Vis dėlto pokalbio pradžioje jis pasidžiaugė, kad verslas mūsų šalyje progresuoja.
„Tai, ką man teko matyti prieš du dešimtmečius – jau nekalbant apie tris dešimtmečius, kai tik pradėjome verslą Lietuvoje – labai pasikeitė. Dabar matome didelius pokyčius, ir, mano manymu, jie iš tiesų yra į gerąją pusę, – kalbėjo A.Avulis. –
Pavyzdžiui, prieš kurį laiką „Swedbank“ paaukojo 10 mln. eurų Vilniaus universiteto neliečiamajam fondui. Tai labai stiprus ir geras pavyzdys. Manau, jis bus užkrečiamas, nes tokiais pavyzdžiais visada atsiranda ir sekėjų. Gal ne iš karto ir nelabai daug, bet pirmi žingsniai jau padaryti, todėl galima ir pasveikinti, ir pasidžiaugti tokiais sprendimais.“
Priekaištus dėl nacionalinio stadiono girdintis A. Avulis priverstas gintis: atsakė, kada baigsis statybos
Tačiau visai kas kita – švietimas. Ši sritis, laidos pašnekovo nuomone – svarbiausias iššūkis.
„Turime suvokti, kad jeigu švietimo sistema bus silpna, tai ir karta bus silpna. O to, manau, nenori nė vienas iš mūsų.
Žinoma, čia reikia visų indėlio. Kai matome nepasitenkinimą, protestus, kai kažkam pridedama po dešimt balų, tikrai nepadeda stiprinti pačios sistemos. Manau, kad kiekvienas iš mūsų turėtume šiek tiek kritiškiau vertinti ne tik kitus, bet ir save. Ir jeigu kažko trūksta, pokyčius pradėkime nuo savęs“, – ragino „Hanner“ valdybos pirmininkas.
Tačiau į demografijos pokyčius jis žiūri kiek ramiau. Anot pašnekovo, gal ir skamba tragiškai, bet jeigu pažvelgtume į visą pasaulį, pamatytume, kad mes niekuo neišsiskiriame. Galbūt Lietuvoje kaip mažoje valstybėje dinamika greitesnė.
Susiję straipsniai
„Net tokioje šalyje kaip Kinija gyventojų skaičius irgi mažėja, – minėjo A.Avulis. –
Čia labai reikia išmintingos politikos. Reikia, kad valdžioje esantys žmonės ir politikai įsivertintų, kokia imigracija Lietuvai būtų naudinga. Galbūt tai nebūtų didelė tragedija, nes tokios tendencijos vyrauja pasaulyje ir kaži ar mes jas sustabdysime.“
Pasak A.Avulio, tai toks pat nepakeičiamas pokytis kaip ir tai, jog pastaruosius kelis dešimtmečius žmonės nori gyventi didesniuose miestuose. Didžiuliai žmonių srautai juda būtent į juos. Tą patį matome ir Lietuvoje: Vilniaus gyventojų skaičius auga, o rajonuose – mažėja.
Žinoma, kaip teigė „Hanner“ valdybos pirmininkas, regionams galima kažkiek padėti, bet pačią bendrą tendenciją sustabdyti kaži ar pavyks.
„Apibendrinant demografijos klausimą, matau galimybę pasukti jį ir teigiama linkme, tačiau reikia pasirinkti, iš kokių valstybių norėtume pritraukti žmones. Kito kelio, mano manymu, nelabai yra.
Jeigu pasižiūrėtume, kodėl mažėja gimstamumas, pamatytume, kad jis mažėja visur, kur aukštesnis pragyvenimo ir išsilavinimo lygis. Kuo žmonės labiau išsilavinę ir kuo geriau gyvena, tuo daugiau prasmės jie mato kituose dalykuose. Šeima dažnai nebėra pirmasis prioritetas – ji atsiduria antrame ar net trečiame plane“, – kalbėjo laidos dalyvis.
Jo nuomone, geriausia būtų ieškoti alternatyvių sprendimų: pasaulyje yra draugiškų kultūrų ir valstybių, iš kurių mes, kaip maža šalis, galėtume pasisemti darbo jėgos.
Tačiau žmonės, kurie atvyksta į Lietuvą, privalomai turėtų priimti mūsų kultūrą. Tai – viena sąlygų.
„Apie tai kalbame mažai, bet tai turėtų būti privaloma: jeigu atvykai, turi priimti mūsų kalbą, kultūrą, religiją.
Mums nereikia, kad Lietuvoje atsirastų tokios bendruomenės, nuo kurių dabar kenčia Švedija, Vokietija ar, tuo labiau, Prancūzija. Tai – labai rimtos problemos, ir šios šalys šiandien susiduria su itin dideliais iššūkiais – beveik tokio pat lygio, kaip kad Lietuva turi saugumo iššūkį.
Pagrindinė problema ten yra susijusi su tuo, kaip suvaldyti imigrantų nusikalstamumą ir susiformavusias struktūras“, – komentavo A.Avulis.
Jis pabrėžė: mums nereikia bet kokių imigrantų. Verslininkas siūlo: galėtume suformuoti labai aiškią nuostatą, kad čia laukiami tie, kurie priims mūsų kultūrą, kurie per metus, daugiausia per dvejus, išmoks lietuvių kalbą.
„Mums daugiau nieko nereikia. Reikėtų pasimokyti iš tokių šalių kaip Švedija, Vokietija ir Prancūzija. Mano nuomone, būtent šios trys šalys šiuo metu labiausiai kenčia. Reikia mokytis iš jų klaidų, kai buvo suteikta per daug laisvės, per daug duodama visko, ko nori imigrantai.
Mums to nereikia, todėl mums būtina labai aiškiai ir iš anksto suformuoti savo taisykles. O ko mums reikia – pasakykime aiškiai, nedviprasmiškai ir tiesiai. Ir kiekvienam atvykstančiam sudarykime sąlygas: čia gali būti metus, jeigu per metus neišmokai kalbos – ačiū, viso gero“, – kalbėjo A.Avulis.
Jis sutinka su vertinimu, kad Vilniuje klaida jau padaryta – rusų kalba čia jau dominuoja. Pasak pašnekovo, buvo per daug nevaldomų procesų.
„Ir noriu tik patvirtinti: mes labai palankiai ir nuolankiai žiūrėjome į žmones, atvykstančius iš Ukrainos. Taip reikėjo daryti ir, ko gero, reikia daryti. Tačiau kartu mes turime aiškiai pasakyti: gerbiami ponai, jeigu norite čia pasilikti, mes norime, kad jūs kalbėtumėte lietuviškai.
Jeigu žmonės naudojasi tuo, kad gali kalbėti rusiškai, mes vėlgi turime labai aiškiai ištransliuoti žinutę: duodame dar laiko, bet jeigu jums netinka mūsų sąlygos, jeigu nenorite ar jums per sunku mokytis lietuvių kalbos, tuomet reikėtų ieškoti kitos šalies, kur tokių reikalavimų nėra.
Mano nuomone, nesvarbu: ar tu dirbi statybose, ar vairuoji „Bolt“, ar darai bet kokį kitą darbą. Tai – pagarba tautai, kuri tavimi pasirūpino. Jeigu kažkam tai nepatinka, aš tikrai žinau, kur rasti žmonių, kurie atvažiuos ir per metus išmoks kalbą. Kai reikės, galėsiu tai pasakyti ir viešai, net parodyti, kaip tai padaroma.
Mūsų politika turi būti labai aiški: mes turime apsaugoti savo kultūrą, turime apsaugoti savo kalbą ir nereikia jos praskiesti nei rusų, nei jokia kita kalba“, – aiškią poziciją dėstė A.Avulis.
Jis palietė ir kitą temą – jaunų, darbo ieškančių žmonių atlyginimo akcentavimą. Esą kone visada toks klausimas darbo pokalbyje būna pirmasis.
„Manau, kad toks požiūris nėra labai tvarus. Taip, šiuo metu tokia tendencija yra, bet nemanau, kad ji bus ilgalaikė. Turime visi suvokti, kad kol kas gyvename labai komfortiškoje, mažoje Lietuvos rinkoje, kurioje turėjome daug galimybių augti ir vytis kitas šalis.
Dar kartą pakartosiu tai, ką jau esu sakęs: atlyginimų augimas Lietuvoje per pastaruosius trisdešimt metų buvo pats sparčiausias pasaulyje. Mes tiesiog išgyvenome tam tikrą etapą, kai sąlygos buvo itin geros“, – sakė A.Avulis.
Anot jo, per tą laiką užaugo nauja karta, kuri matė, kad viskas tik gerėjo. Tačiau taip nebūna visada: ekonominiai ciklai keičiasi, ir, pasiekus tam tikrą lygį, tokio spartus atlyginimų ir ekonomikos augimo paprastai nebūna. Tam reikia labai daug investicijų, daug darbo ir viso kito.
Verslininko manymu, šis ciklas artėja prie pabaigos, ir netrukus pamatysime, kad, jeigu norime būti konkurencingi, turėsime keisti požiūrį.
JAV, Kinijoje požiūris į darbą yra visiškai kitoks. Pavyzdžiui, JAV neapmokamų atostogų moterims po gimdymo duoda 10 dienų, Lietuvoje mes turime dvejus ar net trejus metus. Kinijoje žmonės dirba šešias dienas per savaitę, o mes jau kalbame apie keturių dienų darbo savaitę.
„Tačiau, jeigu nebūsime konkurencingi, mes prarasime rinkas, mūsų verslas ne tik stagnuos, bet kai kurie gali pradėti ir merdėti.
Jeigu tokia situacija vieną dieną susiklostys Lietuvoje, žmonėms teks galvoti, kaip susirasti darbą. Šiandien tokio klausimo nėra – dabar darbdaviai suka galvą, kur rasti darbuotojų. Tačiau situacija gali apsisukti. Ir kai teks galvoti, kaip susirasti darbą, natūraliai keisis ir požiūris. Nebeliks požiūrio, kad norisi dirbti mažai, bet uždirbti daug. Šiandien toks požiūris labai gajus“, – vertino „Hanner“ valdybos pirmininkas.
Yra dar vienas dalykas, kuris jį erzina. Lietuvoje šiandien turime nuo šimto iki šimto penkiasdešimties tūkstančių bedarbių. Negana to, neseniai pakeista, kad bedarbio išmokos bus mokamos dvylika mėnesių, nors anksčiau jos buvo mokamos devynis.
„Tokiomis sąlygomis, kai trūksta darbo jėgos, mes ilginame išmokas bedarbiams. Tai didelė klaida, už kurią Lietuva susimokės.
Šio sprendimo autorių tikriausiai nerasime, bet, matyt, ir premjerė prie to prisidėjusi ir turės už tai prisiimti atsakomybę. Tokie sprendimai prieštarauja ir sveikai logikai, ir ekonomikos dėsniams. Tokių klaidų nereikėtų daryti, nes už jas brangiai mokėsime. Jau šiandien šimto tūkstančių bedarbių išlaikymas Lietuvai kainuoja apie 500 mln. eurų per metus. Tai – milžiniški pinigai.
Tuo pačiu metu man yra ir graudu, ir skaudu, kai policijos pareigūnams ar ugniagesiams nerandama kelių milijonų eurų atlyginimams. Ar tai ne absurdas? Tai loginės klaidos, už kurias mes susimokėsime.
Būtų labai gerai, kad tiek Vyriausybė, tiek politikai išgirstų, ką kalba verslas, ir tokių klaidų ateityje nebūtų daroma. Šiandien vykdoma politika, mano akimis, nerodo pakankamos pagarbos dirbantiems žmonėms – labiau rūpinamasi tais, kurie per devynis mėnesius nesusiranda darbo, todėl jiems dar pratęsiamos išmokos“, – komentavo A.Avulis.