Vokiečiai noriai perka ir lietuvių, ir latvių sukurtus gintaro papuošalus, tačiau didelėmis pinigų sumomis nesišvaisto. Yra ir nuolatinių klientų.

„Lietuva, o tada Latvija ir Estija. Trys seserys“, – moteris vokiškai išvardijo valstybių pavadinimus.

Iš tautodailininkės juvelyrės Danutės Tikužienės Vokietijoje, Berlyne surengtoje parodoje„Grüne Woche“ („Žalioji savaitė“), ji nusipirko pakabutį su gintaru ir, nešama lankytojų minios, pasuko link Skandinavijos šalių stendų.

„Ši pirkėja pas mus į parodą atėjo jau trečią kartą – ji buvo ir pernai, ir užpernai. Ankstesniais metais pirko gintarų ir žalvario papuošalų komplektą, o jos vyras – apyrankę.

[[ge:lrytas:lrytas:41050060]]

Šiaip dauguma vokiečių perka smulkesnius juvelyrikos gaminius, stambesnių ir brangesnių – vos vieną kitą“, – paaiškino D.Tikužienė.

Kasmet sausio antroje pusėje Berlyno parodų centre „Berliner Messe“ vykstanti tarptautinė žemės ūkio, maisto ir sodininkystės paroda „Grüne Woche“ yra perpildyta produktų iš įvairių pasaulio šalių. Kiekviena jų į Vokietiją suveža tai, ką turi skaniausio, – alaus, vyno, stipriųjų gėrimų, žuvies, sūrių, mėsos.

[[ge:lrytas:lrytas:40985237]][[ge:lrytas:lrytas:40991646]][[ge:lrytas:lrytas:40973611]]

Vis dėlto mažai tėra valstybių, iš kurių savo darbus į „Grüne Woche“ atsivežė amatininkai. Gintaro juvelyrika prekiaujančių meistrų teko matyti tik Latvijos ir Lietuvos stenduose.

Žaliava nuolat brangsta

Vokiečiams patinka gintaras, ir jie, jeigu negali smarkiai išlaidauti, perka tai, ką įperka.

Pavyzdžiui, D.Tikužienės pagamintų pakabučių su gintaro gabalėliais kaina nuo 10 eurų kyla iki 110 eurų – ji priklauso nuo gaminio sudėtingumo, taip pat gintaro grožio.

„Brangiausiai kainuoja vienetiniai, reti gintarai, papuošalai iš jų, pavyzdžiui, brangoka yra segė su mėlynuoju gintaru.

Brangesni ir didieji papuošalai iš žalvario, nes juos gaminant reikia ir daugiau darbo, ir gintaro gabalėliai juose yra dideli bei unikalūs.

Bet Vokietijoje visus savo gaminius parduodu už tą pačią kainą kaip ir Lietuvoje“, – sakė D.Tikužienė.

Gintarus kaip žaliavą papuošalams gaminti ji perka iš didžiųjų tiekimo įmonių.

„Smulkiesiems gaminiams aš gintaro seniai esu prisipirkusi, nes šiuo amatu verčiuosi apie 40 metų, o prireikus stambesnio nusiperku vieną kitą kilogramą įvairaus dydžio gintaro gabalėlių.

Kadangi dirbu viena, daug gintaro man nereikia. O tie žmonės, kurie perka jo po 20–50 kilogramų, dėl kainos gali ir pasiderėti.

[[ge:lrytas:lrytas:41071682]]

Paprastai kiekvienoje tokioje siuntoje būna po kelis ypač gražius gintarus, kuriuos panaudoju gamindama išskirtinius papuošalus. O smulkiuosius gabalėlius nušlifuoju, pragręžiu skylutes ir darau įvairius vėrinius“, – pasakojo meistrė.

Pasak jos, žaliavos kaina priklauso nuo gintaro faktūros, jo gabalų dydžio ir vietos, kurioje jie buvo išgauti.

„Didesnių frakcijų gintaro gramas gali kainuoti ir 10 eurų, taigi kilogramo kaina jau būtų apie tūkstantį eurų. O mažųjų gabalėlių kilogramo kaina sukasi apie 100 eurų.

Lietuvos rinkoje pasirodė daug gintaro iš Ukrainos – iš Juodosios jūros pakrančių. Pati jo nenaudoju, tačiau girdėjau kolegas sakant, kad jis pigesnis, nes yra minkštesnis už Baltijos gintarą ir nėra tokios spalvų įvairovės kaip mūsiškio“, – paaiškino D.Tikužienė

Pasak jos, žalvaris pastaruoju metu brangsta.

„Esu dirbusi Klaipėdos dailės kombinate. Kai apie 1995-uosius jis sustabdė veiklą, mums, darbuotojams, dalis atlygio buvo išmokėta žaliavomis.

Galėjome pasirinkti žalvarį, kurio kilogramas tada kainavo 10–15 litų (apie 2,8–4,3 euro). Šiuo metu toks jo kiekis jau kainuoja 55 eurus“, – sakė D.Tikužienė.

[[ge:lrytas:lrytas:41071811]]

Amatininkų kartos

„Aš nieko naujo nepasakysiu – brangsta viskas: ir žaliavos, ir energija, – šyptelėjo Lietuvos stendo kaimynystėje įsikūręs latvis juvelyras iš Liepojos Harijus Kalėjas (latv. Harijs Kalejs). – Bet kiekvienas juvelyrikos dirbinys turi tokią kainą, už kurią jį dar įmanoma parduoti.

Neįmanoma pabranginti gaminių tiek, kad padengtų visas gamybos išlaidas.“

Anot H.Kalėjo, jo šeimoje gintaro dirbtuvėse darbuojasi jau penktoji karta.

„Esu trečiosios kartos atstovas. Gintaro juvelyrikos mane, buvusį elektriką, išmokė uošvė Anita, kurios šeima buvo liaudies amatų meistrai.

Tai buvo seniai – savo žmoną vedžiau 1989-aisiais.

Išmokęs amato daug metų dirbau gamybiniame susivienijime „Dailrade“.

Jam užsidarius ėmiausi automobilių verslo. Bet po sunkmečio 2014-aisiais viską atidėjau į šalį ir pasilikau tik gintarą.

Šiuo metu su manimi dirbtuvėje darbuojasi ir dukra Agneta.

Jos vaikai – mano anūkai Paula ir Ernestas – jau pramoko gaminti gintaro pakabučius“, – pasidžiaugė H.Kalėjas.

[[ge:lrytas:lrytas:41072178]]

Jo šeimos dirbtuvėse Liepojoje papuošalais virsta iš didmenininkų įsigytas gintaras – jis derinamas su medžiu, tauriaisiais metalais bei oda.

„Jeigu yra pasiūla, tai, kas man patinka, nuperku iš pavienių gintarą Baltijos jūros pakrantėje renkančių žmonių.

Tačiau gintaro jie prirenka labai nedaug – tiek neužtenka.

Kita vertus, šio amato ėmiausi maždaug prieš 35 metus, tad per tiek laiko pavyko sukaupti nemažai gražių gintarų“, – sakė juvelyras.

Perka pagal galimybes

Koks gintaras patinka vokiečiams? Kokius meistro papuošalus jie perka dažniausiai?

„Parodoje „Grüne Woche“ publika yra kuo įvairiausia, tad ir jų pirkiniai – taip pat.

Vokiečiai supranta, kokie dirbiniai yra geri, tačiau ne kiekvienas gali nusipirkti tai, ko labiausiai norėtų. Perka tai, ką leidžia piniginė“, – atsakė H.Kalėjas.

Brangiausias jo stende yra išskirtinis rankų darbo gintaro vėrinys, kuris kainuoja apie 500 eurų. Tačiau, anot meistro, jis atvežė jį į Vokietiją neturėdamas tikslo parduoti.

„Rūpėjo papuošti mūsų stendą ir parodyti, kokio nuostabaus grožio ir kokie skirtingi gali būti Baltijos jūros gintarai.

Kurdamas papuošalus vis atidedu – surenku po gabalėlį nuostabiausius gintarus, o kai jų susikaupia pakankamai, pagaminu vėrinį.

Kai kada jiems sukaupti prireikia ne vienų metų“, – sakė meistras iš Latvijos.

[[ge:lrytas:lrytas:41072177]]

Medus su gintaru

Pirmąkart į „Grüne Woche“ atvykusi bendrovės „Prieskonių ambasada“ savininkė Ieva Jonaitienė atvežė originalų gaminį.

„Pristatome savo naujieną – šilko medų su gintarais. Tai ką tik sukurtas produktas, kuris yra susietas su mano šeimos istorija.

Esu kilusi iš Mažosios Lietuvos – mano protėviai gyveno ties Ventės Ragu, kone prie pat Kuršių marių. Prosenelis buvo tolimųjų reisų kapitonas, ir ta jo laivybos istorija – „kontrabandinė“, mat gabenami į kitas šalis gintarai būdavo slepiami meduje“, – pasakojo I.Jonaitienė.

[[ge:lrytas:lrytas:41072160]]

Ji bendrovėje dirba kartu su vyru Valdu, bet patys nebitininkauja. „Gamybai mums reikia specialaus medaus, ir jį atsirinkome iš to, kurį siūlo Pamario krašto bitininkai“, – sakė Ieva.

Skaičiai ir faktai

Gintaro žaliavos kaina šių metų pradžioje vis dar svyruoja ir, kaip įprasta, priklauso nuo frakcijos (gabalėlių svorio), gintaro rūšies bei jo kokybės – skaidrumo, spalvos, inkliuzų.

Sausio pradžioje smulkiausios frakcijos (iki 2 g) gintaro gabalėlių kilogramo kaina sukosi tarp 80–120 eurų, stambesnių (2–10 g) – apie 250–450 eurų.

Labai stambių – 20–50 g gabalėlių kilogramas kainavo apie 1500–3500 eurų, pavienių gintaro grynuolių – apie 4500 eurų ir daugiau.

[[ge:lrytas:lrytas:41071815]]

Populiariausias išlieka matinis ir baltasis gintaras. Pastarasis yra brangiausias. Pavyzdžiui, aukščiausios kokybės poliruoto baltojo gintaro žaliavos kaina gali siekti 9 eurus už gramą – apie 9 tūkst. eurų už kilogramą ar daugiau.

Gintaro kaina su inkliuzais yra nustatoma individualiai. Nedideli grynuoliai su vabzdžiais ar augalais vertinami nuo 10 eurų už gramą.

Vokiečiai apspito papuošalų kūrėjus iš Lietuvos: meistrė pasakė, kodėl stambesnių ir brangesnių dirbinių jie perka vos vieną kitą Specialiai „Lietuvos rytui“, Vokietija