Tačiau atsakingas veikimas kainuoja. Norint prisitaikyti prie naujų reikalavimų, tenka investuoti į gamybos technologijas, perkurti produktus ar net pergalvoti visą verslo modelį.
Todėl vis dažniau keliamas klausimas – kiek iš tikrųjų kainuoja žalioji transformacija? Ir svarbiausia – kas turėtų ją apmokėti: verslas, vartotojas ar valstybė?
Tvarumo integracija: nuo strategijos iki kasdienės gamybos
VMG grupė – viena didžiausių medienos perdirbimo ir baldų gamybos grupių Šiaurės Europoje, veikianti pagal „zero waste“ principus – tvarumo strategiją įgyvendina tiek investuodama į žiedinės ekonomikos sprendimus, tiek kasdieniuose procesuose.
VMG grupės Tvarumo departamento vadovė Vilma Burškytė pasakoja, kad tvarumo principų integracija vyksta kompleksiškai. Tiek vertikaliuoju aspektu nuo grupės strategijos iki kasdienių vidinių procesų, tiek horizontaliai – per visą tiekimo grandinę.
„Kadangi VMG daugiausia veikia medienos pramonėje, ypatingas dėmesys skiriamas naudojamos medienos kilmei ir atsekamumui: visa mūsų mediena (100 proc.) gaunama iš atsakingai tvarkomų ir sertifikuotų miškų“.
Įmonė didžiuojasi, kad beveik visa jų sunaudojama energija gaunama iš atsinaujinančių šaltinių, o dalį jos gamina pati, naudodama saulės elektrines ir pažangias ORC technologijas. „Toks sprendimas ne tik sumažina priklausomybę nuo iškastinio kuro, bet ir didina atsparumą energetikos kainų svyravimams“, – sako pašnekovė.
Jos teigimu, tvarumo principai taikomi ir gamybos procesuose: naudojami apytakiniai vandens ciklai, efektyvus atliekų rūšiavimas, o įmonė aktyviai perdirba medienos atliekas. VMG atlieka gaminių būvio ciklo vertinimus (LCA) ir rengia aplinkosaugines produktų deklaracijas (EPD), skaidriai atskleidžiančias gaminių poveikį aplinkai.
Reguliaciniai iššūkiai ir investicijų įtaka konkurencingumui
Didžiausias iššūkis, pasak VMG atstovės – itin spartūs reguliavimo pokyčiai. „Verslas, ką tik prisitaikęs prie naujų reikalavimų, netrukus susiduria su kitais, reikalaujančiais papildomų sprendimų, adaptacijos ar net atsitraukimo“.
V.Burškytė teigia, kad toks nuolatinis procesas lemia efektyvumo ir lankstumo praradimus, nes įmonės priverstos perorganizuoti procesus, koreguoti planavimą ir perskirstyti resursus.
Laiku atliktos investicijos į atsinaujinančios energijos projektus leido VMG išlaikyti didesnį atsparumą energetikos kainų svyravimams. Be to, antrinių medienos žaliavų perdirbimas tiesiogiai veikia gaminių savikainą, leidžiant efektyviau valdyti sąnaudas.
Klientai vis dažniau reikalauja tiek produkcijos atitikties dokumentų, tiek gaminių ar veiklos CO₂ pėdsako įvertinimo.
Tačiau, kaip pabrėžia V.Burškytė, „investicijos į tvarumą vis dar reikalauja reikšmingų laiko ir finansinių išteklių. Tai nėra visiškai realizuotas konkurencinis pranašumas, o veikiau strateginė kryptis. Ji užtikrina ilgalaikį įmonės atsparumą ir atitikimą kintantiems rinkos bei reguliavimo reikalavimams“.
Žiedinė tekstilės ekonomika: inovatyvus požiūris į tvarumą
Tekstilės sektorius irgi svarbus siekiant tvarumo tikslų. Žiedinės mados platformos LOOPTEX įkūrėja ir vadovė Viktorija Nausėdė papasakoja, kaip jų veikla siekia mažinti tekstilės atliekas ir skatinti pakartotinį naudojimą.
„Mes veikiame kaip žiedinė mados sprendimų platforma aprangos ir tekstilės pertekliaus surinkimui bei inovatyviam tvarkymui. Svarbiausias mūsų prioritetas – pakartotinį daiktų panaudojimas Lietuvoje“, – pasakoja V.Nausėdė.
Jos teigimu, LOOPTEX modelis leidžia vartotojams už surinktą tekstilę gauti grąžą, taip skatinant atsakingus pasirinkimus ir užtikrinant resursų taupymą.
Anot pašnekovės, toks žiedinis modelis yra labai intensyvus: „Siekiant atitikti teisinius reikalavimus, užtikrinti infrastruktūrą, būtini dideli patalpų plotai rūšiavimui ir gamybos procesams, sandėliavimui.
Tekstilės atliekų rūšiavimas, paruošimas pakartotiniam naudojimui ir perdirbimui – imlūs rankų darbui procesai, reikalaujantys specialaus komandos pasirengimo“.
Ji priduria, kad taip pat atsiranda papildomų kaštų, susijusių su mažmeninės prekybos kanalų palaikymu, e-prekyba ir rinkodara.
„Mūsų modelis integruoja mažmeninę prekybą, tad patalpų nuoma, personalo išlaikymas ir technologijų vystymas – svarbios išlaidų eilutės“, – aiškina V.Nausėdė.
Kodėl finansavimas – tik pusė sėkmės
VšĮ „Žiedinė Ekonomika“ vadovas Domantas Tracevičius sako, kad didžiausios ir esminės verslo investicijos, siekiant tvaresnės gamybos, yra kapitalo.
„Persiorientavimas prie skirtingų žaliavų užtrunka, jų kainos skiriasi nuo įprastinių, o svarbu nepamiršti ir darbuotojų apmokymo. Jo kaštai priklauso nuo veiklos srities, tačiau gali būti reikšmingi“, – aiškina jis.
Pašnekovas pateikia pavyzdį: „Perėjimas prie elektromobilių ar investicijos į saulės elektrines būtinos, kad būtų galima gaminti, tačiau visa tai kainuoja“.
D.Tracevičius teigia, kad daug laimėti gali paslaugų tiekėjai, kurie siūlo tvaresnius sprendimus ne kaip kapitalo investicijas, o nuomos pagrindu.
„Kai kurios ES valstybės, pavyzdžiui, nuomoja ypač tvarias padangas sunkvežimių parkams – apmokėjimas vyksta pagal nuvažiuotą atstumą.
Nors tvarios padangos kol kas sunkiai konkuruoja kainos prasme, jos yra itin patvarios ir gali būti naudojamos be galo ilgai, todėl nuomos modelis pasiteisina. Manau, kad toks modelis galėtų prigyti ir Lietuvoje“, – sako D.Tracevičius.
Kuriose srityse yra didžiausias pokyčių potencialas?
Pašnekovo nuomone, idealiausias variantas būtų vieningas reguliavimas visoje Europos Sąjungoje, užtikrinantis sąžiningą konkurenciją ir mažinantis iškraipymus.
„Tačiau nacionalinis reguliavimas taip pat svarbus. Dažnai finansavimas atsiranda, bet reguliavimo pokyčių – ne. Šie du mechanizmai turi veikti kartu“, – pabrėžia jis.
Atsižvelgiant į Lietuvos prastą aplinkosauginę būklę ir didelį pirminių žaliavų naudojimą, D.Tracevičius siūlo tokį sprendimą: „Jei valstybė skatina perėjimą prie daugkartinių pakuočių, tuo pat metu turėtų nustatyti didesnius mokesčius tiems, kurie naudoja vienkartines pakuotes. Tuomet jų patrauklumas savaime sumažėtų ir įvyktų sisteminis pokytis“.
Vienas pagrindinių prioritetų – transportas, kuris yra viena iš sudėtingiausiai dekarbonizuojamų sričių.
„Šiuo metu taikomos tam tikros paskatos, pavyzdžiui, PVM lengvata automobiliams iki 50 tūkst. eurų ar didėjantis akcizas taršesniems degalams, tačiau tai nėra pakankama“, – teigia pašnekovas.
Jis siūlo drąsesnį žingsnį: „Galima nustatyti prievolę tam tikro dydžio įmonėms ar organizacijoms, ypač turinčioms autoparkus, kad lengvatinės sąlygos būtų taikomos tik įsigyjant elektrinius automobilius. Tai būtų vienas efektyviausių ir greičiausių būdų skatinti žaliąją transformaciją“.
Verslo iššūkiai ir investicijos tvarumo standartų diegimui
Nors valstybė stiprina reguliavimą ir skatina žaliąją ekonomiką, pagrindinė našta tenka verslui, kuris turi ne tik atitikti griežtėjančius reikalavimus, bet ir investuoti į naujas technologijas bei gamybos procesų pertvarką.
Aplinkos ministerijos Darnaus vystymosi ir žaliosios transformacijos skyriaus vedėjas Karolis Kinčius pabrėžia, kad tvaresnių sprendimų diegimas nėra paprastas.
„Rinktis tvaresnes technologijas ar gamybos modelius – tai strateginiai sprendimai dešimtmečiams į priekį. Skatinimas turi vykti kompleksiškai – per reguliavimą, standartų kėlimą, prieinamas finansines priemones. Tačiau koordinacijos dažnai pritrūksta, o susitarimai nėra lengvi“.
Didžiausios išlaidos, pasak jo, kyla mažinant CO₂ emisijas – tai investicijos į žaliąją energiją, alternatyvų kurą, efektyvesnę įrangą bei procesų transformaciją. Kainos labai priklauso nuo sektoriaus.
„Pavyzdžiui, Aplinkos apsaugos vadybos standartas ISO 14001 organizacijai gali kainuoti kelis tūkstančius eurų per metus, o ekologinio ženklo taikymas (ISO 14024) – nuo 200 eurų mikroįmonėms iki 1200 eurų didesnėms įmonėms.
Tvarumo strategijos ir ataskaitos pagal CSRD direktyvą gali kainuoti ir keliasdešimt tūkstančių“.
Vertinant pažangą, specialistas pastebi didelį atotrūkį tarp sektorių.
„Pramonė ir energetika per beveik 20 metų sumažino emisijas daugiau nei 40 proc. Tuo tarpu transporto sektoriaus ŠESD emisijos nuo 2005 m. išaugo net 46,5 proc., o žemės ūkyje per tą patį laikotarpį sumažėjo vos 4 proc.
Transporto problema – itin opi: Lietuvoje daugiau nei milijonas senų dyzelinių lengvųjų automobilių“.
K.Kinčiaus teigimu, tiek žemės ūkio, tiek transporto sektoriai lieka tarp labiausiai politizuotų, kur sprendimų paieška stringa. „Diskusijų daug, bet realių iniciatyvų – gerokai mažiau. Tai viena didžiausių kliūčių žaliajai transformacijai“.
Vis dėlto, Aplinkos ministerijos atstovas pabrėžia, kad investicijos į tvarumą yra būtinos norint prisitaikyti prie pokyčių ir išlikti konkurencingiems.
„Valstybinės paskatos, ES paramos mechanizmai ir ilgalaikis verslo požiūris – tai raktas į sėkmingą žaliąją transformaciją“.
Kur kyla didžiausios sąnaudos ir kur stringa verslo tvarumo transformacija?
Žaliųjų finansų instituto (ŽFI) ekspertė Nora Marija Laurinaitytė pabrėžia, kad visaapimanti verslo tvarumo transformacija – nuo žaliavų keitimo iki produkto perkūrimo – reikalauja didelių investicijų.
Pasak jos, viena didžiausių verslo išlaidų šiuo metu kyla dėl žaliavų keitimo, gamybos procesų modernizavimo, logistikos optimizavimo ir pačio produkto perkūrimo.
„Tvaresnės žaliavos dažnai yra brangesnės ir ne visuomet lengvai prieinamos, o gamybos procesų modernizavimas reikalauja investicijų į efektyvesnę, mažiau taršią įrangą bei technologijas.
Logistika – dar vienas iššūkis, nes tvarūs sprendimai, kaip elektrinių transporto priemonių parkai ar CO₂ kompensavimo mechanizmai, dar nėra plačiai prieinami ar ekonomiškai efektyvūs daugeliui įmonių,“ – aiškina N.M.Laurinaitytė.
Ypač skausmingas etapas – pokyčio pradžia, kai išlaidos ir produkto savikaina auga, o pajamos dar nesiekia lygio, kuris leistų tvarumo investicijas grąžinti.
„Vadinamasis ‘tvarumo priedas’ (angl. sustainability premium) nesirealizuoja iš karto, todėl įmonėms būtina turėti ilgalaikį planą ir kantrybę“, – sako specialistė.
Vartotojų požiūris ir tvarumo kliūtys rinkoje
Ekspertė atkreipia dėmesį, kad nors vartotojų sąmoningumas auga, praktikoje daugelis vis dar renkasi pigesnius, bet mažiau tvarius produktus.
ŽFI užsakymu vasaros pradžioje atliktos apklausos duomenimis, apie 27 proc. Lietuvos gyventojų būtų pasirengę mokėti daugiau už ekologišką produktą, tačiau net 44 proc. tvarius produktus perka tik su nuolaidomis.
„Vartotojų sprendimus vis dar labai veikia kaina. Tvarių produktų kainų priedas dažnai ženkliai viršija įprastų produktų kainą, todėl daugelis renkasi tai, kas labiau prieinama, ypač jei skirtumas akivaizdus,“ – sako ŽFI atstovė.
Be to, „žaliasis smegenų plovimas“ (angl. greenwashing) mažina pasitikėjimą.
„Daugiau nei pusė apklaustųjų mano, kad įmonės naudoja netikrus ekologiškumo teiginius, o 31 proc. yra patyrę apgaulę – įsigiję produktą, kuris buvo apgaulingai reklamuojamas kaip ekologiškas.
Dėl to vartotojai dažnai netiki tvarumo pažadais ir nenori mokėti daugiau vien už šiuos žodžius ant pakuotės,“ – apibendrina N.M.Laurinaitytė.
Kas turi padengti žaliosios transformacijos kainą?
Dažnas klausimas – kas turėtų padengti žaliosios transformacijos sąnaudas? Anot ŽFI ekspertės, efektyviausias modelis – subalansuotas pasidalijimas.
„Verslas investuoja į inovacijas ir atsakingą gamybą; vartotojai prisideda per sąmoningus pasirinkimus ir ryžtasi mokėti šiek tiek didesnę kainą, jei žino, kad produktas tikrai tvarus; valstybė atlieka esminį vaidmenį reguliuojant, skatinant ir remiant žaliosios ekonomikos plėtrą“.
N.M.Laurinaitytė pabrėžia, kad valstybės atsakomybė – ne tik griežtesni reikalavimai taršiems gamintojams, bet ir skaidrumo didinimas, tvarumo teiginių standartizavimas bei finansinė ir mokestinė parama: „Tik kai visi šie elementai veiks kartu, tvarumas taps norma, o ne prabanga“.