Pinigai gynybai iškeliauja, bet inovacijos lieka
Vienas dažniausiai per pastaruosius ketverius metus Europoje aptariamų rodiklių – gynybos finansavimas. Visos Baltijos šalys jau skiria daugiau nei 3 proc. bendrojo vidaus produkto (BVP) gynybai, o šiemet visos trys planuoja pasiekti 5 proc. BVP lygį gynybai. Tačiau svarbu suprasti ekonominę logiką: ekonomikai augant, didesnės išlaidos gynybai nebūtinai reiškia didesnę naštą kaip BVP dalį.
Visuomenės noras finansuoti gynybą per mokesčius tiesiogiai priklauso nuo realios grėsmės suvokimo. Šiandien žmonės, bent jau Baltijos šalyse, tebelinkę didinti savo indėlį į saugumą. Kur yra ta riba? Tiesą sakant, aš nežinau, ir vargu ar kas nors tikrai žino. Tai ir psichologijos, o ne tik matematikos klausimas.
„Nei vienas ukrainietis nemanė, kad karas taip ilgai tęsis“: svarsto, kiek dar truks
Jeigu tie mokesčiai grįžta į vietos ekonomiką – puiku. Tačiau didžioji dalis papildomų lėšų, skirtų gynybai, išteka iš šalies. Net ir visoje Europoje daugiau kaip pusė gynybos produkcijos yra perkama iš JAV. Na, o Baltijos šalys techniką perka iš JAV, Vokietijos ir kitų sąjungininkų, o vietinė gamyba – minimali. Tai importas, bloginantis prekybos balansą.
Vis dėlto po ketverių karo Ukrainoje metų matome ir teigiamų poslinkių:
Susiję straipsniai
Lietuvoje statoma artilerijos šaudmenų gamykla sukurs apie 150 naujų darbo vietų ir leis pagaminti dešimtis tūkstančių sviedinių per metus;
Latvijoje taip pat planuojama statyti didelio masto artilerijos šaudmenų gamyklą, be to, bus vykdomi šarvuotųjų transporto priemonių techninės priežiūros ir surinkimo darbai;
Estijoje sparčiai plėtojama dronų pramonė ir autonominių transporto priemonių gamyba.
Taigi kuriama aukštos pridėtinės vertės produkcija ir neabejotinai didinami regiono gynybiniai pajėgumai. Tikėtina, kad matysime vis daugiau sparčiai augančių įmonių, siūlančių dvejopos paskirties produktus, t. y. skirtus tiek kariuomenei, tiek civiliams. Tai neabejotinai pozityvus ekonomikos poslinkis ilguoju laikotarpiu.
Atsisveikinimas su Rytų rinkomis – stebėtinai lengvas
Gynybos pramonė nėra vienintelė sritis, patyrusi sukrėtimų. Verslas Baltijos šalyse prarado prieigą prie Rusijos rinkos, ir tai buvo sudėtingas pokytis. Nebeliko galimybės pirkti pigios energijos ir žaliavų iš Rytų, o Baltarusijos trąšų rinkos praradimas buvo itin skaudus smūgis žemės ūkiui.
Be to, daugelis įmonių prarado tradicines eksporto rinkas. Puikus to pavyzdys – Lietuvos pienininkystės sektorius, kuris smarkiai nukentėjo dėl sankcijų, nes nebegalėjo parduoti pieno produktų Rusijai. Prisitaikyti teko visiems: kurti naujus verslo modelius, ieškoti naujų rinkų ir pertvarkyti tiekimo grandines.
Tačiau per ketverius metus esminiai prisitaikymo pokyčiai jau įvyko. Ekonomika grįžo į augimo kelią, bent jau Latvijoje ir Estijoje, nes Lietuva didelio nuosmukio šiuo laikotarpiu iš esmės nė nepatyrė.
Džiugu ir dėl to, kad šiandien visos Baltijos šalys jau atsijungusios nuo Rusijos elektros sistemos. Taip, elektra tapo brangesnė, tačiau mes nebepriklausome nuo Rusijos kaprizų. Esame visaverčiai integruotos Šiaurės šalių elektros rinkos („Nord Pool“) dalyviai. Tas pats galioja dujoms ir naftai – Baltijos šalys sėkmingai prisitaikė prie naujos energetinės realybės.
To negalima pasakyti apie visas Europos šalis. Energetikos krizė skaudžiausiai smogė Vokietijai, kuri šiandien susiduria su rimtomis struktūrinėmis problemomis. Seni verslo modeliai nebeveikia. Savo laiku buvo uždarytos net ir puikiai veikiančios atominės elektrinės, todėl Vokietija dabar priversta importuoti elektrą. Pigi rusiška energija buvo daugelio Vokietijos pramonės milžinų, ypač automobilių, metalo ir chemijos pramonės, sėkmės pamatas.
Padėtį dar labiau sunkina stipri Kinijos konkurencija. Subsidijuojami kiniški elektromobiliai išsiskiria aukšta kokybe ir meta rimtą iššūkį Vokietijos automobilių pramonei. Kai kurios kitos šalys, pavyzdžiui, Vengrija ar Slovakija, moka politinę kainą už savo priklausomybę nuo rusiškos energijos – ten matome į valdžią atėjusias ar sustiprėjusias prorusiškas jėgas. Tokiame kontekste Baltijos šalys išties atrodo kaip itin solidžios ir atsparios.
Spragos užpildytos, bet ne ten, kur reikėtų labiausiai
Kalbant prie vidaus rinką, galima teigti, kad karo pabėgėlių integracija Baltijos šalyse įvyko stebėtinai sklandžiai. Nusprendę čia likti ukrainiečiai jau tapo vietos darbo rinkos dalimi. Jų vaikai lanko vietines mokyklas, susiformavo socialiniai tinklai. Mobilesnieji išvyko į Vakarų Europą arba grįžo į Ukrainą.
Ekonominiu požiūriu ukrainiečių atvykimas į Baltijos šalis suveikė kaip amortizatorius: jis sušvelnino darbuotojų trūkumą mažiau apmokamuose segmentuose ir padėjo darbdaviams kontroliuoti darbo sąnaudų augimą. Deja, tai neišsprendė struktūrinio trūkumo aukštos kvalifikacijos sektoriuose.
Kodėl? Egzistuoja aiškūs barjerai. Gydytojams, mokytojams ir daugeliui kitų aukštos kvalifikacijos specialybių reikalinga specifinė kvalifikacija ir kalbos žinios. Viešojo administravimo ar vidaus saugumo srityje reikalinga pilietybė. Todėl matome paradoksą: daugiau nei trečdalis aukštąjį išsilavinimą įgijusių pabėgėlių dirba žemos kvalifikacijos darbus, o tarp vietos gyventojų tokių – tik apie 7 procentus.
Baltijos jūra tapo NATO ežeru
Visose Baltijos šalyse ir net Lenkijoje nerimauta, kad karas atbaidys užsienio investuotojus. Tačiau Estijoje užsienio investicijų srautai palaipsniui vėl ėmė augti, o Lietuvoje, nors užsienio investicinių projektų įgyvendinama mažiau, jie yra didesnės apimties. Tai rodo, kad užsienio kapitalas regioną pradeda vertinti kitaip.
Svarbūs ne tik tiesioginiai investicijų skaičiai, bet ir tai, kad lėšos yra kreipiamos į didesnę vertę kuriantį ilgalaikį turtą bei aukštos kvalifikacijos reikalaujančių, gerai apmokamų darbo vietų kūrimą.
Esminis lūžis įvyko Suomijai ir Švedijai įstojus į NATO. Baltijos jūra faktiškai tapo vidine NATO jūra. Grėsmės saugumui požiūriu tai milžiniškas pokytis, kurį investuotojai supranta. Rizikos premija mažėja. Tačiau tai nereiškia, kad galime atsipalaiduoti, kova dėl investicijų globalioje rinkoje išlieka nuožmi, ir mes vis dar turime įrodinėti savo vertę.
Tad ir prognozuoti, kas nutiks karui pasibaigus, yra lyg burti iš kavos tirščių. Mes nežinome sąlygų: ar Ukraina turės atsisakyti teritorijų? Kokiu mastu? Iš tiesų net nežinome, kada karas baigsis. Nors atrodo, kad šiemet gana reali jo pabaiga, derybų procesas jau kurį laiką įstrigęs.
Vis dėlto jeigu karas pasibaigtų šiemet ar net kitų metų pradžioje, tikriausiai tai reikštų, kad Ukraina atsisakytų bent jau dalies savo teritorijų. Vadinasi, nemažai žmonių fiziškai neturėtų kur grįžti, jei jų namai liktų okupuotose teritorijose. Jie tikriausiai ir toliau gyventų užsienyje, o tokių migrantų integracija – itin sudėtingas procesas.
Tiesa, didelė dalis migrantų jau integravosi: čia rado draugų ar net antrąją pusę, išmoko kalbos, ir jie, ko gero, nebenorės vėl keisti gyvenimo, todėl jie integruosis į Baltijos šalių ekonomiką.
Tuomet ateis ir Ukrainos atstatymo laikotarpis – tada pamatysime įdomų judėjimą. Estijos arba Lietuvos statybų bendrovės vyks dirbti į Ukrainą. Tikėtina, kad dalis darbuotojų judės kartu su jomis, gal kai kurie ten ir liks, nes ne paslaptis, kad Baltijos šalių statybų sektoriuje dirba nemažai ukrainiečių.
Sunku patikėti, kad jau praėjo ketveri metai nuo šio siaubingo karo pradžios. Per tą laiką išmokome gyventi karo pašonėje, o gynybos pramonė tapo nauju augimo varikliu. Tačiau demografiniai ir darbo rinkos iššūkiai Baltijos šalyse niekur nedingo – jie tik įgavo naują formą. Niekur nedingo ir baimė, kad vieną dieną karas ateis ir pas mus, tačiau tikiuosi, kad mums pavyks baimę pakeisti pasitikėjimu savo jėgomis ir sąjungininkais.