Teismas nustatė, kad Konkurencijos taryba nepagrįstai konstatavo draudžiamą susitarimą dėl 3 procentų komisinio mokesčio taikymo, neįvertinusi visų bylos aplinkybių bei franšizės veiklos teisinio ir ekonominio konteksto.
Konkurencijos taryba 2024 m. gegužės mėnesį buvo priėmusi nutarimą, kuriuo nusprendė, kad „Capital Realty“ ir su ja susijusios dvidešimt nekilnojamojo turto agentūrų susitarė klientams taikyti ne mažesnį kaip 3 procentų komisinį mokestį, taip ribodamos tarpusavio konkurenciją. Už Konkurencijos įstatymo pažeidimą įmonėms paskirta bendra 710 751 eurų bauda. Pareiškėjos, nesutikdamos su tokiu vertinimu, kreipėsi į teismą, nurodydamos, kad šis komisinio mokesčio dydis buvo ne privaloma, o rekomendacinio pobūdžio franšizės gairė, pateikta siekiant užtikrinti vienodą paslaugų kokybę ir veiklos standartus visame franšizės tinkle.
Teismas, išnagrinėjęs bylos medžiagą, pripažino, kad Konkurencijos tarybos pateikti įrodymai nepatvirtina draudžiamo susitarimo buvimo. Teismo vertinimu, franšizės davėjas „Capital Realty“ nuo pat franšizės tinklo veiklos pradžios siekė sukurti bendrus veiklos standartus, kurių tikslas – užtikrinti kokybę ir reputacinį vientisumą, o rekomendacijos dėl minimalaus tarpininkavimo mokesčio buvo tik viena iš gairių. Tyrimo metu surinkti įrodymai patvirtino, kad franšizės gavėjos šią rekomendaciją suvokė kaip neprivalomą ir komisinius mokesčius nustatydavo savarankiškai, atsižvelgdamos į konkrečius sandorius, klientų poreikius bei rinkos sąlygas, o „Capital Realty“ nesiėmė jokių poveikio priemonių agentūroms, kurios nesilaikė rekomenduojamo 3 procentų dydžio. Taigi rekomenduojamas tarifas negali būti laikomas privalomu ar kainų fiksavimu.
Sprendime teismas pabrėžė, kad galimo konkurencijos ribojimo vertinimas turi būti grindžiamas įrodymų visuma bei teisinio ir ekonominio konteksto vertinimu. Vien dokumentų ar elektroninių laiškų lingvistinis aiškinimas, neatsižvelgiant į jų paskirtį, aplinkybes bei franšizės santykių pobūdį, nėra pakankamas pagrindas konstatuoti Konkurencijos įstatymo pažeidimą. Teismas taip pat akcentavo, kad franšizės davėjo ir franšizės gavėjų santykiai savo esme yra vertikalūs – grindžiami franšizės sutartimis, pagal kurias franšizės gavėjai veikia savarankiškai ir priima nepriklausomus komercinius sprendimus. Tokie santykiai negali būti laikomi horizontaliu konkurentų susitarimu, nebent būtų įrodyta, kad franšizės dalyviai veikė koordinuotai kaip tiesioginiai konkurentai rinkoje.
Taigi teismas konstatavo, kad Konkurencijos taryba netinkamai kvalifikavo tyrimo objektą, neįvertino franšizės veiklos modelio specifikos bei ekonominio pagrįstumo ir neįvykdė pareigos atlikti išsamų, objektyvų ir nuodugnų tyrimą. Be to, tyrimo metu nebuvo apklausti kiti nekilnojamojo turto tarpininkavimo rinkos dalyviai, todėl liko neįvertinta, ar „Capital Realty“ franšizės praktika turėjo ar galėjo turėti poveikį platesnei nekilnojamojo turto tarpininkavimo rinkai. Atsižvelgęs į tai, teismas panaikino Konkurencijos tarybos nutarimo dalį, susijusią su nurodytais pareiškėjų pažeidimais ir paskirtomis baudomis.
Šis teismo sprendimas gali būti skundžiamas apeliacine tvarka.