Tuo metu Australija ir Europos Sąjunga dėl laisvosios prekybos susitarimo vis dar derasi. Derybos, pradėtos dar 2018 m., ilgą laiką buvo įstrigusios dėl žemės ūkio – ypač jautienos ir avienos kvotų – tačiau 2026-aisiais jos atnaujintos, abiem pusėms siekiant kompromiso. ES šį susitarimą mato kaip būdą užsitikrinti patikimą prieigą prie strateginių žaliavų, o Australija – kaip galimybę išplėsti eksportą į Europos rinką.
Analitikai pažymi, kad tiek Vietnamo, tiek Australijos atvejai atskleidžia platesnę tendenciją: geopolitinių įtampų ir prekybos karų fone ES vis aktyviau ieško naujų partnerių. Tačiau lieka klausimas – ar tokie susitarimai duoda apčiuopiamos naudos visoms valstybėms narėms, įskaitant Lietuvą, ir kas juose laimi daugiau – eksportuotojai ar vartotojai?
„Europa visada buvo globalios prekybos šalininkė, turėdama labai platų eksportuojamų produktų spektrą. Europa išties nemažai sėkmės sėmėsi iš globalių rinkų ir atitinkamai pati driekė savo tiekimo ir pridėtinės vertės grandines visame pasaulyje“, – „Žinių radijo“ laidoje „Gyvenu Europoje“ sakė „Artea“ banko vyriausioji ekonomistė Indrė Genytė-Pikčienė.
Pasak ekonomistės, būtent rinkų diversifikacija šiandien tampa vienu svarbiausių Europos ekonominės politikos tikslų.
„Kuo platesnis rinkų diversifikacijos spektras, tuo tai išlieka svarbiu eksportuojančio regiono aspektu, ypač dabartinėje susiklosčiusioje konjunktūroje, kai matome, jog protekcionizmo apraiškos keičia eksporto rinkų potencialą ir sukelia papildomų barjerų“, – teigė ji.
Anot I. Genytės-Pikčienės, laisvosios prekybos susitarimai svarbūs ne tik eksporto apimčių prasme, bet ir dėl tiekimo grandinių stabilumo.
„Išlaikyti tvirtesnius ir tvaresnius santykius – ne tik kalbant apie eksporto rinkas, bet ypač galvojant apie tiekimo kanalus, apie pridėtinės vertės grandinių stabilumą – ir ieškoti partnerių, kurių tarpusavio prekyba būtų paremta palankesnėmis aplinkybėmis bei stabilesne sutartine struktūra, yra kryptis, kuria Europos Komisija rengiasi eiti kaip dalimi savo strateginės autonomijos“, – akcentavo pašnekovė.
Ekonomistė atkreipė dėmesį, kad neretai manoma, jog tokie susitarimai naudingi tik didžiosioms Europos Sąjungos valstybėms, tačiau toks požiūris nėra pagrįstas.
„Nėra taip, kad kas didžiosioms Eurozonos ar Europos Sąjungos šalims yra gerai, automatiškai būtų blogai mums. Jokios priešpriešos čia nėra. Mes visi esame bendros rinkos nariai, esame toje pačioje valtyje“, – teigė I. Genytė-Pikčienė.
Pasak jos, didžiųjų Europos ekonomikų augimas netiesiogiai kuria naudą ir mažesnėms valstybėms, tarp jų – ir Lietuvai.
„Jeigu regiono stambiosios ekonomikos klesti bei atranda galimybių auginti tiek vertę, tiek eksporto apimtis, natūralu, kad tai naudinga ir mažesnėms ekonomikoms“, – pastebėjo ekonomistė.
Ji taip pat pabrėžė, kad Centrinės ir Rytų Europos šalys yra glaudžiai integruotos į Vokietijos pramonės grandines.
„Centrinės ir Rytų Europos valstybės yra pakankamai glaudžiai integruotos su gamintojais Vokietijoje. Per mūsų kertinius eksporto partnerius Šiaurės šalyse ir Vakarų Europoje, ypač Vokietijoje, ta nauda netiesiogiai pasiekia ir mūsų gamintojus“, – sakė ji.
Kalbėdama apie Vietnamo susitarimą kaip galimą alternatyvą Kinijai, ekonomistė pabrėžė, kad galutinį sprendimą lemia pats verslas.
„Visada reikia suvokti, kad verslas balsuoja pinigais: jis mato potencialą ir pagal tai priima sprendimus. Reikia stebėti, kiek tokie sprendimai yra tvarūs dabartinėje naujoje geoekonominėje konjunktūroje“, – teigė I. Genytė-Pikčienė.
Australijos atveju, anot ekonomistės, pagrindiniai iššūkiai susiję su žemės ūkiu, tačiau pati susitarimo logika yra platesnė.
„Tiek Australijos, tiek Mercosur sutarčių atveju iš tiesų yra daug jautrių taškų, susijusių su žemės ūkiu. Tačiau didžioji ir pamatinė šių sutarčių nauda yra importo kanalų diversifikacija“, – sakė ji.
Pasak pašnekovės, Europos Sąjungai strategiškai svarbu mažinti priklausomybę nuo vieno tiekėjo.
„Gebėjimas užmegzti glaudesnius ryšius su šalimis, turtingomis retaisiais metalais ir kitais ištekliais, kurių Europa pati neturi, yra strategiškai teisingas. Šiuo metu nemaža dalis šių išteklių rinkos yra priklausoma nuo Kinijos“, – pastebėjo ekonomistė.
Apibendrindama ji pabrėžė, kad skirtingi laisvosios prekybos susitarimai neturėtų būti supriešinami.
„Tai skirtingi partneriai, turintys savų išskirtinumų, specifikos ir naudų, galinčių padėti Europos Sąjungai dabartinėmis geoekonominėmis aplinkybėmis“, – teigė I. Genytė-Pikčienė.