apskritai bijo tų vaikų nepriimti.
Laimei, bent jau ugniagesiai gelbėtojai neteikia valdininkijai pirmenybės, dėl to ir pasitikėjimas jais yra didžiausias.
– Jeigu jums reikia gauti statybų leidimą naujai parduotuvei, kokių iššūkių patiriate?
– Statybos leidimai pastaruoju metu išduodami nevėluojant – per kelis mėnesius nuo paraiškos pateikimo. Bet kryžiaus kelius reikia nueiti iki tol, kol pateikiama ta paraiška. Laiko skaičiuoklė įjungiama po paraiškos registravimo sistemoje.
Kol surenkami įvairūs leidimai ir dokumentai iš visų institucijų, praeina 4–5 metai.
Šiuo metu „Norfos mažmena“ įgyvendina apie 12 projektų įvairiuose regionuose. Regime, kad dokumentų tvarkymo greitis priklauso nuo savivaldybių.
Pavyzdžiui, rūpinantis statybą leidžiančiu dokumentu reikia surinkti maždaug dešimt parašų, kad gautume paskutinį – Vilniaus savivaldybės sutikimą, kituose miestuose – mažiau.
– Prekybininkams nuolat priekaištaujama dėl kylančių maisto kainų. Kokią įtaką jų kainodarai daro mažmeninės prekybos verslui keliami reikalavimai?
– Tiesioginę. Pavyzdžiui, yra privačių įmonių, kurios sukurtos prie įvairių ministerijų. Taigi ministerijos išleidžia tam tikrus potvarkius – teisės aktus, o tada tos įmonės verslui tvarko dokumentus – paruošia mums popierius, kad tikrinanti organizacija prireikus juos rastų.
Mes irgi samdome tokias įmones, nes yra toks dalykas: jeigu priimamas potvarkis ir verslas susitvarko, jis tam tikrą laiką paliekamas ramybėje. Kai tik išleidžiamas naujas potvarkis, vėl reikia paklusti – sumokėti už paslaugą.
Tai vyksta nuolat – visos šitos nesąmonės juk atsiduria prekių kainoje ir už tą biurokratiją sumoka būtent vartotojai.
Tas pat yra ir dėl visų mokesčių, kurie kraunami ant verslo pečių, – už visa tai sumoka eiliniai žmonės. Pavyzdžiui, visiems aktualus naujasis nekilnojamojo turto mokestis, bet juk ir visi kiti mokesčiai – ir cukraus akcizas, ir didesnis gyventojų pajamų mokestis (GPM) atsidurs prekių kainoje.
Tai ypač aktualu elektros energijos kainoms, nes būtent dirbantiesiems energetikos srityje mokami dideli atlyginimai, tarkim, vieni didžiausių atlyginimų yra valstybės įmonėje „Ignitis“. Tuomet, kai bus padidintas pajamų mokestis, nemanau, kad mažės „Ignitis“ darbuotojų algos. Tiesiog drastiškas mokesčio padidinimas bus perkeltas į kainodarą ir eiliniams vartotojams pabrangs elektra.
Žmonės dėl to bus nepatenkinti. Bet elektra pabrangs ir verslo įmonėms, vadinasi, tai padidins ir paslaugų bei prekių savikainą.
Prekių kainoms neišvengiamai didelę įtaką daro įvairūs verslui kraunami mokesčiai. Pagal įvairių mokesčių procentus Lietuva jau dabar yra viena lyderiaujančių Europoje.
Maisto prekėms taikomą 21 proc. PVM turi vos kelios ES šalys, bet jose nėra tokių didelių kaip pas mus suminių mokesčių atlyginimams.
Man labai nepatinka, kai aiškinama, kad Lietuva yra viena iš ES šalių, kur maistas brangiausias. Bet juk mūsų valdininkija sukūrė tokias sąlygas apkraudama verslą mokesčiais.
Aš ir pats, lankydamasis Vakarų Europos valstybėse, pasidomiu įvairiomis kainomis. Regiu, kad ten maistas restoranuose kainuoja maždaug tiek pat, kiek ir Lietuvoje. Bet pas mus maitinimo įstaigos neišsilaiko net ir pakėlusios patiekalų kainas, nes neužtenka apyvartos, – žmonėms neužtenka pajamų, kad jie galėtų lankytis restoranuose.
Mažmeninės prekybos verslas yra kaltinamas ir dėl to, kad esą skurstantiems žmonėms sunku įpirkti maistą.
Bet už skurdžiausiai gyvenančią visuomenės grupę – pensininkus – atsako būtent valdininkai. Jie skiria ir išmoka jiems pensijas, palikdami didelę dalį skirstymo sumos administravimui, tai yra sau patiems.
Ir tai vyksta šiais laikais, kai bent kokį skirstymą galima automatizuoti ir periodiškai pervesti į banko sąskaitas be žmogaus įsikišimo.
Per mūsų valstybės gyvavimo metus mokesčiai smarkiai pakilo, bet senjorų skurdo problema taip ir nebuvo išspręsta. Dabar valdininkai sprendžia gynybos problemą ir saugumo klausimus, o pensininkų bėdos nustumtos į šalį.
„Sodroje“ kaupiasi lėšų perteklius, tad kodėl jis laikomas nenaudojamas? Kad pinigai nuvertėtų?
Taip yra dėl to, kad valdininkų ir verslo interesai yra absoliučiai skirtingi. Lietuvos vežimas tempiamas į priešingas puses ir jis lūžta.