Kur „dingo“ 5 mln. eurų?
Vienas daugiausia abejonių ir triukšmo sukėlęs energetikos ministro Ž. Vaičiūno sprendimas buvo taikos sutarties su Prancūzijos energetikos bendrove „Veolia“ pasirašymas, kuria ši įmonė įsipareigojo Lietuvai sumokėti 35 mln. eurų.
Tokia bylos baigtis laukiant greito verdikto vertinama kaip kapituliacija ir galimai yra žalinga Lietuvos valstybei, galėjusiai prisiteisti dešimtis kartų didesnę sumą.
Ž. Vaičiūnas jau atskleidė, kad iš 35 mln. eurų gautos sumos, net 16 mln. eurų bus skirta advokatų, atstovavusių valstybei ginčuose su „Veolia“, išlaidoms apmokėti.
Vyriausybė ir „Veolia“ liepos 17 d. pranešė sudariusios taikos sutartį. Tuo iš esmės baigta didžioji dalis ilgus metus trukusių teisminių ginčų dėl savivaldybių šilumos ūkio nuomos su „Veolia“ įmonėmis Lietuvoje.
Pagal susitarimą „Veolia“ atsisakė savo ieškinių Tarptautiniame investicinių ginčų sprendimo centre (ICSID) Vašingtone ir sumokės 35 mln. eurų žalos atlyginimą valstybei, o ši atsiėmė dalį 240,7 mln. eurų vertės ieškinio Lietuvos teisme prieš „Veolia“ ir jos įmones „Veolia Environnement“, „Veolia Energie International“, „Vilniaus energija“ ir „Litesko“. Vilniaus apygardos teismas jau nutraukė valstybės inicijuotą bylą.
Alfa.lt šaltinių teigimu, „Veolia“ jau seniai siūlė Lietuvos vyriausybei taikiai išspręsti dešimtmetį trukusį ginčą ir net ketino sumokėti 40 mln. eurų. Toks pasiūlymas esą buvo pateiktas Ingridos Šimonytės vyriausybei. Jeigu tai tiesa, Ž. Vaičiūno vadovaujamos Energetikos ministerijos inicijuota taikos sutartimi su „Veolia“ Lietuva prarado 5 mln. eurų.
Atsiimti ieškinius – kapituliacija
Sprendimas sudaryti taikos sutartį su „Veolia“ ir atsisakyti ieškinio prieš planuotą arbitražo verdikto paskelbimą (galutinio arbitražo sprendimo laukta šią vasarą), sukėlė nemažą ažiotažą konservatorių stovykloje. Energetikos ministras Ž. Vaičiūnas buvo iškviestas dėl to pasiaiškinti į Seimą.
Seimo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) frakcijos seniūnas Mindaugas Lingė Alfa.lt kalbėjo, kad suma, kuri įvardinta kaip laimėjimas, iš tikrųjų gali būti vertinama kaip finansinis nuostolis, juolab, kad arbitraže būtų galima buvę prisiteisti gerokai didesnę sumą.
M. Lingė negalėjo patvirtinti, kad „Veolia“ anksčiau oficialiai siūlė būtent 40 mln. eurų, tačiau teigė, kad prancūzų bendrovės kontaktų su I. Šimonytės ministrų kabinetu būta, bet „taikos“ pasiūlymai būdavo atmetami, nes tuometė valdžia tikėjo, kad Lietuva gali prisiteisti gerokai didesnį ieškinį nei gautų sudariusi taiką.
„Mano žiniomis, tokių kontaktų ir pasiūlymų būdavo. Kadangi jie Lietuvai nebuvo naudingi, tuometinės Vyriausybės vertinimu, laikėmės pozicijos, kad lauksime arbitražo sprendimo. Nebent „Veolia“ sutiktų su tomis sąlygomis, kuris Lietuvai tikrai būtų geros. Tikrai ne apie 35 mln. eitų kalba“, – sakė M. Lingė.
„Precedentas jau buvo su Vilniaus savivaldybės ieškiniu Stokholmo arbitraže, kur miestas laimėjo analogiškoje byloje. Todėl finalinėje stadijoje atsiimti ieškinius nesužinojus arbitražo sprendimo yra kapituliacija. Mes jau nebegalime sužinoti, ką būtų nusprendęs arbitražas, o yra didelė tikimybė, kad jis būtų buvęs palankus Lietuvai“, – Alfa.lt sakė M. Lingė.
Konservatorių frakcijos Seime seniūnas atkreipė dėmesį, kad 35 mln. eurų suma, kuria pasipildys Lietuvos biudžetas (iš tiesų liks 19 mln. atsiskaičius su advokatais – Alfa.lt past.), gali atrodyti kaip naudingas Lietuvai veiksnys. Tačiau esą reikėtų vertinti ir kitas taikos sutarties sąlygas.
„Kaip žinome, viena iš sutarties sąlygų buvo Lietuvos ieškinio prieš „Veolia“ atsisakymas. Šio ieškinio suma buvo apie 190 mln. eurų. Nežinome, kaip būtų pasibaigusi ši byla ir kokie sprendimai priimti. Tokios aplinkybės rodo, kad susitarimas su „Veolia“ nebūtinai yra naudingas Lietuvai, galbūt priešingai – kenksmingas“, – tikino M. Lingė.
Pasak jo, pagrindas siekti taikos susitarimo yra tada, kai jaučiamas galimas pralaimėjimas ir neturima svarių svertų įtikinti teismą. O šiuo atveju nežinomi svertai, kurie galimai rodė, kad arbitražas rengiasi skelbti Lietuvai nepalankų sprendimą. Ypač vertinant analogiškos bylos tarp Vilniaus savivaldybės ir „Veolia“ baigtį Stokholmo arbitraže, kuri buvo palanki miestui.
Kilus abejonėms dėl galimai padarytos žalos valstybei, konservatoriai kreipėsi į Energetikos ministeriją prašydami susipažinti su taikos sutartimi. Rašte, kurį pasirašė TS-LKD frakcijos parlamente nariai frakcijos seniūnas M. Lingė, buvusi Vyriausybės kanclerė Giedrė Balčytytė ir buvęs energetikos ministras Dainius Kreivys, pažymima, kad kadangi susitarimo turinys nėra viešas, politikai yra pasirengę su juo susipažinti darbui su įslaptinta informacija skirtose patalpose Seime.
„Ministras atsisakė ją pateikti motyvuodamas konfidencialumu. Bet šią savaitę gavome atsakymą, kad ministerija sudarytų galimybę Seimo nariams susipažinti su sutartimi. Tai tam tikras lūžis, matyt, vyksta. Tad prasidėjus Seimo sesijai, tikėtina, kai kurie mūsų frakcijos nariai tokia galimybe pasinaudos ir bus galima įsitikinti, ar visos esminės taikos sutarties sąlygos yra atskleistos“, – teigė politikas.
Kas iš tiesų valdys ministeriją?
Į „Nemuno aušros“ stovyklą nusiteikusiam perbėgti Ž. Vaičiūnui, kuris nepriklauso jokiai partijai, tai nebūtų pirmas komandos keitimas. 2016–2000 m. jis energetikos ministro pareigas užėmė kaip Lietuvos valstiečių žaliųjų sąjungos, o nuo praėjusių metų pabaigos iki Vyriausybės subyrėjimo šią vasarą, kaip Demokratų sąjungos „Vardan Lietuvos“ atstovas.
Tačiau energetikos sektoriaus užkulisius išmanantys žmonės tvirtina, kad Ž. Vaičiūnas yra grupės, užėmusios įtakingas pozicijas valstybinėse energetikos ir susisiekimo sistemos įstaigose, atstovas. Ž. Vaičiūnui energetikos ministro kabineto durys prasivėrė, kai Darbo partijos energetikos ministru buvęs Rokas Masiulis jau kaip valstiečių atstovas perėjo vadovauti Susisiekimo ministerijai. Neoficialiai kalbama, kad įtakos Ž. Vaičiūno karjerai taip pat turėjo prezidento patarėjas Ramūnas Dilba – R. Masiulio bendražygis Energetikos ir Susisiekimo ministerijose bei buvęs Ž. Vaičiūno bendramokslis Vilniaus universitete.
Valstybės saugumo departamente du dešimtmečius dirbęs Kastytis Braziulis, kurias taip pat yra buvęs „Achemos grupės“ generaliniu direktoriumi, kelia klausimą, ar „Nemuno aušra“ ir ypač jos atstovas Artūras Skardžius, sugebės įgyvendinti kardinalius pokyčius energetikos sistemoje, apie kuriuos tiek daug kalba?
„Nemuno aušra“ susidūrė su problema. Prezidentas pasakė, kad „Nemuno aušros“ nariai negali tapti ministrais, taip pat prezidentas pasakė, kad pageidauja, jog Ž. Vaičiūnas tęstų pareigas. O mes žinome, kad Ž. Vaičiūnas yra tas asmuo, kuris prisidėjo prie tos sistemos, kurios labai nemėgsta „Nemuno aušra“ ir ypatingai A. Skardžius bei sako, kad ji yra ydinga, kūrimo. Ar „Nemuno aušra“ sutiks palikti Ž. Vaičiūną ministru ir energetikos sektoriuje nedaryti jokių pokyčių, ar „Nemuno aušra“ sakys, kad darys pokyčius, tačiau vadovauti tiems pokyčiams paskirs Ž. Vaičiūną. Tai reikštų, kad jokių pokyčių nebus“,– savo tinklalaidėje „YouTube“ platformoje kalbėjo K. Braziulis.
Kitame siužete K. Braziulis kviečia nusikelti į 2014 m., „kuomet Seimo komisija atliko tyrimą ir nustatė, kad per ketverius metus Energetikos ministerija ir jos kontroliuojamos įmonės samdydamos konsultantus už įvairias paslaugas iššvaistė 252 mln. litų, už teisines paslaugas išleista 94,5 mln. litų, samdė užsienio teisės firmas, o šios samdė Lietuvos teisininkus ir jiems mokėjo pagal užsienio tarifus, tai yra 490 eurų už valandą. Advokatai išlošė du kartus: neatskleidė savęs, nes tiesiogiai jie nesudarė kontrakto su užsakovu arba Energetikos ministerija ar jos kontroliuojamomis įmonėmis, ir gavo užmokestį, ne toks koks yra nustatytas į kokie yra tarifai Lietuvoje, bet toks koks yra užsienio šalyse, yra kelis kartus didesnis.“
K. Braziulis klausia, ar kas nors pasikeitė per pastaruosius dešimt metų? Bent jau kai kurioms advokatų kontoroms Energetikos ministerija tebėra melžiama karvė.
Mažai pergalių, įspūdingi honorarai
Alfa.lt ne kartą rašė apie ministerijų ir kitų valstybės įstaigų teisinius ginčus tarptautiniuose teismuose, kurie pasižymi ne žadėtomis skambiomis pergalėmis, bet įspūdingais advokatų honorarais.
Pastaraisiais metais teisiniams ginčams su Rusijos ir Prancūzijos energetikos bendrovėmis tarptautiniuose teismuose Energetikos ministerija išleido apie 24 mln. eurų. Iš jų apie 10 mln. skirta „Gazprom“ bylai Stokholmo arbitraže ir apie 14 mln. eurų – „Veolios“ bylai Vašingtono teisme.
Į tarptautinius teisinius ginčus su verslo subjektais įsivėlusi ministerija stambiausiose ir brangiausiai kainuojančiose bylose naudojasi garsios advokatų kontoros „TGS Baltic“ (dabar „Tegos“ paslaugomis).
Energetikos ministerija (daugiausia remdamasi „TGS Baltic“ pagalba) inicijavo ne vieną nepagrįstą bylą, pareikalavusią milijoninių valstybės išlaidų teisininkams.
Antai 2011 m. Vilniaus apygardos teismui pateikusi ieškinį, kuriuo prašė pradėti bendrovės „Lietuvos dujos“ ir jos valdymo organų veiklos tyrimą, Energetikos ministerija pradėjo daugiau nei 10 metų trukusius ginčus su Rusijos dujų milžine „Gazprom“. Nė viename iš jų ši ministerija nepasiekė bent kiek ryškesnės pergalės.
Ministerijos inicijuota „Lietuvos dujų“ veiklos tyrimo byla perėjo visas galimas instancijas – ją nagrinėjo Vilniaus apygardos teismas, LAT ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas. Kiek šiam teisiniam procesui išleista mokesčių mokėtojų lėšų, nėra žinoma – Energetikos ministerija savo išlaidų detalizacijos teismui nepateikė. Manoma, kad išlaidos šiai bylai siekė kelis šimtus tūkstančių eurų.
Vėliau ieškinį ministerija atsiėmė remiantis Stokholmo arbitražo (SCC) sprendimu, kurį pripažino Lietuvos Aukščiausiasis Teismas.
2012 m. Energetikos ministerija inicijavo nesėkmingai pasibaigusią bylą prieš „Gazprom“, kurioje atstovauti taip pat pasamdė „TGS Baltic“.
Lietuva siekė susigrąžinti iš „Gazprom“ 5 mlrd. litų (1,4 mlrd. eurų), kuriuos permokėjo už dujas laikotarpiu nuo 2004 iki 2012 m. Galiausiai, teisininkams išleidusi daugiau kaip 10 mln. eurų, ministerija ne tik negavo ieškinyje nurodytos permokos, bet ir turėjo apmokėti „Gazprom“ advokatų išlaidas.
Stokholmo arbitražo sprendimas buvo tikras akibrokštas tuometei ministerijos vadovybei, kuri iki paskutinės minutės tikėjosi Lietuvai palankaus teismo sprendimo ir net buvo pristačiusi Vyriausybei planą, kaip išleis iš rusų prisiteistus milijonus.
2015 m. tuometis energetikos ministras R. Masiulis optimizmą bylos baigtimi demonstravo viešai. „Tikiuosi, kad mūsų reikalavimai bus pripažinti“, – telefonu iš Paryžiaus, kur dalyvavo arbitražo klausymuose, žiniasklaidai sakė R. Masiulis.
Praėjus metams, 2016-ųjų birželį, Lietuva Stokholmo arbitražo bylą pralaimėjo.
Tačiau nesėkminga bylos baigtis nesumažino Energetikos ministerijos entuziazmo bei nesveiko pomėgio bylinėtis ir taškytis mokesčių mokėtojų pinigais. Suinteresuotų teisininkų konsultuojami (tuomet atstovimą iš „TGS Baltic“ buvo perėmusi JAV advokatų kontora „Shearman & Sterling“) valdininkai nusprendė Stokholmo teismo sprendimą skųsti, tačiau ir vėl nieko nepešė.
Valdininkai ignoravo nepriklausomų ekspertų vertinimus, kad tikimybė sėkmingai ginčyti Stokholmo arbitražo sprendimus labai menka – Švedijos teismai palieka nepakeistus beveik 95 proc. Stokholmo arbitražo sprendimų.
Taip nutiko ir Lietuvai – 2019 m. liepą Švedijos apeliacinis teismas neanuliavo 2016 m. priimto Stokholmo arbitražo sprendimo, kuriuo buvo atmestas Lietuvos ieškinys prieš „Gazprom“. Tų pačių metų gruodžio mėn. Švedijos Aukščiausiasis Teismas paliko galioti Švedijos apeliacinio teismo sprendimą.
Lietuvos valstybė buvo įpareigota apmokėti Stokholmo arbitraže „Gazprom“ naudai priteistas bylinėjimosi išlaidas – beveik 1,4 mln. eurų – ir daugiau kaip 107 tūkst. Švedijos kronų (10,4 tūkst. eurų) teismo išlaidų.
Ironiška nebent tai, kad Lietuvai pasisekė – „Gazprom“ teisininkų paslaugoms pernelyg neišlaidavo ir priteista suma palyginti kukli, lyginant su daugiau kaip 10 mln. eurų Lietuvos išlaidomis saviems advokatams.
Vėliausiais duomenimis, visos šiame ginče Energetikos ministerijos patirtos išlaidos sudarė 15,2 mln. eurų.