Migracijos departamentas ginčijamą sprendimą grindė tuo, kad pareiškėja esą pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis – į Lietuvą atvyko besilaukdama ir žinodama, kad po gimdymo negalės realiai vykdyti savo darbinių funkcijų, be to, pareiškėja yra išėjusi vaiko priežiūros atostogų, nedirba ir negauna darbo užmokesčio bei kitų reguliarių pajamų.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2025 m. gruodžio 10 d. sprendime pabrėžė, jog teisėtas pasinaudojimas pagimdžiusioms darbuotojoms įtvirtintomis papildomomis garantijomis, esant galiojančiai darbo sutarčiai, savaime nelaikytinas pagrindu konstatuoti, kad užsienietė nebeatitinka darbo pagrindu išduoto leidimo gyventi sąlygų. Vis dėlto užsienietė privalo atitikti kitas leidimo gyventi sąlygas, įskaitant reikalavimą leidimo gyventi galiojimo laikotarpiu turėti pakankamai lėšų ir (ar) gauti reguliarių pajamų, užtikrinančių pragyvenimą Lietuvoje.
Nagrinėtoje byloje nustatyta, kad pareiškėja sudarė darbo sutartį su Lietuvoje veikiančia bendrove, pradėjo pagal ją dirbti, jai buvo mokamas darbo užmokestis, darbo sutartis nenutraukta, pareiškėjai Darbo kodekse nustatyta tvarka suteiktos vaiko priežiūros atostogos.
Todėl, Teismo vertinimu, byloje nustatytos faktinės aplinkybės nepatvirtino, kad pareiškėjos leidimo gyventi gavimo tikslas, jai teikiant prašymą išduoti tokį leidimą, nebuvo darbas Lietuvoje.
Šiomis aplinkybėmis, taip pat nustačius, kad Migracijos departamentas nesiaiškino aplinkybių, susijusių su jokiomis kitomis pareiškėjos turimomis lėšomis ir (ar) gaunamomis pajamomis, byloje padaryta išvada, kad pareiškėjai išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvoje panaikintas nepagrįstai.