Šį faktą svarbu įsiminti, nes jis sutampa su kitu: šiemet buvo paskelbti milžiniško masto konkursai, siekiant, kad didieji Lietuvos miestai įsigytų elektrinių autobusų. Sumos siekė dešimtis milijonų eurų, o bendra suma gali viršyti ir 200 milijonų. Deja, didžioji dalis šių pinigų iškeliaus į kitas valstybes, tame tarpe ir į Kiniją.
Taigi, nors turime puikią galimybę siekti, kad didesnė dalis pinigų, skiriamų žaliajai pažangai, konkrečiai – transporto ir susisiekimo sektorių transformacijai, stiprintų Lietuvos pramonę, didintų darbo vietų skaičių ir pajamas į biudžetą bei galimybes finansuoti karines pajėgas ir žmonių gerovę, slystame keliu, kuriame Lietuvai tenka tik išlaidos, o didelė dalis ekonominės naudos ir pelno atitenka kitoms valstybėms, net Kinijai ir jos bendrovėms.
Pasak E. Eigirdo, „Vilnius GreenTech Forum“ iniciatoriaus ir vieno iš organizatorių, šiandien tai yra išskirtinai svarbus pavyzdys, mat jis atskleidžia, kad jei nebūsime principingi, jei neginsime Lietuvos interesų ir pasiduosime tam tikrų interesų grupių ar net priešiškų mūsų demokratijai valstybių įtakai, Lietuva, mūsų verslai ir žmonės gali prarasti milijardus, o tai skurdins piliečius ir silpnins valstybę.
Būtent todėl, E. Eigirdo nuomone, „Vilnius GreenTech Forum“ pastangos suvienyti pažangiai mąstančius ir patriotiškus Lietuvos verslo lyderius siekti tokios pažangos, kuri visų pirma stiprintų mūsų valstybę, didintų mūsų pramonės potencialą ir piliečių gerovę, o ne kitas valstybes ypač Rusiją ir Kiniją, yra išskirtinai svarbios.
– Gerbiamas Eduardai Eigirdai, ar nėra taip, kad bendrovė „Dancer“ tiesiog neatlaikė konkurencijos, o mes Lietuvoje didžiausias savo viltis, siejamas su ekonomikos augimu, turėtume realizuoti skatindami gynybos pramonės plėtrą?
– Gynybos pramonės stiprinimas, be jokios abejonės, yra išskirtinai svarbus ir labai gerai, kad apie šios srities plėtrą kalbama ganėtinai daug, nors, mano nuomone, nepakankamai konkrečiai ir išsamiai. Kai kalbame apie būtinybę kurti stiprią valstybę, turime suvokti, kad gynybos pramonė yra tik viena ekonomikos dalių, į kurią būtina orientuotis. Negalima užmiršti ir kitų, kuriose augimas gali sugeneruoti didelę pridėtinę naudą, kurios mums reikės tos pačios gynybos stiprinimo išlaidoms finansuoti. Viena tokių sričių, kuri turės didžiausią įtaką ateičiai, yra žalioji transformacija. Jos ignoruoti neturime teisės, nes kalbame net ne apie milijardus, o apie trilijonus JAV dolerių, eurų ir juanių.
Dar svarbiau, kad vykstanti globali transformacija suteikia naujų galimybių ekonominiam spurtui, tiesiog reikia jomis naudotis. Kinija tai daro ir jos ekonomika vis dar sparčiai auga. Kas galėjo tikėtis, kad ši šalis įveiks Vokietijos automobilių gamintojus? Ir ji tai padarė tik dėl automobilių pramonėje vykstančios žaliosios transformacijos. Kinija jau pasiruošusi nugalėti, kaip nugalėjo saulės energetikoje. Ji siekia dominuoti beveik visose žaliosios pažangos srityse, nes supranta, kad tai bus stiprios pramonės, naujų darbo vietų, tvirtos ekonomikos ir gerovės pamatas.
Beje, tai jau suvokia ir Europos Sąjungos valdžia – siekdama didinti gamybos pajėgumus Europoje ir mažinti priklausomybę nuo kitų šalių bei užtikrinti aukštesnius standartus ir konkurencingumą, ji vis ryžtingiau orientuojasi į sprendimus, kurių galutinis tikslas – kad dalis (30 proc., o tam tikrais atvejais – ir daugiau) už Europos Sąjungos lėšas perkamos produkcijos turėtų būti pagaminama tos pačios Europos Sąjungos gamintojų.
Viešieji pirkimai Europos Sąjungoje (prekių, paslaugų ir darbų) per metus viršija 2 trln. eurų. Taigi kai kalbame apie galimybę padidinti dalį pinigų, kurie liks Europos gamintojams, kalbame apie šimtus milijardų, o iki 2040-ųjų – ir apie porą trilijonų, kurie gali likti Europoje ir įsilieti į Europos Sąjungos gamintojų bei valstybių narių pajamas ir mus sustiprinti. Tai milžiniškas ekonominės pažangos ir gerovės potencialas.
Jį būtina matyti ir dėl jo būtina kovoti, tačiau ar šiandien Lietuvoje mes apie jį kalbame? Ar esame vieni iš lyderių, kurie kovoja už Europos Sąjungos žaliosios pramonės ekonominio potencialo didinimą tiek Briuselio, tiek ir Vilniaus koridoriuose? Deja, turime pripažinti, kad apie šį išskirtinai didelį ekonomikos ir piliečių gerovės augimą užtikrinti galintį potencialą dažniausiai nekalbama, tiesiog ramiai stebima, kaip auga pinigų srautas į kitas valstybes, o didžiausias srautas į Kiniją. „Vilnius GreenTech Forum“ stengsimės šią Lietuvai nenaudingą situaciją keisti.
Žinoma, kai kalbame apie bendrovę „Dancer“, gali būti, kad lietuviško elektrinio miesto autobuso gamintojai vis tiek nebūtų atlaikę Kinijos ir jos gamintojų konkurencijos, tačiau šiandien galime drąsiai teigti, kad jie neatlaikė ir todėl, kad pakankamo dėmesio iš valstybės institucijų, turinčių finansuoti žaliąją pažangą, kad ji stiprintų mus, o ne Kiniją, nebuvo. Tad belieka spėlioti, kiek dar tokių verslų neliks, kiek įmonių Lietuvoje nesusikurs, kiek tūkstančių darbo vietų neatsiras, jei žaliosios ekonomikos transformacijos nesugebėsime įdarbinti Lietuvos valstybės naudai.
– Jei žalioji ekonomikos transformacija iš tiesų yra susijusi su milijardine nauda Lietuvos valstybei, kaip paaiškintumėte, kodėl apie tai Lietuvoje beveik nekalbama?
– Atsakymas paprastas – užsakymas kalbėti apie ką nors kita yra toks galingas, kad jam pasipriešinti labai sunku. Pagalvokime: ar Rusijai būtų naudinga, jei realizuodami žaliąją pramonės ir ekonomikos transformaciją sustiprintume Lietuvos valstybę? O gal Kinija norėtų, kad kuo daugiau pinigų liktų Lietuvoje, o ne iškeliautų į Rytus? Naftos interesus reprezentuojančios jėgos taip pat nesuinteresuotos, kad žalioji transformacija, ypač transporto ir susisiekimo srityje, vyktų sklandžiai, nes tada elektromobilizacija vyks sparčiau, miestuose spūsčių bus mažiau, naftos vartojimas ir kainos kris. Pridėkime dar visą tinklą verslų, kurie užaugo, o gal ir dabar stiprėja su Rusijos ar kitų minimų jėgų parama, pradedant transportininkais ir baigiant NT magnatais, kuriems srautai, tekantys į Maskvos ar Pekino draugų kišenes, buvo ir gal tebėra daug mielesni, nes dalis šių srautų stiprino, ar ir tebestiprina juos. Taigi, kai matome šį interesų lauką, matome ir labai stiprią, plačią, 24 valandas per parą 7 dienas per savaitę veikti motyvuotą galią, kuriai naudinga, kad Lietuva tik imituotų žaliąją pažangą ir jos siektų tik taip, kaip naudinga šioms jėgoms, o ne ilgalaikei žmonių gerovei ir saugiai valstybės ateičiai.
Esu įsitikinęs, kad būtent dėl šių jėgų ir mūsų nesugebėjimo susivienyti ir joms pasipriešinti susiformuoja informacinė aplinka, kurioje visuomenė net nesuvokia, kokį milžinišką nuostolį gali patirti. Deja, tai nėra naujas dalykas. Panaši situacija buvo ir šio šimtmečio pradžioje, kai iš pradžių buvo kovojama su Kėdainiuose iškilusiu Viktoru Uspaskichu, vėliau – su Vilniuje iškilusiu Rolandu Paksu, tada – vėl su V. Uspaskichu. Šio galingo triukšmo fone, nors ir labai stengėmės priešintis, ganėtinai sklandžiai Rusijos koncernas „Gazprom“ privatizavo „Lietuvos dujas“. Visa Lietuva skendo priešpriešoje, o „Gazprom“ dėl savo įtakos iš Lietuvos žmonių kišenės papildomai ištraukė nuo 2 iki 3 mlrd. eurų, bendri nuostoliai Lietuvos valstybei ir žmonėms, įvertinus ne tik permokėjimą, bet ir tai, kaip tai paveikė vidaus vartojimą, kiek darbo vietų nebuvo sukurta, kiek mokesčių nebuvo sumokėta, siekė ir 5 mlrd. eurų. Taigi, kas suinteresuoti, kad žaliosios transformacijos pažangos laivą būtų galima pakreipti Lietuvos valstybei nenaudinga kryptimi, yra ganėtinai akivaizdu. Tokie pat akivaizdūs yra ir veikimo būdai. Sunkiausia atsakyti į klausimą, kaip paskatinti Lietuvos verslo, politikos ir visuomenės elitą ginti savo šalies interesus. Tuo labiau kad kalbame ne tik apie gynybą, bet ir apie saugią mūsų valstybės ateitį.
– Kalbėdamas apie žaliąją ekonomikos transformaciją nuolat pabrėžiate valstybės saugios ateities kūrimo poreikį. Kuo tai susiję?
– Tiesiogiai. Jei mūsų veikimas ar neveikimas silpnina Lietuvos ekonomiką, išsaugo naftos ir Rusijos pajamas bei gerokai didina Kinijos ir kitų valstybių, kurios kelia didžiausią grėsmę demokratijoms ir taikai, pajamas, kaip galime nesuvokti, kad patys dalyvaujame realizuojant tokį ateities scenarijų, kuriame karas bus sunkiai išvengiamas, nes ir vėl bus finansuojamas demokratijų, taigi – ir mūsų, pinigais?
Šiame kontekste ir vėl būtų gerai mokytis iš praeities, kai buvo daug diskutuojama apie Rusijos keliamą grėsmę, tačiau šimtai milijardų eurų už dujas ir naftą iš demokratinės Europos keliavo į Rusijos bendrovių sąskaitas ir, kaip mes nuolat įspėjome, padėjo Vladimirui Putinui pasiruošti karui Ukrainoje. Dabar situacija kartojasi, tik šįkart jau ryžtingo ir demokratijoms maksimaliai naudingo naftos vartojimo mažinimo srityje. Skirtumas tik tas, kad dabar bandančiųjų neigti Rusijos keliamą pavojų demokratinei Europai ir konkrečiai Lietuvai yra mažiau, tačiau tai visiškai netrukdo tyliai, ciniškai ir ramiai įgyvendinti analogišką scenarijų, kai daug kalbame apie žalumą, pažangą, bet ją dažnai realizuojame ne taip, kad silpnėtų naftos milijardais mintanti Rusijos diktatūra ar jos sąjungininkė Kinija ir stiprėtume mes, o atvirkščiai.
– Ar tikrai situacija yra tokia bloga, ar tikrai yra pakankamai faktų ar tendencijų, leidžiančių teigti, kad šiandien nerealizuojame ekonominio potencialo, susijusio su žaliąja ekonomikos transformacija, nors turėtume tai daryti, jei siekiame gerovės ir saugios ateities mūsų valstybei ir jos žmonėms?
– Deja, manau, kad yra. Šiandien vyksta kruvinas Rusijos pradėtas karas Ukrainoje ir jį V. Putinas finansuoja visų pirma naftos pinigais. Deja, beveik visą šį laiką, visą dešimtmetį, naftos produktų vartojimas Lietuvoje auga. Vis daugiau pinigų skiriame žaliajai transformacijai, elektromobilizacijai, investuojame ir platiname, o Vilniuje ir siauriname kelius, tačiau naftos koncernų pajamos tik auga. Taigi išleidžiame labai daug Europos Sąjungos ir mūsų mokesčių mokėtojų pinigų, tačiau vis tiek formuojame realybę, kurioje V. Putinas turi galimybę sėkmingiau parduoti savo naftą ir ne tik finansuoti dabartinį karą Ukrainoje, bet ir ruoštis naujam, gali būti, kad Lietuvoje.
Manau, kad vien šio fakto turėtų užtekti rimtai diskusijai apie tai, kad kažką darome tikrai blogai, kad į žaliąją ateitį žengiame ne tuo keliu, kuris būtų naudingas mūsų valstybei, pramonei, žmonėms. Deja, tokios diskusijos nėra, nes, kaip minėjau, dėl tų tamsių interesų grupių įtakos naftos kaip pavojaus suvokimas yra ištrinamas, tiksliau – sąmoningai pakeičiamas kitu – pačiu pavojingiausiu, kad pigesnė nafta ir mažiau apmokestinami degalai yra gėrio pagrindas. Tokią įtaigą skleidė ir koncerno „Gazprom“ lobistų pajėgos – esą pigios dujos yra gerovės šaltinis. Taip buvo kuriama aplinka, kurioje ginant dujas iš Lietuvos žmonių kišenių buvo susiurbti milijardai. Šiandien analogiška situacija vyksta su naftos produktais ir transporto priemonių funkcionavimu, kai diegiamos įtaigos ne tik kuria aplinką, palankesnę daugiau užsidirbti naftos korporacijoms ir Rusijai, bet ir augina Kinijos raumenis.
Įdomu tai, kad šios įtaigos, jei joms nesipriešini, turi labai didelę destrukcinę galią. Pavyzdžiui, Vilniuje tiek dėl gyventojų skaičiaus augimo, tiek dėl dalies abejotinų sprendimų labai išaugo spūstys, o su jomis – ir tarša. Be jokios abejonės, tai nėra gerai. Bet blogiausia, kad augančios spūstys reiškia, jog auga ir naftos produktų vartojimas. Taigi, turime kalbėti apie nuostolius ne tik ekonomikai dėl spūstyse praleidžiamo laiko, kuris kiekvienais metais vertinamas šimtais milijonų eurų, bet ir apie dešimtis milijonų eurų vertės naftos produktų, kurie sudeginami tose spūstyse. Taigi, mums lieka tarša ir ligos, o naftos koncernams ir Rusijai atitenka ekonominė nauda. Visa tai įmanoma tik todėl, kad visuomenei įteigi, jog pigesni naftos produktai yra didžiausias gėris, o žalioji transformacija yra tik pinigų plovimas, bet ne kelias į naujos pramonės kūrimą, darbo vietas, stipresnę valstybę ir didesnę gerovę. Tokioje realybėje piliečiai gana ramiai susitaiko su tarša ir spūstimis, kaip ir su milžiniško ekonominio potencialo praradimu, nes jo dydžio, kaip ir paties praradimo fakto, net nesuvokia.
– Jūsų įžvalgos skamba logiškai, tačiau ar Jūs galite ką nors pakeisti, jei, sprendžiant iš Jūsų žodžių, visa aplinka, pradedant galingomis įtakos grupėmis ir baigiant didele dalimi visuomenės, kuri yra pasidavusi klaidingoms įtaigoms, yra priešiška?
– Žinote, kažkada buvo teigiama, kad neįmanoma koncerno „Gazprom“ dujų Lietuvos šilumos ūkyje pakeisti į biokurą arba elektros importo – į spartų atsinaujinančių išteklių energetikos vystymą. Visa tai įvyko ir tebevyksta: sukurti tūkstančiai naujų darbo vietų, auga Lietuvos verslai, generuojamos pajamos į biudžetą ir „Sodrą“, didėja Lietuvos žmonių gerovė. Taigi, tai, kas kadaise atrodė neįmanoma, buvo pasiekta ir davė milžinišką naudą. Manau, kad kova už energetinę nepriklausomybę yra vienas iš veiksnių, kodėl Lietuvos ekonomikos ir žmonių pajamų augimas pastaruosius 17 metų yra didesnis nei daugelio kitų valstybių ir mūsų kaimynių. Svarbiausia, kad tai gali augti ir toliau, tiesiog turime siekti Lietuvai naudingos pažangos, šviesti visuomenę apie tokią pažangą ir skatinti ją remti. Įsivaizduokime, kiek ekonominės naudos valstybei ir žmonėms sukurtume, jei sėkmingai išnaudotume žaliosios pramonės ir transporto bei susisiekimo transformacijos potencialą. Mes galime nutiesti kelią į tvarų ekonomikos ir visuomenės gerovės augimą, kuris tęstųsi visą artimiausią dešimtmetį – tuo metu, kai mums to labiausiai reikės, norint vienyti visuomenę, investuoti į gynybą ir stiprinti valstybę.
Tiesa, yra vienas „bet“. Lemiamas lūžis dažniausiai įvyksta, kai prasideda problemos – pabrangsta dujos ar elektra, Rusija pradeda naują karą. Būtent todėl ankstesnės kovos su koncernais „Gazprom“ ar „InterRAO“ pirmaisiais metais strigdavo ir tik po kurio laiko tapdavo akivaizdu, kad mūsų teiginiai yra tikslūs – lėtas, klaidingas judėjimas energetinės nepriklausomybės ir ekonomikos žaliosios transformacijos keliu ne tik yra žalingas mūsų valstybei ir mažina piliečių gerovę, bet ir padeda Rusijai pasiruošti naujam karui ir jis, žengiant šiuo keliu, tampa sunkiai išvengiamas. Skirtumas tik tas, kad jei vėluosime šį sykį, naujas karas gali grėsti ne tik Ukrainai, bet ir Lietuvai. Tad kažko laukti, tikėtis, kad kitus rinkimus laimės pažangiai mąstančios jėgos ir viską darys teisingai, yra bailu ir neatsakinga. Kodėl tos pažangiai mąstančios jėgos turėtų laimėti, jei mus supanti informacinė ir vertybinė aplinka, kurioje nesiekti pažangos yra naudinga, išliks nepakitusi?
Kai tai suvoki, aplinkui reikia matyti ne priešus, nes tikri yra tik keli: Rusija, Kinija, dalis agresyviai veikiančių naftos koncernų ir jų naudai bei Lietuvos nenaudai veikiančios kapitalo grupės, sistemos bei jų skleidžiamos įtaigos. Visi kiti yra potencialūs sąjungininkai, tad už jų protus ir vertybes reikia kovoti. Turime skatinti pažangiai mąstančius verslo lyderius ginti valstybės interesus ir šviesti visuomenę. Turime skleisti informaciją, kaip reikėtų transformuoti mūsų ekonomiką, energetiką ir transportą, kad sukurtume didžiausią naudą mūsų Tėvynei ir jos žmonėms. Turime skatinti piliečius nepasiduoti klaidingoms ir mūsų valstybei pražūtingoms įtaigoms bei patikėti pažangios ir saugios valstybės vizija ir ją apginti.
– Kokią ateitį skatinsite ginti artėjančiame „Vilnius GreenTech Forum“? Kokiu pagrindu stengsitės suvienyti verslo ir politikos elitą?
– Detaliai perteikti viso forumo, kuriame bus 25 sesijos, turinio tikrai neįmanoma, tačiau pasistengsiu įvardinti keletą svarbiausių tikslų, kurių siekiame tiek per forumą, tiek po jo. Visų pirma, Lietuvos lyderius ir visuomenę informuosime apie žaliosios ekonomikos transformacijos potencialą didinti Lietuvos pramonės, verslų ir piliečių gerovę. Šia tema bus kalbama tiek įžanginėje, tiek ir keliose kitose sesijose. Daug dėmesio skirsime tolesnei Lietuvos energetikos plėtrai ir vis dar neišnaudotam šio sektoriaus potencialui: auganti elektros iš atsinaujinančių išteklių gamyba kartu su tinklų, jungčių ir akumuliacijos plėtra gali sukurti palankias sąlygas būtent Lietuvoje kurtis pažangiems verslams bei duomenų centrams, imliems žaliajai energijai. Tokiu būdu Lietuva gaus ekonominę nauda tiek tiesiogiai iš energetikos plėtros, tiek energetikos plėtros dėka iš sukuriamų palankių sąlygų pažangių verslų plėtrai.
Šių metų forume išskirtinį dėmesį skirsime akumuliacijos plėtrai ir šio sektoriaus revoliucijai, mat tai gali smarkiai padidinti atsinaujinančių išteklių energetikos plėtros potencialą bei teikiamą naudą valstybei ir transformuoti energetikos verslą, keisti jo pelno generavimo modelius, suteikti naujų galimybių, sukurti papildomų grėsmių. Apie tai kalbėsime net keturiose skirtingose sesijose.
Kaip išskirtinai svarbias vertiname sesijas, susijusias su žaliąja transporto ir susisiekimo transformacija bei jos potencialu. Tuo pasinaudoti tikrai nėra lengva, tuo labiau kad, kaip ir anksčiau, už pažangą kovojama realybėje, kurioje tie, kurie nenori pažangos arba nori, kad visi pinigai už transporto ir susisiekimo žalinimą nukeliautų į Kiniją, yra gana galingi ir motyvuoti, o žalioji transporto ir susisiekimo pramonė dar tik formuojasi, todėl nelabai yra į ką atsiremti telkiant Lietuvą išnaudoti milžinišką šios srities potencialą. Būtent todėl šiuo atveju daugiausia dėmesio kreipiame į verslus, kurie deklaruoja, kad remia Lietuvos gynybos stiprinimą ir naftos vartojimo mažinimą, nes jei jie tai deklaruoja nuoširdžiai, turėtų vienytis su mumis ir stengtis padėti identifikuoti bei remti tų sprendimų realizavimą, kurių turime siekti, kad žalioji transporto ir susisiekimo transformacija turėtų didžiausią teigiamą efektą Lietuvos ekonomikai ir kurtų tvirtus pamatus su šia transformacija susijusios pramonės augimui.
Forume diskutuosime ir apie elektromobilumą: kaip turime jo siekti, kad transformacija būtų sėkmingesnė? Kokie sisteminiai sprendimai turi būti įgyvendinami? Kokiems sprendimams turime teikti pirmenybę? Kokia infrastruktūra turime pasirūpinti, kad mažėjant naftos vartojimui augtų Lietuvos ekonomikos potencialas ir piliečių gerovė?
Su žaliąja transformacija susijusios ir miestų ateities sesijos. Vienoje jų pranešimą perskaitys ir į klausimus atsakys vienas ryškiausių pasaulinio lygio urbanistų Janas Gehlis, o kitoje sesijoje pažangiai mąstantys politikai diskutuos ne tik apie didžiųjų miestų žaliąją ateitį, bet ir apie tai, kaip kuo kokybiškiausiai žaliuoju ekonomikos augimo koridoriumi galėtume sujungti Kauną ir Vilnių, kurių apskrityse kartu sukuriama daugiau nei 60 proc. Lietuvos BVP. Šiandien nerimą kelia tiek atsainus požiūris į šio ekonominio potencialo, tolesniam didinimui būtinos infrastruktūros kūrimą, tiek ir spūsčių bei taršos klausimai, kuriuos laikome nacionalinio lygio problema, mat taip didinamas ir naftos produktų vartojimas.
Norėčiau paminėti ir sesiją, skirtą žiedinės ekonomikos plėtrai. Joje dėmesys bus koncentruojamas į tų medžiagų perdirbimą, kurios reikšmingiausios ne tik klimato kaitai, bet ir ilgalaikei pramonės plėtrai. Taip pat vyks sesijos, skirtos technologinei pažangai ir dirbtinio intelekto įtakai energetikai, transportui, žaliajai pramonės transformacijai. Viena sesija bus skirta mažiesiems branduoliniams reaktoriams, man jie tampa itin aktualūs stebint augantį susidomėjimą branduoline energetika. Apie naujo reaktoriaus statybą kalba net Estija, o štai Čekija planuoja statyti net tris mažuosius branduolinius reaktorius.
Žaliosios pažangos finansavimo sesijoje bus apžvelgiamas egzistuojantis finansavimo prieinamumas ir prisimenamas viešojo ir privačiojo sektorių partnerystės (PPP) projektų potencialas žengiant žaliosios transporto ir susisiekimo transformacijos keliu, pavyzdžiui, bent keletas Europos Sąjungos šalių savo sostinėse pažangaus tramvajaus ar metro tinklus vysto naudodamosi Europos Sąjungos parama ir / arba vykdydamos PPP projektus. Taip valstybės ar savivaldybės finansavimas tam tikrais atvejais būna mažesnis nei gaunama ekonominė ir mokestinė nauda iš statybų. Deja, Lietuvoje nėra drąsos ir politinės valios net galvoti apie tokio masto projektus ir miestų, konkrečiai – sostinės, plėtrą remiantis pažangesne žaliąja susisiekimo infrastruktūra. Forume bandysime paskatinti rimčiau įvertinti šį potencialą.
Verslo atstovams ir ekspertams turėtų būti įdomios sesijos, skirtos Lietuvos miškų ateičiai, biometano, vandenilio ir alternatyvaus kuro potencialo didinimui, miestų energetikos evoliucijai, skirstomųjų tinklų plėtrai, o visiems žaliosios pramonės atstovams – speciali sesija, skirta žaliosios pažangos profesionalų poreikiui aptarti ir žinių, gebėjimų bei profesionalų koncentracijai Lietuvoje skatinti.
Deja, tai – tik paviršutiniškas „Vilnius GreenTech Forum“ pristatymas, todėl rekomenduočiau mūsų forumo svetainėje susipažinti su visa programa. Beje, ją vis dar pildome ir tobuliname.
– Ar nėra vėlu tai daryti – juk forumas jau po dviejų savaičių? Su kokiais sunkumais susiduriate organizuodami forumą, o kas verčia žvelgti viltingai? Ko tikitės iš šio forumo?
– Jei bandai organizuoti forumą, kurio misija – skatinti orientuotis į pažangą, nesilaikyti įsikibus dabarties ir priešintis tiems, kurie nori, kad laikytumėmės jos įsikibę, akivaizdu, kad tai daryti nėra lengva. Įtakingi žmonės, ypač einantys aukštesnes pareigas, dažnai bijo remti pokyčius, stebi informacinę aplinką ir bando įvertinti, kaip jų rinkėjai vertins jų net ir Lietuvai naudingas pastangas. Ar nebus taip, kad kuo labiau stengsis daryti geriau, tuo daugiau priešiškos ugnies sulauks?
Būtent todėl ir pabrėžiu verslo bendruomenės būtinybę šviesti visuomenę, demaskuoti melagingas įtaigas ir nuolat aiškinti, kaip žaliąją pažangą galime transformuoti į kokybiškesnį gyvenimą, didesnį verslų potencialą, didesnę piliečių gerovę, saugesnę žmonių ir visos valstybės ateitį. Kuo sėkmingiau sugebame šią informaciją iškomunikuoti – už tai labai dėkingi esame ir naujienų portalui Lrytas, tuo didesnė dalis verslo lyderių, politikų, net stambių valstybės įmonių vadovų, gal kartais ir labai atsargiai bei dairydamiesi, tačiau išdrįs žengti žingsnį vienydamiesi ir remdami būtiną Lietuvai pažangą, apsispręs nebūti pasyviais stebėtojais, kaip ji sunyksta.
Jei reikėtų įvardinti, ką vertinu kaip didžiausią sunkumą, kas gal labiausiai liūdina – tai patriotų nenoras kovoti realios kovos su Rusija. Kai vyksta kovos socialiniuose tinkluose, kai reikia pagerbti partizanų atminimą ar paremti Ukrainą, net stoti į šaulius ar savanorius, patriotizmo mastas milžiniškas, tačiau kai raginome kovoti su koncernais „Gazprom“ ir „InterRAO“, su „Rosatom“ statoma Astravo branduoline elektrine, tai yra kovoti su realiu Rusijos imperijos blogiu, veikiančiu mūsų valstybę, didelė dalis likdavo nebyliais stebėtojais. Mane tai labai liūdino ir liūdina. Anksčiau maniau, kad toks pasyvumas susijęs su netikėjimu, kad iš Rusijos perkamos „Gazprom“ dujos ar „InterRAO“ elektra gali virsti ginklais, kurie žudys. Šiandien manau, kad dėl to abejonių jau neliko, todėl abuojumą stebėti dar sunkiau.
O jei kalbame apie tai, kas įkvepia, visų pirma reikia žiūrėti į save. Juk šiandien mes galime bandyti identifikuoti Lietuvai naudingiausią kelią, turime galimybę apie tai kalbėti ir skatinti eiti šiuo keliu. Manau, kad tai ir turime daryti – nesidairyti, kiek eis už mūsų. Tiesiog tikėtis, kad skaičius bus pakankamas ir šį sykį žaliąją pažangą realizuosime sparčiau, taip sustiprinsime Lietuvos valstybę, sumažinsime naftos vartojimą ir pakirsime V. Putino galimybes pasiruošti naujam karui bei kelti grėsmę mūsų Tėvynei. Šio tikslo šiandien galime pasiekti, tad ko gali norėti daugiau?
Baigdamas noriu padėkoti visiems, kurie sugeba nepaskęsti informaciniame triukšme, kurie dalinasi mūsų įžvalgomis, kurie mus remia ir kurie dalyvaus šių metų „Vilnius GreenTech Forum“ – renginyje, kuriame žaliąją pažangą bandysime paversti ekonomine uola, į kurią remsis mūsų stipri valstybė.