„Aš pritarčiau ne tik LRT (biudžeto įšaldymui – ELTA). Aš pritarčiau ir daugumos institucijų pinigų įšaldymui“, – tinklalaidėje politika.lt kalbėjo K. Vaitiekūnas.
Tiesa, sprendimai įšaldyti kitų institucijų biudžetus nebuvo priimti. Anot finansų ministro, į visuomeninio transliuotojo biudžetą buvo nusitaikyta pirmiausia dėl to, nes jis pastaraisiais metais neadekvačiai augo. Kaip teigia K. Vaitiekūnas, LRT finansavimas susietas su gyventojų pajamų mokesčiu (GPM) ir akcizu, o tai šiuo metu – nebėra logiška, nes valstybės pajamos iš ten nenatūraliai didėja.
„Čia kiekvienas turime kažkokį įsivaizdavimą, bet vis dėlto, iš tokios finansininko perspektyvos, tas finansavimo pririšimas prie GPM ir akcizo, matyt, kažkada istorinėje perspektyvoje atrodė labai logiškas, nes turbūt būtent tų mokesčių surinkimas didėjo labai nuosaikiai ir po truputį. Bet dabar taip nėra. Dabar, kai mes įėjome į laikotarpį, kada akcizai dėl Europos Sąjungos įsipareigojimų, dėl klimato kaitos, dėl technologinių pokyčių yra didinami labai sparčiai, GPM auga neadekvačiais tempais – po 10 milijonų kasmet, nors biudžetas tik ten keliasdešimt milijonų“, – aiškino Vyriausybės narys.
„Tai, kad būtų nepriklausomybė, tas finansavimas turėtų būti indeksuojamas. Reikėtų suindeksuoti su kažkuo, kas augtų nuosaikiau, po kelis procentus. Tai šiuo atveju ir pats BVP svarstytinas kaip vienas iš variantų, nes pririšimas prie algų ir akcizų tikrai ganėtinai keistas sprendimas“, – teigė K. Vaitiekūnas.
– „Dosniai gynybai, šykščiai rūpybai“ – taip pavadinau mūsų pokalbį. Sutinkate ar ne?
– Ne, nesutinku. Visiškai nesutinku būtent dėl antros dalies. Kaip buvo nuspręsta, toks biudžetas, kurio pagrindinė kryptis – socialinė, toks ir lieka. Socialinei sričiai mes skiriame daugiausia pinigų. Be abejo, gynybos išlaidų augimas žymiai greitesnis – jos didėja apie 40 proc. Tai išties tempai milžiniški, bet, palyginti su socialine sritimi, tai yra maždaug dvigubai mažesnė sritis. Taigi didžiausias dėmesys – socialinei sričiai, tada – švietimas, kuris, panašiai kaip gynyba, kainuoja apie 4,8 milijardo, ir tada – sveikatos apsauga, kur irgi panaši suma. Taip, jis labai dosnus gynybai, bet mes vis dar išlaikome gerovės valstybės modelį – labai dosnų modelį pažeidžiamiausioms grupėms, pagyvenusiųjų kartai, vaikams ir visiems kitiems.
– Kalbant apie pačią priėmimo procedūrą, man įstrigo keli momentai, kai buvo priimamas biudžetas – dauguma koalicijos narių atsiėmė savo siūlymus, teigdami, kad „rasime per kitus metus, esame sutarę“. Apie kokius susitarimus kalbama?
– Šešėlinio biudžeto tikrai nėra, kaip buvo minima salėje. Yra mūsų šalies biudžetas. Išties Seimo nariai teikė šimtus, dešimtis pasiūlymų. Visų jų tikrai neišmanau taip puikiai, kaip tas Seimo narys, kuris teikia, kuriam tai yra skaudulys, kuriam tai yra svarbiausias visos jo kadencijos darbas, į kurį jis orientuojasi. Bet jeigu jis mano, kad ras kitą finansavimo šaltinį – ar kažkokia Europos Sąjungos parama bus nukreipta ten, ar kažkokią kitą priemonę – aš nedrįsčiau su juo ginčytis, bet turiu įtarimų.
– Turite įtarimų, kad nieko nebus?
– Ne nieko, bet kai kurie turbūt vis dėlto nebus įgyvendinti.
– Akivaizdu, kad taip yra ir kalbant apie kažkokį ilgalaikį tvarumą – tikėtina, kad bus prieita prie mokesčių pokyčių. Apie tai bus imta rimtai svarstyti ateinančiais metais. Sutinkate su tuo?
– Dalinai sutinku. Matant šį biudžetą, akivaizdu, kad jis žymi tokį naują etapą, šaliai visiškai naują etapą.
– Paskutinis kartas, kada buvo galima priimti tokius sprendimus, nes paskui jau taip nebebus galima?
– Mūsų nedidelė valstybės skola mums šiuo metu suteikia manevro laisvę. Aišku, mes taip manevruoti galėtume dar gerą dešimtmetį – kažką truputį pakeisti mokestinėje sistemoje, truputį valstybės efektyvumą valdyme.
– Ypač jeigu liktume virš Mastrichto kriterijaus gynybos kontekste.
– Dabartinė prognozė rodo, kad per maždaug trejus metus mūsų skola paaugs nuo 40 iki 52 proc. Tas skolos augimas lėtėja. Didžiausias augimas yra dabar – 2026 metais, o vėliau jis lėtės. Tikėtina, kad, kadangi ekonomika augs, net ir Mastrichto kriterijaus ribai pasiekti mes turime šią kadenciją ir galbūt netgi visą kitą.
Tik, aišku, gynybos išlaidos yra pririštos prie to augimo, kadangi skaičiuojamos procentu, o ne absoliučiu dydžiu. Tai čia yra toks niuansas, bet aš manau, kad mes tikrai turime laiko nepriimti tų skubotų sprendimų. Aišku, reikia pripažinti ir nesukti uodegos – niekas nenori kalbėti apie mokesčių didinimus, jų daryti, bet mes jau esame padarę mokesčių pakeitimus.
– Mes – tai Palucko Vyriausybė?
– Pavadinkime „valdžia“. Ji yra padariusi mokesčių pakeitimus ir jie nėra visiškai simboliniai, kaip daug kas mano. Vis dėlto tai yra 0,6 proc. nuo BVP, kas nėra mažai. Be abejo, tai neatliepia viso mūsų gynybos finansavimo poreikio, bet tai yra dalinis žingsnis, kuris mums suteikia daugiau laiko. Tai manau, kad dabar nereikėtų skubotų sprendimų. Tikrai turime tą laiką susiplanuoti ir ieškoti tų šaltinių. Mokestinės pajamos, be abejo, yra pagrindinis šaltinis.
Auganti ekonomika, kaip jūs minėjote, ją galime skatinti ir dabar skatiname. Visos tos išlaidos į socialinę sritį iš esmės ir yra ekonomikos skatinimas. Aišku, galime paskatinti ir kitomis priemonėmis. Didžiulis resursas yra užšaldytas visame mūsų reguliavime, taip vadinamoje biurokratijoje. Palucko Vyriausybė ėmėsi priemonių šiek tiek tai išjudinti. Aš tikiuosi, kad prie šio failo mes grįšime, nes ten tikrai yra didelė perspektyva.
– Grįžtant dar prie biudžeto. Kodėl jūs pritariate LRT pinigų įšaldymui dar trejiems metams?
– Aš pritarčiau ne tik LRT. Aš pritarčiau ir daugumos institucijų pinigų įšaldymui.
– Bet įšaldyta tik viena.
– Įšaldyta tik viena. Kokia ten potekstė? Čia kiekvienas turime kažkokį įsivaizdavimą, bet vis dėlto, iš tokios finansininko perspektyvos, tas finansavimo pririšimas prie gyventojų pajamų mokesčio (GPM) ir akcizo, matyt, kažkada istorinėje perspektyvoje atrodė labai logiškas, nes turbūt būtent tų mokesčių surinkimas didėjo labai nuosaikiai ir po truputį.
Bet dabar taip nėra. Dabar, kai mes įėjome į laikotarpį, kada akcizai dėl Europos Sąjungos įsipareigojimų, dėl klimato kaitos, dėl technologinių pokyčių yra didinami labai sparčiai, GPM auga neadekvačiais tempais – po 10 milijonų kasmet, nors biudžetas tik ten keliasdešimt milijonų. Tai, kad būtų nepriklausomybė, tas finansavimas turėtų būti indeksuojamas. Reikėtų suindeksuoti su kažkuo, kas augtų nuosaikiau, po kelis procentus. Tai šiuo atveju ir pats BVP svarstytinas kaip vienas iš variantų, nes pririšimas prie algų ir akcizų tikrai ganėtinai keistas sprendimas.
– Taip, galima pririšti prie ekonomikos augimo, bet grįžtant prie LRT pinigų įšaldymo – kodėl užšaldyta tik vienos institucijos pinigų dalis? Kokie to argumentai?
– Kai dirbi šalies Finansų departamente, mąstymas pasidaro visiškai kitoks, nes tu matai išlaidas, išlaidų augimus ir matai tą erdvę, kuri atsiranda, jeigu kažkur tai yra sumažinama. Aš suprantu politinę to klausimo pusę – ji turbūt yra ganėtinai dvejopa.
– Kaip jūs traktavote tą politinę pusę?
– Kadangi mes pradėjome dirbti rugsėjo 25 dieną, kritome tiesiai į biudžeto procesą, kuris turėjo būti labai pažengęs, tačiau atsidūrėme pačioje pradžioje. Tai ne tik šitas LRT procesas, bet ir daug kitų mano tiesioginių darbų, pavyzdžiui, užsienio politikos failas, tiesiog turėjo pasislinkti. Aš tikrai nesu įsiklausęs į visus argumentus nei už, nei prieš, bet aš girdėjau tuos atgarsius, kurie eina, ir dažniausius naratyvus. Vienoje pusėje teigiama, kad vyksta šalies orbanizacija, o kitoje – kad reikia sugrąžinti tvarką į tokią, kokia buvo. Tai yra prieštaringos žinutės.
Šioje situacijoje, matydamas ir pažinodamas Juozą Oleką, Algirdą Sysą, Julių Sabatauską, kitus socialdemokratus – tą pačią Ingą Ruginienę ar Mindaugą Sinkevičių – galiu teigti, kad tai ne tie žmonės, kurie orbanizuos Lietuvą. Dalis jų – tremtinių vaikai, o ir pačios partijos viduje vyksta demokratiniai, biurokratiniai procesai. Aš nematau šitų žmonių darančių tai. Dėl to šiuo klausimu pasitikiu bendražygiais, bet girdžiu abi puses.
Taip, nesu išstudijavęs to iki smulkmenų. Kaip sakau, daug sričių buvau apleidęs, kadangi biudžetas buvo pagrindinė tema. Buvau apleidęs net ir tas sritis, kuriomis, kaip finansų ministras, galėčiau ir turėčiau rūpintis labiau – pavyzdžiui, be galo svarbų užsienio politikos failą. Finansų ministerija turi savo užsienio politikos kryptį, kuria ji juda. Net derybos dėl daugiamečio plano – viskas buvo paslinkta į šoną. O tie procesai, kurie išvis nėra Finansų ministerijos, dar labiau pasislinko į šoną.
– O ką jūs matote apie LRT darbuotojų raginimą atsistatydinti tiek Tarybai, tiek administracijai?
– Negaliu įvertinti. Nežinau, ką tai reiškia. Aš suprantu, kad tie žmonės atsistatydins ir bus renkami nauji. Bet kas po tuo slypi? Ką tai reiškia? Galbūt ir geras pasiūlymas, galbūt kažkas paslėpta.
– Kaip jūs manote?
– Kaip ir minėjau, aš tai mačiau tik per finansavimo prizmę. Kaip finansų ministras norėčiau visas išlaidas užšaldyti trejiems metams ir tada turėti mažėjančias skolas – aišku, išskyrus gynybos išlaidas. Šioms net ir finansų ministras turi kitą nuomonę, bet visas kitas aš mielai užšaldyčiau trejiems metams.
– Man atrodo, lėšų įšaldymas nėra tai, kas skatintų pokyčius. Lėšų sumažinimas, manau, yra efektyvesnis kelias, norint paskatinti organizacijas veikti efektyviau.
– Įšaldymas, aš manau, yra švelnesnis.
– Jeigu finansų ministras iš anksto pasakytų organizacijoms, net ir ministerijoms, biudžetinėms įstaigoms, kad jos gaus mažiau pinigų, tai tikrai paskatintų pokyčius.
– Tai kažkur taip ir padarė. Kitoje Atlanto pusėje.
– Greičiausiai taip ir padarė, nes, jeigu su valstybės tarnautojais pradėsi kalbėti apie funkcijas, tai jie išeis su padidėjusiu biudžetu, o ne sumažėjusiu. Bet gal tai kur kas geresnis kelias nei šaldyti?
– Tai radikalesnis kelias. Jūs manęs klausiate, ką galvoju apie LRT, kurios biudžetas labai sparčiai augo, šaldymą, tai yra institucijų, kurių biudžetai neauga taip sparčiai, nors jose naujos funkcijos atsiranda. Pavyzdžiui, Lyčių lygybės institutas – jo finansavimas vos ne dvigubėjo, nes pas juos dėl europinio reguliavimo atsirado papildomų funkcijų. Bet kalbant apie esmę – vis dėlto reikėtų peržiūrėti mūsų valstybės funkcijas.
Užšaldymas ar mažinimas ganėtinai radikalu, bet reikėtų bent jau kažkaip sukontroliuoti tą augimą, perskaičiuoti personalą, nes, kaip jūs ir minėjote, jeigu pradedi gilintis į funkcijas ir eiti į dialogą, išeini su padidėjusiu biudžetu. Tai reikėtų nustatyti kažkokią ribą, kuri būtų pakankamai nuosaiki. Nereikia laužyti sistemos, bet reikia ribos, kuri rodytų, kad vektorius yra pasikeitęs: „Turite dirbti efektyviau, susitaikyti su biudžetu ir atlikti funkcijas, kurias atliekate“.
– ISM kartu su „Politika.“ atliko tyrimą, kurio rezultatai parodė, kad biurokratijos mažinimo naudos potencialas ekonomikai yra milžiniškas, tačiau man atrodo, kad toks veikimo modelis ne apie socialdemokratus. Ar klystu?
– Margaret Thatcher, berods, yra sakiusi, kad ar socialdemokratai, ar kairieji – jie vykdo savo politiką, kol baigiasi kažkieno kito pinigai. Aš manau, kad socialdemokratai turi progą įrodyti, jog ji iš tiesų klydo. Mes pabandėme tą daryti būtent nesigilindami į funkcijas ir nuo 2026 metų ministerijoms 5 proc. sumažindami išlaidas. Žinoma, neskaitant tokių išlaidų, kaip, pavyzdžiui, VRM – policininkų atlyginimai. Be abejo, kad tokių sumažinti negali, bet tas administracines, valdymo sąnaudas tikrai gali mažinti. Tai visos, išskyrus KAM, kurios neprašėme to daryti, tai padarė. Aišku, vienos vienaip, kitos kitaip.
– Ką turite omenyje kitaip?
– Vienos iš tiesų susimažino minėtas išlaidas, o kitos, pavyzdžiui, nusikarpė funkcijas, kurios galbūt nereikalingos. Nepaisant to, kad prie to priėjo skirtingai, tai irgi yra sumažinimas. Tai manau, kad tą pratimą šiek tiek patobulinus galima tęsti būtų ir ateinančiais metais.
– Tęsti ir mažinti po 5 proc.?
– Išsigryninti, į ką reikėtų orientuotis – ar į išlaidas, ar į žmonių skaičių.
– Aišku, kad į pinigus. Kaip jūs galvojate?
– Turbūt, kad į pinigus, bet galbūt į galvų skaičių? Nežinau. Čia yra pamąstymai.
– Susimažinti neužimtus etatus?
– Čia tik pamąstymai, bet tas vektorius turėtų būti išlaikytas, be jokios abejonės, nes dabar yra nauja realybė. Tai galbūt pinigus, kaip jūs sakote, sumažinti būtų racionaliausia, bet su pinigais yra toks dalykas – jie susimažino administracines išlaidas, bet biudžetai išaugo. Kodėl? Tiesiog kitos funkcijos, pavyzdžiui, užprogramuotas atlyginimų didėjimas. Tai irgi turi visokių niuansų.
– Taip, bet jūs gi suprantate, kada jus bando išdurti, o kada ne. Tai kai kam pavyko?
– Niekam nepavyko.
– Ministre, kita tema ir, man atrodo, pastaruoju metu ypatingai aktuali – skaidrus mokesčių mokėtojų pinigų naudojimas. Kalbu apie krašto apsaugos sistemoje vykusį konkursą, kurį laimėjo „Fegdos“ įmonė. Paaiškėjo, kad ši įmonė kaip patikimas tiekėjas negavo Valstybės saugumo departamento pažymos. Kaip jūs matote šią situaciją?
– Aš manau, kad Krašto apsaugos ministerija, kuri atsakinga už pirkimą, turėtų išspręsti šią situaciją. Galbūt kreiptis į atsakingą instituciją, kuri ištirtų ir pateiktų kažkokią išvadą, pažymą – ar ten yra pažeidimas, ar ten tik pažeidimo regimybė, ir tada į tuos klausimus bus atsakyta.
– Supaprastinkime šią situaciją, pavyzdžiui, kas nors vonioje klojo plyteles ir padarė broką. Tai ar mes tą pačią įmonę kviestume visame name daryti kapitalinį remontą? Ir ji ne tik padarė broką, bet jo net ir neištaisė.
– Aš nežinau, ar neištaisė...
– Net nepradėjo taisyti. Tik ministrui Kaunui pažadėjo, kad ištaisys.
– Aš matau, kad tai remiasi į vidinius procesus, į kažkokius terminus, į procedūras, į ekspertizes. Na, visas tas procesas kažkada pasibaigs ir jis turi pasibaigti logiškai. Kaip jūsų minėtame pavyzdyje viskas labai logiška – jei darė vonią ir broko nesutaisė, o pasakė, kad čia taip ir turi būti, tai be abejo, likusio namo plytelių jie neturi klijuoti – tai ir čia turi pasibaigti logiškai.
– Bet čia jie dar nesutaisė, o jau laimėjo. Ir „meistras“ dar ne pačios geriausios reputacijos, nes negavo patikimo tiekėjo pažymos iš Valstybės saugumo departamento.
– Be abejo, kaip ir sakau, visas tas turi būti išsklaidyta. Jei tie įtarimai pasitvirtintų, tada visas procesas turėtų būti kitaip valdomas ar iš naujo konkursas rengiamas, bet visų pirma turi būti atsakyta į klausimą, ar tai regimybė, ar tai reali problema, kad nekiltų jokių abejonių.
– Ar jus, kaip pilietį, įtikintų atsakymas, kad „čia nebuvo reikalavimo turėti patikimo tiekėjo pažymos“?
– Kokiame kontekste tai būtų?
– Valstybės gynybos objekto, kurio vertė 320 milijonų eurų.
– Tai tokiu atveju reikia prieiti kažkokią išvadą, kas tikrino, kokia institucija – tada tai būtų pasitikėjimo ta institucija klausimas, nes institucijomis mes privalome pasitikėti. Taip, galime turėti vienokią ar kitokią nuomonę, bet pasitikėti tomis institucijomis – privalome. Jeigu bus tokia išvada, kaip jūs pasakėte, aš ta institucija turbūt pasitikėsiu.
– Ko gero, ką sako Laurynas Kasčiūnas, blogiausia šitos istorijos dalis ta, kad visuomenė bus linkusi nepasitikėti pačiu procesu. Ką jūs apie tai galvojate?
– Be abejo, tai yra blogai. Tie įtarimai – ar tai yra tikra, ar tai regimybė – jau yra dėmė. Dėmė ant viso mūsų projekto, ant viso mūsų saugumo projekto ir tai yra blogai, bet, kai tu tokiais tempais didini finansavimą, iš karto aišku, kad tų pinigų panaudojimas bus labai didelis iššūkis. Dabar mes kalbėjome apie statybas, bet dar yra ir karinė įranga, prie kurios dabar išsirikiavusi eilė, o ten pinigai taip pat mesti milžiniški.
Tai tu įneši rekordinius pinigus, bet tų pinigų valdymas veikia pagal senus algoritmus – žmonių, kurie juos valdo, skaičius tas pats, kontrolė viso to proceso taip pat tokia pati. Kitas dalykas, prie įrangos – tankų, raketų paleidimo ir t.t. – eilėje stovi ir kitos šalys, tai be abejo, kad tų pinigų panaudojimas – milžiniškas iššūkis. Manau, kad panašūs dalykai išlįs ir ateityje. Aišku, blogai, kad jie išlenda, bet juos tada reikia ištaisyti. Kaip ir kalbėjome, turi būti logiška proceso pabaiga. Jeigu iškilo skandalas, turi būti logiška jo pabaiga, kurią supras visi – tada viskas bus gerai.
– Kalbant apie sisteminius pokyčius, valstybė turi pozityvios patirties kurdama vos ne privataus verslo principais grįstas agentūras, kur yra konkurencingi atlyginimai, labai skaidrūs tikslai ir t.t. Gal gynybos resursų valdymo agentūra irgi galėtų eiti tokiu keliu?
– Taip, iš tiesų šita idėja, kad tas pirkimų procesas turėtų būti sustiprintas, jo kontrolė sustiprinta – sklando. Aišku, reikėtų padaryti auditą, tik – kaip? Kol kas negirdžiu, kad bent to pradžia būtų padaryta. Tiesiog visi apie tai tik kalba.
– O kokį poveikį gali turėti pinigų atsiėmimas iš antros pensijų pakopos? Ką jūs manote? SEB užsakymu atlikta apklausa rodo, kad pinigus ketina atsiimti 36 proc. dalyvių. Ką tai reiškia trumpuoju laikotarpiu?
– Tą trumpąjį laikotarpį galima padalyti į dvi dalis: pirmieji 12 mėnesių – vienas trumpojo laikotarpio etapas, o kiti 12 – kitas. Prognozės rodo, kad per tuos dvejus metus iš viso pasitrauks 40 proc. dalyvių. Tikėtina, kad per pirmuosius 12 mėnesių pasitrauks daugiau negu 20 proc., o per antruosius – gali būti, kad mažiau negu 20 proc. arba 10 proc.
Tai per pirmąjį etapą, be abejo, labai stipriai išaugs vartojimas – žmonės atsiims didžiąją pinigų dalį. Tą patį kartoja ir visi ekonomistai. Tikėtina, kad dauguma žmonių pinigus išleis prasmingai, t.y. išspręs įsisenėjusias problemas, grąžins ankščiau neatsakingai pasiimtas, aukštas palūkanas turinčias skolas, spręs sveikatos problemas, kurios kelia kasdienį diskomfortą, investuos į vaikų švietimą ir t.t. Aišku, bus ir tokių, kurie nusipirks telefoną ar išvyks į kelionę.
– Raimondas Kuodis teigia, kad tokios greitos išlaidos – „raudonos mašinytės sindromas“. Kaip tai vertinate jūs?
Raudona mašinytė turbūt yra be galo gražus noras. Nepaisant to, kaip tie pinigai buvo sukaupti – ar jie nepastebėjo, kaip juos įtraukė, ar sąmoningai taupė – tai yra jų pinigai. Jeigu jie nuspręs, kad reikia kažko, kas suteiks trumpalaikę emociją, mes tą žmonių norą turime palaikyti. Tai jų pinigai. Bet jie turi įsisąmoninti, kad, jeigu pinigai liktų tenai, jie kasmet duotų po 6–7 proc. grąžos ir kažkada būtų atsiimtas daug svaresnis indėlis.
– Jūs kaupiate?
– Kaupiu.
– Ką darysite?
– Aš svarstau. Man pati patraukliausia alternatyva, atrodo, pereiti į trečią pakopą – pasidėti pinigus ten, kur juos gali bet kada visus pasiimti. Antroji pakopa veikia taip, kad tu tuos pinigus gali atsiimi senatvėje tik mažais gabaliukais, negali pasiimti visų, negali senatvėje nusipirkti antro buto ir nuomoti. Man šita vieta atrodo silpna.
Dėl to aš norėčiau tuos pinigus padėti ten, kur aš, kai jau pajausiu, kad man reikia jų – galėčiau pasiimti. Iš esmės pensijų fondai, tiek antra, tiek trečia pakopa – yra labai gera investicija. Grąža yra pakankamai nemaža, o daryti nieko nereikia.
– Ar tai būtų jūsų patarimas?
– Ne, patarimas būtų – nedaryti skubotai to sprendimo. Yra dveji metai ir nebūtina sprendimo padaryti per pirmus mėnesius, per pirmus metus. Tikrai galima pagalvoti, pažiūrėti, kaip tie pinigai kyla, pavyzdžiui, prisijungti sausio mėnesį ir pasižiūrėti, vėliau pasižiūrėti, kaip spalio mėnesį suma pasikeitė, ir tada priimti sprendimą.
– Marius Jurgilas buvo minėjęs, kad „tai yra tam tikras finansinio raštingumo dalykas, juk jeigu valstybė tau prideda, tai naudokis tuos 24 mėnesius ir sprendimą priimk pabaigoje.“
– Tai absoliučiai taip. Žinoma, jeigu tu paskui juos pasiimsi paskutinę dieną, tai tau tą dotaciją kaip ir grąžins, bet prieaugis nuo tos dotacijos liks. Tai, jeigu žiūrėtume pagal finansinio raštingumo vadovėlį, tai būtų teisingas atsakymas.
– Net ir jeigu nori pasiimti arba abejoji, tai geriau abejok tuos 24 mėnesius. Juk tikėtina, kad valstybė per tą laikotarpį nieko nekeis, ar ne taip?
– Nežinau. Kalbų visokių yra, bet vėlgi – žmonėms tuos patarimus dalinti labai lengva, o į žmogaus situaciją įsijausti nėra taip paprasta, nes jeigu tu turi kažkokį skaudulį, tai, aišku, kad reikia iškart pasiimti ir išspręsti.
– Vyresni žmonės kalba apie odontologiją, nes tai yra labai brangi paslauga.
– Tokiu atveju 100 proc. geriau pasiimti, negu laikyti tuos pinigus, nes jeigu tau kiekvieną kartą valgant skauda, tai, be abejonės, tu turi tai išspręsti. Jeigu tu turi skolą su didelėmis palūkanomis, be abejonės, kad grąžinti skolą turbūt yra geriausias sprendimas.
– Keliaukime toliau – kontrabanda. „Stiprūs kartu“ užsakė tyrimą, po kurio paaiškėjo, kad 24 proc. visų cigarečių yra kontrabandinės. Kaip jūs manote, kas turi spręsti šią problemą? Ar tai Muitinės departamento prie Finansų ministerijos Kriminalinės tarnybos pirmoji užduotis? Gal pasienio? Gal dar kokios institucijos?
– Šiam reiškiniui svarbiausia suformuoti tokią nepakantumo kultūrą – kaip mes dabar turime suformuotą požiūrį į Rusijos agresiją. Jeigu visuomenės konsensusas būtų toks, kad tam nėra pakantumo, kad tai yra blogai, manau, jog tai būtų pagrindas, ant kurio būtų gali statyti institucinę schemą, institucinę atsakomybę.
Kaip jūs minėjote, yra Muitinės kriminalinė tarnyba, kuri atsakinga už tai, kurios pagrindinė ir vienintelė funkcija yra sienos apsauga, aišku, visada yra ir policija, Mokesčių inspekcija, kuri gali tirti neteisėtus praturtėjimus ir pan., bet visų pirma turi būti visuomenės nusistatymas, kad rūkyti kontrabandines cigaretes – negerai. Jeigu tai įsismelks žmonėms į jų supratimą, tada bus daug lengviau tą pakeisti.
– Ir pabaigai, ministre, ko gero, tai buvo įdomiausi metai jūsų politiniame ir apskritai gyvenime, ar ne?
– Be abejo.
– Kaip jūs reagavote į, kaip kažkur sakė jūsų tėvas, žaibišką karjerą?
Taip, ji žaibiška, bet kas nenori atėjęs į politiką realiai ir patekti į politiką, kur daromi sprendimai. Aplinkybės susidėstė taip, kaip susidėstė, aš pastangas įdėjau, kokias galėjau įdėti. Ir esu ten, kur esu. Tikiuosi, kad viską padarysime. Dabar tikrai nelengvas (laikotarpis – ELTA). Galbūt jis nelengvas dėl to, nes viskas keičiasi. Aišku, gal tie pasikeitimai netgi ir palengvina užduotį, nes tai, galima sakyti, nunulina visas patirtis – kažkas dirba su dvidešimties metų patirtimi, o tu su dvejų metų patirtimi. Bet ta patirtis, kuri buvo iki šito laikotarpio – ji nebeturi tos vertės, kaip buvo anksčiau. Be abejo, ji vertinga, bet mes visi esame prie naujo starto.