Pirkėjai sumoka už viską – už kiekvieną pokytį, susijusį su augančiais mokesčiais ar žaliavomis. Prekių savikainoje atsiduria žaliavų ir energijos sąnaudos, darbuotojų algų pokyčiai bei įvairiausi mokesčiai.
Kasmet degalinių bei prekybos verslui vis sunkesnį akmenį po kaklu riša didinamas akcizas dyzelinui, nors jis prasilenkia su valdžios troškimu surinkti į biudžetą daugiau pajamų.
Valstybinės mokesčių inspekcijos duomenimis, šiemet nuo sausio iki rugpjūčio imtinai Lietuvoje parduota apie 1,2 mlrd. litrų dyzelino. Tai 15 proc. mažiau nei per tą patį laiką pernai.
Pasak bendrovės „Norfos mažmena“ valdybos pirmininko ir įmonės „Rivona“ vadovo Dainiaus Dundulio, jei akcizas nebūtų padidintas, vietoj nuosmukio būtų buvę galima tikėtis 5–10 proc. augimo.
Nuo šių metų sausio dyzelino akcizas Lietuvoje buvo padidintas 26,7 proc. – nuo 410 eurų iki 519,6 euro už 1000 litrų. Didžiausią įtaką jo dydžiui padarė įvesta anglies dioksido dedamoji.
Benzino akcizas didėjo maždaug dešimtadaliu – nuo pernykščių 466 eurų iki šiųmečių 513 eurų už 1000 litrų šių degalų.
Lenkijoje, liepos duomenimis, pagal tuometį zloto ir euro santykį akcizas siekė 420 eurų už 1000 litrų dyzelino.
Vilniaus universiteto ekonomistas Algirdas Bartkus yra apskaičiavęs, kad bendra įplaukų suma į valstybės biudžetą iš akcizų ir pridėtinės vertės mokesčio (PVM) per 2024–2025 metus sudarys apie 1,875 mlrd. eurų.
Jeigu dyzelino akcizas būtų sumažintas maždaug iki tokio pat lygio kaip Lenkijoje – iki 420–440 eurų, įplaukos į biudžetą padidėtų iki 1,92 mlrd. eurų.
– Apie 160 parduotuvių turintį „Norfos“ tinklą prekėmis aprūpina „Norfos mažmenos“ grupės įmonė „Rivona“ – jos logistikos padalinys. Ar „Rivonos“ vilkikų vairuotojai irgi Lenkijoje prisipila dyzelino?
– Neabejoju, kad taip. Tačiau šiek tiek brangesni nei pas kaimynus degalai didelės įtakos mūsų prekių kainoms nedaro. Pavyzdžiui, dyzelino akcizas Lietuvoje yra didesnis nei Lenkijoje maždaug 10 centų už litrą: pas mus tai 0,52 euro, Lenkijoje – 0,42 euro.
Užtat dyzelino akcizų skirtumas kaimyninėse šalyse sukuria kitą problemą – mūsų valstybė nesurenka planuotų mokesčių.
Dar blogiau, kad už degalus dėl užauginto akcizo daug brangiau turi mokėti mūsų šalies gyventojai. Kuo daugiau tam jie išleidžia pinigų, tuo mažiau jų lieka kitiems poreikiams bei paslaugoms.
Pernai per mėnesį degalams šeima išleisdavo, tarkim, 120 eurų, o dabar už tą patį jų kiekį sumokama 150 eurų ir tie 30 eurų yra atimami iš paslaugoms arba maistui skirto pinigų krepšelio.
Norėtųsi, kad akcizai degalams bei PVM tarifai Lietuvoje pagaliau būtų tokie pat kaip kaimyninėse šalyse. Tuomet būtų galima palyginti produktų kainas įvairių šalių parduotuvių lentynose ir suprasti, kurioje jų maistas yra brangesnis, nes mokestinės sąlygos būtų vienodos.
Dabar, kai skirtingos mokesčių sistemos, – kai PVM Lenkijoje maistui tesudaro 5 proc., o pas mus – 21 proc., maisto kainų neįmanoma palyginti.
Apskritai manyčiau, kad suvienodinus vien tik akcizus degalams ir PVM ne tik apie 10–15 proc. šalies gyventojų sugrįžtų į mūsų parduotuves, o ir patys lenkai pas mus atvažiuotų apsipirkti.
– Pienas, sviestas, duona, mėsa – būtinosios maisto prekės greitai užpildo pirkinių krepšelį. Greta jų rečiau atsiduria konservai, kruopos, higienos prekės, skalbimo priemonės, mineralinis vanduo. Žmonės sako: „Sumokėjau už prekes 50 eurų, bet nupirkau jas vos kelias.“ Kaip per metus pasikeitė pirmojo būtinumo prekių krepšelio kaina?
– Gal kiek ironiška: pastaruoju metu maisto kainos nėra tokios aktualios kaip „Nemuno aušra“, buvusi tuščia kultūros ministro kėdė ar cigarečių kontrabanda ir dėl jos sustabdyti skrydžiai Vilniaus oro uoste.
Nuolat stebiu statistikos duomenis, tačiau jie nėra absoliučiai tikslūs. Man atrodo, kad pinigų masė rinkose didėja, ir tai vyksta daugumoje valstybių. Valiutų santykis kinta, o už tą pačią pinigų sumą galima nupirkti mažiau prekių ir paslaugų visame Vakarų pasaulyje.
Šiemet Lietuvoje išsilaikė saikinga infliacija, bet nemanau, kad ji tokia bus ir kitąmet, – ji didės.
JAV doleris, kuris, skatinant eksportą į JAV, euro atžvilgiu buvo silpninamas, šiuo metu stiprėja. Vadinasi, į rinką vėl bus įlieta eurų, kad šių valiutų santykis būtų palankus eksportui.
Tokioje situacijoje, tikėtina, atlyginimai toliau kils, bet žmonių santaupos vis dėlto nuvertės.
– Kava šįmet pabrango ypač smarkiai – vos ne trečdaliu, bet ji nėra pirmojo būtinumo prekė. Šviežia jautiena nuo pavasario iki rudens irgi sparčiai brango. Kokių dar prekių kainos šiemet pakilo?
– Esu apskaičiavęs, kad ne pirmojo būtinumo prekės „Norfos“ tinkle sudaro apie 30 proc. apyvartos.
Tai kava, saldumynai, saldieji gėrimai, alkoholiniai gėrimai, traškučiai ir kitos prekės.
Esu prekybininkas – neturėčiau taip kalbėti, bet kai girdžiu žmones skundžiantis, kad trūksta pinigų maistui, man kirba noras juos paakinti, kad vietoj saldainių ar cigarečių nusipirktų duonos ir mėsos.
Bet, ko gero, tai vartotojų grupių specifika. Jei reikia cigarečių, o pajamos itin mažos, vis tiek bus perkamos cigaretės.
Išties šiemet būta kainų pokyčių. Ryškus buvo jautienos kainų šuolis, tačiau šios mėsos pardavimas yra labai mažas, bendrame parduotos mėsos kiekyje sudaro vos 3 proc.
Manau, kad įtaką jautienos kainoms padarė ne tiek Europoje plintančios galvijų ligos, bet tai, kad Lietuvoje pragyvenimo lygis auga, didėja atlyginimai – didėja gyventojų perkamoji galia, tad ir žemės ūkio produkcijos kainos susilygino su europinėmis.
Prasta, lietinga vasara išpūtė kai kurių daržovių kainas, pavyzdžiui, svogūnų, burokėlių, kopūstų.
Pastaruoju metu pastebimai pabrango džiovinti vaisiai bei riešutai. Daugiausia jų importuojama iš Turkijos, o joje šiemet pavasario šalnos daug žalos pridarė ir abrikosų, ir lazdynų riešutų plantacijoms.
Kiaušinių kainos nuolat svyruoja, o pastarąjį pusmetį jie yra simboliškai atpigę.
Duonos, pieno produktų kainos nesikeitė, kiaulienos ir iš jos pagamintų konservų – taip pat.
O vištiena šiek tiek yra brangesnė, nei būta pernai tuo pat metu, brangesnės ir tam tikrų rūšių žuvys.
Saldumynų kainos pakilo, nes pasaulinėje rinkoje pabrango kakavos pupelės, o arbatos kainos nesikeitė.
Kisielius, miltai, makaronai, traškučiai, druska, cukrus, garstyčios, padažai – bakalėjos kainų pokyčių nebuvo, buitinės chemijos bei higieninio popieriaus – taip pat.
Alyvuogių aliejus atpigo, nes šiemet buvo ypač geras jų derlius ir rekordus anksčiau gerinusi jo kaina nusmuko žemyn. O saulėgrąžų aliejus pamažu brangsta.
Brangsta kasmet ir alkoholis. Paprastai jo kainos pakyla sausį, kai padidinamas akcizas. Mes jo kainas pakeliame vasarį, kai baigiama parduoti tai, kas buvo sukaupta parduotuvių lentynose.
– Infliacija sėlina. Ar pavymui jos yra galimybių toliau kelti algas?
– Girdžiu, apie ką kalba smulkiojo bei vidutinio verslo atstovai. Jie tikrai sunkiau gyvena nei didžiosios įmonės ir jiems daug sudėtingiau padidinti darbuotojų algas.
Vis dėlto reikia pripažinti, kad, didėjant infliacijai, pajamos turi ją vytis. Jeigu to nebūtų daroma, ekonomikai būtų blogai.
Tuomet, kai 2022–2023 metais infliacija buvo pasiekusi aukštumas, algos kilo gerokai lėčiau nei pastaruosius porą metų.
Jos dabar yra aplenkusios infliaciją. Laikausi nuostatos, kad atlyginimai turi didėti, nes tai skatina darbdavius efektyvinti veiklą.
Jeigu to nedaroma, įmonių laukia sunkumai arba joms tenka nutraukti veiklą. O jeigu pasirenkamas efektyvios veiklos kelias, tuomet tenka sumažinti darbuotojų skaičių, o kitiems padidinti algas.
Šiuo metu net atleidimai nėra tragedija, nes rinkoje yra didelis darbo jėgos poreikis ir žmonės nesunkiai vieną darbą pakeičia kitu.
– Kodėl tarp konkuruojančių prekybos tinklų susidarė tokios didelės algų žirklės? Ar jie nerizikuoja, kad darbuotojai pereis dirbti pas dosnesnius konkurentus? Pavyzdžiui, atlyginimų mediana „Norfoje“ rugsėjį buvo 1980 eurų, kituose trijuose tinkluose, išskyrus artimiausią konkurentą, ji sukosi apie 1350 eurų.
– Tuomet, kai atlyginimų žirklės didelės, žmonės bando keisti darbdavius. Tai nėra gerai.
Turime užtektinai darbuotojų, todėl praėjusią vasarą teko imtis tam tikrų kontrolės priemonių. Kai kurių parduotuvių vadovams nebeleidome didinti darbuotojų skaičiaus, nes pagal atliekamą darbą ir apyvartos rodiklius jų buvo užtektinai.
Tiesa, vasarą šiek tiek jautėme jų stygių, bet tik dėl to, kad dalis darbuotojų atostogavo. Bet dabar jų turime užtektinai. Daugiau nebegalime priimti, išskyrus naująsias parduotuves.
– Ilgiausiai veikiančių parduotuvių renovacija turi atgarsį – žmonės jose gausiai perka ir dalinasi patirtimi. Pavyzdžiui, sostinės „Kometos“ prekybos centre esančios „Norfos“ pirkėjams rūpi, kad savitarnos kasose būtų daugiau galimybių atsiskaityti ir grynaisiais pinigais. Ar atsižvelgiate į pirkėjų prašymus?
– Renovuodami tą parduotuvę kaip tik palikome vietos papildomoms savitarnos kasoms. Taigi atsižvelgėme į šį pageidavimą – šios kasos jau veikia ir jose taip pat galima atsiskaityti grynaisiais pinigais.
Man rūpi, ką mano pirkėjai, todėl paskaitau komentarus ties straipsniais apie mūsų tinklą ir kartais randu gerų idėjų.
Pavyzdžiui, vienas komentatorius užsiminė, kad būtų gerai, jei „Norfa“ interneto puslapyje talpintų informaciją, kada ir į kurias parduotuves atvežama retesnė mėsa – veršiena, aviena, triušiena. Ir dabar tai jau darome – internete dalinamės šia žinia su pirkėjais.
– Kaimynai latviai žino, kad Lietuvoje yra „toks parduotuvių tinklas“, kuris garsėja išskirtine mėsos kokybe. O kodėl „Norfa“ neįžengė pas kaimynus?
– Tuomet, kai šiemet sausį teko uždaryti Sostinės medicinos centrą, maniau, kad apribosiu bet kokią pašalinę veiklą ir sutelksiu dėmesį tik į darbą, kurį išmanau, – tik į mažmeninę prekybą ir tik Lietuvoje.
Bet laikui bėgant pagerėjo savijauta, ir kas žino, ką dar sugalvosiu.