Dėl to labai svarbu jau šiandien nustatyti, kokios evoliucijos miesto energetikoje norime siekti ir kokios reguliacinės aplinkos tam reikia.
Apie tai kalbėta Vilniuje vykstančiame „GreenTech Vilnius“ forume.
Čia kalbėjęs Valdas Lukoševičius, Lietuvos šilumos tiekėjų asociacija vadovas, skaičiuoja, kad šiluminės energijos mums reikia daugiau nei elektros energijos, 79 proc. šilumos Lietuvoje gaminama iš atsinaujinančių išteklių, kai ES vidurkis – 49 proc.
Jo teigimu, tokią pažangą Nepriklausomybės laikotarpiu padarėme dėl valstybės požiūrio atsikratyti importuojamų išteklių – pereiti į žaliąją vietinę energiją, taip pat savo indėlį padarė ir buvusios didelės dujų kainos, paskatinusios įmones ieškoti sprendimų.
Bet ar tai jau viskas? Kol kas tobulinamos katilinės, liekamoji šiluma sugrąžinama atgal ir panaudojama, o tai, V.Lukoševičiaus teigimu, pati geriausia koncentruota pirminė energija šalia biokuro.
„Vamzdynai atnaujinami. Jie imlūs kapitalui, tačiau apie 40 proc. vamzdynų pakeisti šiuolaikiniais, o šilumos perdavimo nuostoliai nuolat mažėja.
Žiūrint į tai, kokį paveldėjome miestų šilumos ūkį, šilumos gamyba ir pardavimai buvo kelis kartus didesni nei dabar. Tai reiškia, kad turime didelį galios rezervą. Tačiau tuo pačiu tai reiškia, kad mažesnis vartotojų skaičius turi išlaikyti tą pačią infrastruktūrą, kita vertus, centrinės šilumos tinklų struktūrą būtų galima panaudoti kitiems poreikiams“, – komentavo V.Lukoševičius.
Ieškoma sprendimų, kaip šilumos vamzdynus panaudoti ne tik šildymui, bet ir vėsinimui, elektros sistemos paslaugoms teikti. Tačiau, Lietuvos šilumos tiekėjų asociacijos vadovo teigimu, svarbu paminėti, kad elektros kaina labai šokinėja, generacijai trūksta pralaidumo, o centrinės šilumos tinklų sistemos nepakankamai panaudojamos.
Tačiau reikšminga tai, kad kiekviename mieste ir miestelyje turime šilumos vamzdynų ūkį – šie tinklai galėtų sukurti sinergiją elektros sistemoms.
„Bet tam reikia didelių kapitalo investicijų, aiškių elektros sistemos poreikių interesų ir ekonominių prielaidų, – vardijo V.Lukoševičius. -
Lietuvoje per mažai panaudojamos efektyvios kogeneracijos galimybės. Pas mus šildymo katilai paprasti, kurie negali atlikti stabilios elektros generacijos funkcijos.“
Kogeneracija pas mus neplinta – kol kas Lietuvoje statomi tik du kogeneraciniai objektai. Anot V.Lukoševičiaus, aukcionai ir vienanarė šilumos kaina gali sukelti riziką, kad investicijos negrįš, todėl be didelės paramos nesiimama statyti kogeneracinių elektrinių.
Be to, neaišku ir tai, ko reikia valstybei. Todėl šilumos tiekimo įmonės savo poreikiams stato mažas jėgaines, kurios šilumą gamina iš karšto vandens.
„Vandenvalos nuotekos laikomos geriausiu šilumos šaltiniu šilumos siurbliams, kurie turėtų ateiti paskui biokuro katilus. Tačiau kol kas tegalime parodyti kaimynų pavyzdžius. Tas pats ir kalbant apie centralizuotą vėsinimą“, – forume kalbėjo asociacijos vadovas.
Jo teigimu, šilumos siurblių elektrifikacija lėmė, kad, parama jiems dalijama, tačiau prijungimui prie centrinių šilumos tinklų neskiriama nė euro. Tik elektros sektoriaus sureikšminimas neleidžia panaudoti turimų techninių galimybių.
„Daug šalių mums pavydi, kad turime miestuose funkcionuojančius šilumos tinklus, nes tai gali patenkinti visą eilę miestų ir visuomenės tikslų“, – tikino V.Lukoševičius.
Tačiau pokyčiams kliudo tai, kad vartotojai dekarbonizaciją kol kas remia tik moraliai, trūksta ir tarpsektorinio bendradarbiavimo tarp elektros ir šilumos ūkių. Atkreipti reikia dėmesį ir į tai, kad savivaldybės planuoja savo ūkį, valstybinės kompanijos – savo, galiausiai ir planų ne visada laikomasi, nes jie – rekomendacinio pobūdžio.