Daugelis ekonomistų tvirtina, kad Donaldo Trumpo pradėtas muitų karas galiausiai labiausiai kenkia paprastiems JAV vartotojams. Vis dėlto jis geba nukreipti kaltę kitur, nurodyti alternatyvias priežastis, paneigti bet kokią atsakomybę už ekonomikos lėtėjimą ir, pagal savo paaiškinimus, tvirtinti, kad pasaulis tapo geresnis.
Taip, Japonija, ES ir Jungtinė Karalystė neseniai pasirašė susitarimus su Vašingtonu. Detalių dar mažai, tačiau jose kalbama apie naujas investicijas JAV. Pagal JAV nacionalinės apskaitos principus tai reikštų, kad įplaukiančių investicijų mastas viršys išplaukiančias lėšas – kapitalo sąskaita taps deficitinė, o tai prieštarauja deklaruotam prekybos karo tikslui. Ar vis dar galime manyti, jog tokios derybos vyksta pagal nuoseklų planą?
Paimkime šūkį „Padarykime Ameriką vėl didžią“. Raktinis žodis – „vėl“. Jis suponuoja, kad JAV kadaise buvo šlovinga šalis, o dabar išgyvena nuosmukį. Ši istorija kaltina nesąžiningą prekybą dėl esą įvykusio nuopolio ir teigia, kad, jį panaikinus, šalis sugrįš į viršūnę. Keista tik tai, kad pagal beveik visus pagrindinius rodiklius – nuo ekonomikos dydžio iki inovacijų potencialo – JAV ir taip tebėra viena pirmaujančių pasaulio ekonomikų. Kitos šalys ne tiek aplenkia Ameriką, kiek tiesiog sparčiai vejasi.
Sportininkams, ypač bėgikams, ši situacija gali būti pažįstama: vis dar esi priekyje, bet iš paskos vis garsiau girdisi besivejančių žingsniai. Tai, savaime suprantama, kelia nerimą.
Žinoma, čia veikia ir „nacionalinio intereso“ geopolitikoje logika. Kinijos iškilimas Vašingtone dažnai įvardijamas kaip grėsmė nacionaliniam saugumui. Tuo tarpu, Japonija kantriai palaiko glaudžius ryšius su JAV, nepaisant to, kas gyvena Baltuosiuose rūmuose, ir sieja ekonominius klausimus su saugumo bendradarbiavimu.
Kinija ir Pietų Korėja, panašu, tikrina, kiek toli gali nueiti – ir kokią kainą už tai sumokės. Kadaise JAV dominavusias dėl karinio – pramoninio potencialo dabar stipriai papildo Azijos žaidėjai, iš dalies dėl proveržių puslaidininkių ir dirbtinio intelekto srityse. Daugelyje sričių tie „besivejančiųjų žingsniai“ girdisi jau visai arti.
Tai kelia strateginius, į ateitį orientuotus klausimus. Kaip JAV galėtų geriausiai pasinaudoti užsienio investicijomis? Ar Kinijos kapitalas turėtų būti vertinamas kitaip nei, pavyzdžiui, Vokietijos ar Japonijos? Ar įmonės savininkui-investuotojui šnipinėjimas gali būti kada nors pateisinamas? Kaip valdyti kritinių technologijų tiekimo grandinių tarpusavio priklausomybę?
Žvelgiant iš Europos perspektyvos, ar augančios JAV darbo sąnaudos ir nenuspėjama politinė aplinka vis dar darys Ameriką patrauklia investicijų kryptimi? Ar Europos pramonės ir universitetų partnerystės kada nors prilygs JAV inovacijų pajėgumui? Ir ar Europos investicijos Amerikoje galės išlikti pakankamai „žalios“, kad atitiktų mūsų etikos standartus?
Šie prekybos susitarimai gali sukelti daugiau klausimų nei suteikti atsakymų. Gal ir mums jau laikas tapti tarsi „Čerčilio politikais“ – pasiruošusiais įtikinamai paaiškinti, kodėl pasaulis vis tiek neina mūsų numatytu keliu.