Kaip atsitiko, kad pasigendama vienos iš paklausiausių profesijų atstovų, kurie reikalingi ne tik vandens inžinerijos, bet ir statybų, kelių tiesimo bei kitų sričių įmonėse? Pasirodo, pastarąjį dešimtmetį šias specialybes rinkosi labai nedaug abiturientų. Viena iš priežasčių – jaunimo įsitikinimas, kad tai neva neperspektyvu.
Kalbu iš asmeninės patirties. Esu įgijęs vandentvarkos srities bakalaurą VDU Žemės ūkio akademijoje ir ekonomikos magistro laipsnį KTU. Tęsiau šeimos tradiciją – šią specialybę rinkausi sekdamas tėčio pavyzdžiu ir niekada nesigailėjau dėl šio pasirinkimo. Iš savo praktikos žinau – turint vandentvarkos srities išsilavinimą, atsiveria plačios karjeros galimybės: statybų, kelių tiesimo ar kitose su vandens inžinerija susijusiose bendrovėse.
Visgi dabar tendencija tokia – jaunų vandentvarkos specialistų, ypač regionuose, trūksta. Mūsų įmonėje nemažai specialistų dirba nuo įmonės įkūrimo pradžios 1993 m., tačiau jaunimo nesulaukiame. Maždaug 8–10 metų juntamas jaunų specialistų stygius, tad tenka pasiremti vyresniųjų patirtimi. Nors ir nesame vien tik vandentvarkos įmonė, vykdome begales kitų darbų, rinka diktuoja savo taisykles – privalome turėti įvairių sričių ekspertų. Vis dėlto vandentvarkos specialistai neabejotinai reikalingi.
Be to, šiais laikais įmonėse taikomos pažangiausios technologijos, tad tai tik paneigia mitą, kad vandentvarka – atgyvenusi profesija. Darbas tikrai nėra monotoniškas – čia būtina išmanyti naujausias technologijas. Pavyzdžiui, dirbdami Vilniaus senamiestyje, prie Gedimino pilies, į XVII a. lietaus kanalizacijos kolektorių įdiegėme stiklo pluošto rankovę. Taip buvo atnaujintas kolektorius, kuris tarnaus dar 50 metų. Tai – prasmingas, šiuolaikinis darbas.
Tvirtai galiu pasakyti – vandens inžinerijos specialybė ir perspektyvi, ir gerai apmokama. Ji apima daug sričių – juk kiekviena statyba prasideda nuo požeminių komunikacijų. Keliai irgi pradedami tiesti nuo drenažų, vandentiekio ir kanalizacijos įrengimų.
Kiekvienos įmonės sėkmei svarbiausia – kvalifikuoti ir patyrę specialistai, todėl profesijų perspektyvas būtina pristatyti ne tik studentams, bet ir moksleiviams. Patys priimame studentus, su jais sudarome sutartis. Jeigu studentas stengiasi ir matome, kad jam patinka darbas, motyvuojame iš įmonės lėšų apmokėdami stipendijas, tobuliname jų kvalifikaciją mokymuose ir patys apmokome. Kad neatsiliktume nuo šiandieninės situacijos, kvalifikaciją keliame visiems specialistams. Turime ir pavyzdžių, kai geodezijos specialistai tampa įmonių vadovais.
Regionuose vandens inžinerijos specialistų reikia daugiausiai. Čia vykdoma daug mažaaukštės statybos darbų, kurie prasideda nuo vandentvarkos įrengimo – be šios srities atstovų sunkiai pastatysi bet kokį pastatą.
Tam, kad specialistai norėtų dirbti ir gyventi regionuose, būtina glaudi verslo ir mokslo įstaigų partnerystė. Siūlyčiau vyresniųjų klasių mokinius vežti į įmones, parodyti, kad yra ne tik gamybos, bet ir statybinės įmonės. Jie turi pamatyti, kaip, pavyzdžiui, atrodo ekskavatorius, kaip jis dirba. Universitetų ir profesinių mokyklų mokiniai taip pat turėtų žinoti, ką jie veiks baigę studijas. Tačiau pradėti reikia nuo bendrojo ugdymo įstaigų, nes būtent čia pasirenkama profesija. Prieš kelerius metus, bendradarbiaujant su Plungės pramonininkų sąjunga ir VDU Žemės ūkio akademija, į mūsų įmonę atvyko daugiau nei šimtas moksleivių iš Plungės rajono – tai puikus pavyzdys.
Visgi tiek vandens inžinerijos, tiek kitų sričių specialistų trūkumą kol kas tenka spręsti paprastai – juos apmoko įmonėje dirbantys kvalifikuoti tos srities specialistai. Nors tokie specialistai, suprantama, licencijų/atestatų individualiam darbui gauti negali, tačiau jie puikiausiai dirba jas turinčių įmonės specialistų pagalbininkais. Tačiau tai pagrindinės problemos nesprendžia – didesnius projektus vis tiek turi prižiūrėti sertifikuoti specialistai.
Siekiant spręsti specialistų trūkumo problemą, aktyviau turėtų prisidėti universitetai, kad vandentvarka ir inžinerinės specialybės taptų dar labiau matomos ir vertinamos. Jeigu nesusirūpinsime dabar, po 10–15 metų situacija gali tapti kritine. Kai neliks, kas tiestų vamzdžius ar projektuotų nuotekų tinklus, neturėsime nei modernios infrastruktūros, nei pažangios urbanistikos. Turėsime ieškoti specialistų užsienyje, o mūsų jaunimas dirbs kitur, nes mes jų nesugebėjome sudominti.
Be to, rengiant vandens inžinerijos bei kitų trūkstamų specialybių studentus, skatintinas ir savivaldybių įsijungimas. Tokiu būdu galėtų būti sprendžiama gyventojų, jaunų šeimų mažėjimo problema regionuose.