Pasiskolina apyvartinių lėšų, uždirba, grąžina paskolas, prireikus vėl pasiskolina. Tokiu būdu smulkusis verslas, auginamas vartojimo, įveikdamas iššūkius, Lietuvoje iriasi pirmyn.
Mažosios įmonės, kuriose dirba po keletą žmonių, dažniausiai teikia įvairias paslaugas arba darbuojasi prekybos, logistikos, statybos ir kituose sektoriuose.
Būna situacijų, kai jos pristinga apyvartinių lėšų, bet bankai, kaip ir kredito unijos, nesivargina jų pamaitinti nedidelėmis paskolomis, o jeigu tai ir daro, dažnu atveju kelia sudėtingas sąlygas. Apie mažųjų verslų kuriamą vertę ir galimybes skolintis – pokalbis su finansų įmonės „Noviti Finance“ vadovu Linu Armaliu.
– Iš pirmo žvilgsnio Lietuvoje yra gana daug verslo kredituotojų. Kokios įmonės dažniausiai skolinasi iš nebankinio sektoriaus? Galbūt tai ūkininkai ar pradedančios bendrovės?
– Apie 70 proc. mūsų klientų yra daugiau nei 3 metus veikiančios įmonės, taigi jaunų bendrovių yra mažuma. Žvelgiant į sektorių, ūkininkai yra pati mažiausia mūsų klientų dalis, didžioji dalis – įmonės, kuriose dirba iki 10 žmonių.
Tokio dydžio įmonės Lietuvoje sudaro daugumą – net 82 proc. Maždaug trečdalis jų teikia įvairias paslaugas. Dar apie trečdalį – 27 proc. – sudaro mažosios prekybos įmonės.
Logistikos ir statybos įmonėms tenka apie 20 proc., o gamybos įmonių nedaug – apie 9 proc. Taigi žemdirbiai ir viešojo maitinimo įmonės užima ypač mažą, vos 1 proc., dalį.
Kai kuriose ES šalyse yra stiprus stambusis verslas, pavyzdžiui, jos turi automobilių pramonę, bet ir jose smulkusis verslas sudaro didžiąją dalį visų įmonių ir jo neįmanoma ignoruoti. ES jis sudaro vidutiniškai 84 proc. visų įmonių, pas mus – 82 proc. Tai neskaičiuojant individualios veiklos vykdytojų. Tai labai daug ir dažnu atveju daug kam tai būna netikėta.
Vienose šalyse smulkųjį verslą finansiškai labiau aptarnauja valstybinės verslo skatinimo agentūros, kitur – privatus sektorius. Efektyviausiai šis kreditavimas vykdomas sinergijoje, kai valstybės skatinimo programos įtraukia privačius kredituotojus ir įgalina juos efektyviai teikti paskolas smulkiosioms įmonėms.
Mūsų šalyje mažosioms įmonėms taip pat prireikia finansinių paslaugų, bet Lietuvoje jų pasiūla nedidelė – mažai kredituotojų joms teikia pirmenybę.
Komerciniams bankams smulkusis verslas nėra prioritetinis sektorius. Jie aktyviausi aptarnaujant didžiąsias įmones, ypač gamybos ir nekilnojamojo turto plėtros sektoriuose. Joms reikia didelių paskolų, kurias imant reikia turėti turto, kurį galima įkeisti.
Mažieji verslai dažniausiai neturi nei užstato, nei savojo kapitalo ir skolinasi nedideles sumas. Jiems dažniausiai prireikia apie 20–30 tūkst. eurų, o vidutinis paskolos aptarnavimo laikas siekia vos pustrečių metų.
– Per pandemiją, prieš penkerius metus, smulkusis verslas buvo atsidūręs ties išlikimo riba – stojo ir maitinimo, ir vežėjų, ir paslaugų verslas. O kokios šiuo metu jo nuotaikos Lietuvoje ir tose šalyse, kur dirba jūsų įmonės padaliniai?
– Pesimizmas jų tikrai nekausto – įmonės yra darbingos. Jų veikla priklauso ne nuo eksporto, kaip kad didžiųjų įmonių, o nuo vartojimo šalies viduje. Įvairios paslaugos, mažmeninė prekyba, statyba – visa tai skirta vietos rinkai.
Vežėjai taip pat yra reikalingi ne tik prekių eksportui, bet ir prekėms, gaminiams, produktams išvežioti po mūsų šalį ar į ją atvežti.
Vartojimas mūsų šalyje tebeauga. Jam didelę įtaką daro atlyginimų dydis ir EURIBOR. Kadangi EURIBOR – Europos tarpbankinės rinkos palūkanos – menksta, žmonėms, turintiems būsto paskolas, mažėja mėnesio įmokos, taigi lieka daugiau pinigų vartojimui.
Savo ruožtu mažėjantis EURIBOR skatina statybų sektorių ir jis dabar išgyvena pakilimą. Atitinkamai statybininkai, uždirbdami geras algas, išleidžia jų dalį paslaugoms bei prekėms pirkti ir taip skatina paklausą kituose sektoriuose.
Taigi vartojimas vidaus rinkoje aktyviai maitina smulkųjį verslą, kuriam Lietuvoje šiuo metu yra geros sąlygos.
– Kokia smulkiojo verslo situacija Latvijoje, kuri, kaip ir Estija, negalėjo pasigirti sparčiu ekonomikos augimu?
– Ekonomika Latvijoje – vėsesnė, ji smarkokai priklausė nuo reeksporto tarp Rytų ir Vakarų ir buvo sunkokas periodas vietiniams verslams persiorientuoti. Šiuo metu kaimynystėje nėra tokio ryškaus pakilimo kaip mūsų šalyje, bet nėra ir ekonominės duobės, į kurią pastaruosius kelerius metus buvo įsmukusi Estija.
Lenkijoje, panašiai kaip ir Lietuvoje, smulkiojo verslo optimizmas yra didžiausias. Kita vertus, Lenkija patiria savų iššūkių, joje vis dar nemažėja bazinės paskolų palūkanos.
Šiuo metu paskolų eurais bazinė palūkanų norma yra nukritusi iki 2,1–2,2 proc. lygmens, o zlotais ji vis dar laikosi 5,8 proc. aukštumoje.
Lenkijos gyventojai už būsto paskolą kartu su marža moka po 7–8 proc. palūkanų – dvigubai daugiau nei Lietuvoje. Vartojimas ten vis dar gerokai mažesnis nei pas mus. Tik tiek, kad Lenkijos ekonomika auga ir tai turi teigiamos įtakos smulkiajam verslui.
– Ar Lietuvoje palankios sąlygos naujoms smulkiosioms įmonėms kurti?
– Regiu, kad rinkoje yra kūrybingų, verslių žmonių, kurie steigia po kelias įmones, – po truputį daugėja verslo angelų.
Tačiau kartais apmaudu dėl to, kad tie sumanūs, verslūs žmonės nėra skatinami tai daryti. Pavyzdžiui, pernai atsirado galimybė investuoti pasitelkus investicinę sąskaitą ir pasinaudoti lengvatiniu apmokestinimu, tačiau jos kriterijai skatina investuoti į akcijų biržą, o ne į naujo verslo Lietuvoje kūrimą. Tai reiškia, kad kone visos tokios investicijos nukeliaus į JAV arba Europą.
Prioritetas juk turėtų būti teikiamas investicijoms Lietuvoje – naujam verslui kurti. Jis gali būti užaugintas, parduotas, tuomet įsteigiamas naujas. Gauti pinigai turėtų būti neapmokestinami, jei jie reinvestuojami į naujų verslų Lietuvoje kūrimą, ir taip skatinama entreprenerystė. Man rodos, mūsų ekonomikai tai teiktų kur kas daugiau naudos nei investavimas į užsienio bendrovių akcijas ar jų obligacijas.
– Jūs nuolat bendraujate su smulkiosiomis įmonėmis ir, tikėtina, ne visos yra pajėgios grąžinti paskolas, pavyzdžiui, tenka girdėti apie maitinimo įstaigų bankrotą. Ką rodo jūsų darbo su smulkiuoju verslu patirtis – ar bėdos dažnai jį ištinka?
– Lietuvoje pastaruoju metu verslo paskolų rizika nėra didelė. Per pastaruosius 6–8 mėnesius mūsų išduotų „lūžusių“ paskolų skaičius išliko nepakitęs. Realiai iš senųjų skolininkų atgauname tokią pat paskolų sumą, kiek jų naujai „užlūžta“.
Viešojo maitinimo įstaigos yra rizikingesnis verslo segmentas, palyginti su kitais, bet jos apskritai retai skolinasi. Kitose srityse dirbti paprasčiau: jeigu įmonės kokybiškomis paslaugomis prisijaukina klientus, jie ir tampa lojalūs. Maitinimo įmonės dažnu atveju turi kas kelerius metus atsinaujinti, o šiemetiniai geri metai negarantuoja sėkmės ateityje.
Pavyzdžiui, neblogai sekasi servisams. Jie visada turi darbo, nes automobilių daug, jie genda, tad yra ką taisyti.
Taigi smulkusis verslas Lietuvoje nėra rizikingas: regime atsigavimą, augimą ir didėjančią paklausą.
– Jei rizika nedidelė, kodėl retas kredituotojas linkęs su šiuo segmentu dirbti?
– Rinkos finansų aikštelėje Lietuvoje yra trys grupės žaidėjų. Viena jų – tradiciniai kredituotojai, t.y. komerciniai bankai ir kredito unijos. Jie teikia finansavimą pigiau, bet nėra suinteresuoti aktyviai skolinti smulkiajam verslui.
Kita grupė – greitųjų kreditų įmonės, teikiančios kreditus trumpam terminui ir labai brangiai.
Per pastaruosius keletą metų verslo kreditavimo segmente jos beveik pranyko, nes neatlaikė konkurencijos su trečiąja grupe. O ši trečioji grupė – tai nebankiniai alternatyvūs skolintojai, tarpasmeninio skolinimo platformos.
Viena tokių nebankinių įmonių yra ir „Noviti Finance“. Šios kategorijos ypatumas yra pasiūlyti finansavimą lanksčiau nei bankai, bet gerokai mažesne kaina nei greitieji kreditai. Tam dažnai pasitelkiamos valstybinės ar europinės verslo kreditavimo skatinimo programos.
Kredituotojai dažnu atveju vengia smulkiojo verslo, nes tai labai lėtas būdas auginti paskolų portfelį: jei reikia išduoti 10 mln. eurų, tai galima padaryti išduodant dešimtį paskolų po 1 mln. eurų arba 500 paskolų po 20 tūkst. eurų. Kadangi paskolų išdavimo sąnaudos yra panašios, kredituotojui parankiau fokusuotis į didesnes paskolas nei į didelį skaičių mažesnių.
– O kas motyvuoja jus?
– Mums, priešingai negu didiesiems kredituotojams, įmonės, turinčios iki 10 darbuotojų, yra prioritetinis segmentas. Mes savo procesais nuo pat veiklos pradžios esame prisitaikę aptarnauti nedideles įmones ir didelį jų skaičių vienu metu.
Visas paskolų paraiškas mūsų klientai teikia internetu. Tiek, kiek tik įmanoma, duomenų surenkama automatiniu būdu. Paraiškas vertiname efektyviau ir greičiau nei į didesnes įmones orientuotos bendrovės.
Mūsų klientai gauna skaidrią paslaugą ir jiems nereikia žvilgčioti per petį, ar tik nėra sutartyse užmaskuotų kokių nors blogybių.
Esame Europos Komisijos aprobuota, pagal geriausios praktikos principus veikianti finansų institucija. Neturime paslėptų sąlygų sutartyse, o kainodara yra aiški: paskoloms taikome tik palūkanas ir vienkartinį sutarties administravimo mokestį.
Suteikiame 10 dienų sąskaitai apmokėti – nebaudžiame įmonių už vėlavimą ir visą tą laiką neskaičiuojame delspinigių.
Esame vieninteliai rinkoje, kurie veiklai nenusisekus taikome 0 proc. palūkanas laiduotojams, – tiesiog prašome, kad verslininkas grąžintų paskolos likutį per trejus metus be papildomų palūkanų ar kitokių mokesčių. Mus rūpi, kad verslininkas grįžtų į rinką ir kurtų ką nors naujo.
Bendradarbiaujame su Europos investicijų fondu ir Europos rekonstrukcijos ir plėtros banku – esame vieninteliai iš kredituotojų Lietuvoje (ne bankų), kuriuos jis finansuoja.
Dirbame su klientais taip, kad jie, grąžinę paskolas, prireikus vėl pas mus grįžtų, ir šiuo metu daugiau nei pusė jų jau yra nuolatiniai.