Jūrinio vėjo parko projektai po didinamuoju stiklu: konkurencija, rizikos ir kritika

Tokiame kontekste Energetikos ministerijos ir valstybės kontroliuojamos „Ignitis grupės“ vaidmuo jūrinių vėjo parkų istorijoje sulaukia itin daug dėmesio – ypač dėl to, kad Lietuva, planavusi du jūrinius parkus, dabar yra situacijoje, kai reali rizika likti be nė vieno projekto viešojoje erdvėje vertinama kaip didelė.

Kritikai ir dalis opozicijos politikų sako matantys požymių, kad sprendimai dėl jūrinių parkų galėjo būti formuojami taip, jog praktikoje būtų palankiausia vienam dalyviui, o kai kurie procesai gali būti vertinami kaip vadinamosios „tyliosios“ korupcijos arba „valstybės užvaldymo“ rizikos pavyzdžiai – ne baudžiamosios korupcijos prasme, o kaip ilgalaikis institucinis šališkumas, kai sprendimų architektūra sukuria pranašumą „savam“ rinkos žaidėjui.

Energetikos ministerija tokius vertinimus atmeta ir pabrėžia, kad konkursai vyko pagal teisės aktus.

Viešojoje erdvėje įsitvirtino „tobulos audros“ aiškinimas: ekonominių sąlygų pokytis (pabrangusios turbinos, logistika, palūkanos, pasikeitusios elektros kainų prognozės) sutapo su politiniais ir reguliaciniais sprendimais, dėl kurių vienas projektas tapo itin trapus, o antrasis – sustojo.

Kai kurių opozicijos atstovų ir nepriklausomų energetikos ekspertų vertinimu, pirmasis ir antrasis parkai galėjo būti laikomi tarpusavyje susijusiais – kaip portfelis, kuriame vieno projekto sėkmė arba valstybės parama kitam galėtų amortizuoti pirmojo rizikas. Ši versija viešojoje erdvėje kartais įvardijama kaip „dviejų parkų kombinacija“ arba „portfelio optimizavimas“.

Esmė tokia: jei antrajam parkui būtų numatyta valstybės parama ar palankesnės sąlygos, jo potenciali grąža galėtų kompensuoti pirmojo parko ekonominį neapibrėžtumą. „Ignitis grupė“ tokių interpretacijų viešai nei patvirtina, nei išsamiai komentuoja.

Pirmojo jūrinio vėjo parko konkurso kontekste kritikai akcentuoja, kad galutiniame etape realiai liko vienas dalyvis (konsorciumas su „Ignitis renewables“ ir tarptautiniu partneriu). Jų teigimu, strateginiam projektui konkurencijos stoka yra problema savaime, nes ji silpnina kainodaros ir rizikos paskirstymo „testą rinkoje“.

Energetikos ministerija ir kitos institucijos laikosi pozicijos, kad procesai vyko teisėtai ir pagal nustatytas taisykles, o tai, kad konkurencija buvo ribota, gali būti aiškinama objektyviomis rinkos sąlygomis bei pačio projekto rizikų profiliu.

Vis dėlto po to vykę bandymai judėti su antruoju parku taip pat susidūrė su problemomis, o viešojoje diskusijoje kartojamas argumentas, kad investuotojų pasitikėjimas buvo sumenkęs. Dalies rinkos dalyvių teigimu, prie to prisidėjo politinių signalų gausa ir bendras įspūdis, kad energetikos sektoriaus sprendimai Lietuvoje yra stipriai politizuoti. Tai – vertinimai, kuriuos oficialios institucijos ginčija, tačiau pats pasitikėjimo aspektas tapo svarbiu diskusijos elementu.

Kai pasikeitė antrojo konkurso sąlygos ir „Ignitis grupei“ nepavyko laimėti konkurso (arba pats procesas nebevedė prie norimo rezultato), viešojoje erdvėje pastebėta reikšminga seka: iš pirmojo projekto pasitraukė tarptautinis partneris „Ocean Winds“, o toliau atsakomybė liko „Ignitis grupei“.

Netrukus „Ignitis“ komunikacijoje atsirado daugiau žinučių apie projekto sunkumus, finansavimo barjerus ir galimus grafiko pokyčius.

Kritikai tai interpretuoja kaip netiesioginį patvirtinimą, kad pirmojo projekto ekonomika yra labai įtempta, o jo tvarumas gali priklausyti nuo būsimų sprendimų dėl reguliavimo, rinkos sąlygų ar papildomų valstybės instrumentų. Tuo pat metu pati bendrovė viešai aiškina, kad tokio masto projektai visoje Europoje susiduria su panašiomis problemomis ir kad sprendimai bus daromi pagal verslo logiką bei rinkos aplinkybes.

Papildomo dėmesio sulaukė ir faktas, kad 2025 m. kovą iš „Ignitis renewables“ vadovo pareigų „dėl asmeninių priežasčių“ pasitraukė Thierry Aelensas. Oficialiai tai nesieta su jūrinio parko projekto eiga, tačiau sutapimas laike, kaip dažnai būna, tapo viešų interpretacijų objektu.

Viešojoje diskusijoje keliama prielaida, kad konkurso sąlygos galėjo būti suformuotos taip, jog daliai tarptautinių žaidėjų rizika atrodė per didelė, o pasiruošimo laikas – per trumpas. Tokiu atveju rezultatas, kai realiai lieka vienas dalyvis, būtų paaiškinamas ne „susitarimu“, o reguliacinio dizaino pasekmėmis.

Energetikos ministerija paprastai akcentuoja, kad konkursai rengiami laikantis teisinių procedūrų ir derinant nacionalinius interesus (energetinį saugumą, strateginius tikslus, tinklų integraciją). Kritikai tuo tarpu sako, kad net ir formaliai teisėta sistema gali sukurti „struktūrinį šališkumą“ – kai teisės aktai ir konkursų sąlygos praktiškai labiausiai tinka vienam vietos dalyviui.

Specialiųjų tyrimų tarnyba (STT) skelbia „Lietuvos korupcijos žemėlapį“, kuriame fiksuojami visuomenės ir verslo vertinimai apie korupcijos paplitimą ir rizikas skirtinguose sektoriuose. Šiuose duomenyse energetika minima tarp didesnės korupcijos rizikos sričių, o Energetikos ministerija bei jai pavaldžios institucijos vertinamos kritiškai.

Tuo pat metu pačioje energetikos politikoje daugėja signalų, kad sprendimų priėmimo procesai visuomenei atrodo uždari, o interesų grupių įtaka – per didelė. Tokios nuostatos sustiprina jautrumą ir bet kokiems dideliems projektams, kuriuose yra valstybės interesas ir valstybės valdoma įmonė.

Valstybės kontrolės auditas dėl „Curonian Nord“ projekto nustatė trūkumų, susijusių su vėjo parko projekto valdymu, lėšų panaudojimo efektyvumu, planavimo kokybe ir rizikų valdymu. Audito kontekste minimi faktai – pavyzdžiui, kad kaina augo, grąža mažėjo, dalis lėšų naudota neefektyviai, darbai vėlavo, taip pat buvo fiksuota teisės aktų laikymosi problemų rizikų.

Taip pat išskiriamas pavyzdys dėl 4 mln. eurų panaudojimo jūros dugno tyrimams, kai dalis darbų buvo atidėta, o tai sukėlė klausimų dėl efektyvumo. Tokie audito akcentai tampa pagrindu politinėms interpretacijoms, tačiau pats auditas paprastai apibrėžia vadybines ir kontrolės problemas, o ne automatiškai konstatuoja tyčinį neskaidrumą.

Energetikos ministras Žygimantas Vaičiūnas viešai kalbėjo, kad „Ignitis grupė“ turi pateikti aiškų planą, kaip projektas gali būti vystomas rinkos sąlygomis nerizikuojant patirti nuostolių. Taip pat jis yra pripažinęs, kad sprendimas pirmąjį konkursą daryti be valstybės paramos galėjo būti klaidingas, jei lyginama su realiai pasikeitusiomis rinkos sąlygomis.

Viešojoje erdvėje dėmesio sulaukė ir tai, kad ministras anksčiau skeptiškai vertino papildomą auditą (vadino jį pertekliniu), tačiau po audito išvadų politiniai oponentai tai interpretavo kaip bandymą sumažinti kontrolę. Pats ministras argumentavo, kad projekto sėkmę lemia ne vien priežiūros griežtumas, bet ir bendra rinka: klientų poreikis, ilgalaikės sutartys, finansavimo sąlygos, jungčių infrastruktūra.

Viešojoje erdvėje aptariama, kad projekto grafikas gali būti nukeltas, sąlygos – peržiūrimos, o kraštutiniu atveju įmonė galėtų rinktis pasitraukimą, jei ekonominiai skaičiavimai rodytų ilgalaikį nuostolingumą. Tokios prielaidos dažnai grindžiamos keliais argumentais:

„Ignitis“ konkursą laimėjo įsipareigodama parką statyti be valstybės paramos ir sumokėti vystymo mokestį, kai rinkoje dominavo optimistiškos elektros kainų prognozės; vėliau išaugo statybų kaštai (įranga, logistika, palūkanos), o projektų finansavimas pabrango; bendrovė pati komunikavo apie tai, kad bankams svarbu matyti ilgalaikes elektros pardavimo sutartis, o jų užsitikrinti nepavyksta; papildomu neapibrėžtumu įvardijama ir planuota jungtis bei eksporto logika.

Taip pat pabrėžiama, kad listinguojama bendrovė turi pareigą prieš akcininkus vertinti projektus pagal grąžą ir rizikas. Kritikai sako, kad tai gali stumti į sprendimą geriau patirti ribotus nuostolius (užstatas, ankstyvos investicijos), nei užfiksuoti dešimtmečių nuostolingą projektą. Tai – ekonominis argumentas, o ne faktinis įmonės sprendimas.

Viešajame diskurse dažniausiai minimi keli keliai:

„Tylus atidėjimas“ – formaliai vystymas tęsiamas, bet galutinis investicinis sprendimas (FID) stumiamas vėliau, laukiant geresnių kainų, technologijų pigimo ar galimų reguliacinių sprendimų (pavyzdžiui, dėl prijungimo kaštų, garantijų ar pan.).

„Sąlygų peržiūra“ – gali būti svarstoma koreguoti teisinę ar ekonominę aplinką taip, kad projektas būtų įgyvendinamas mažesne rizika. Kritikai perspėja, kad tokie sprendimai galėtų kelti politinių ir teisinių ginčų riziką, ypač jei kiti potencialūs dalyviai teigtų, jog jie nedalyvavo dėl ankstesnio modelio.

„Projekto nutraukimas“ – jei grąžos skaičiavimai rodytų neigiamą rezultatą ir nebūtų sprendimų, mažinančių riziką, įmonė galėtų rinktis pasitraukimą.

Taip pat svarstoma, kad jei iki 2026 m. pabaigos nebūtų pradėti realūs statybos darbai ar priimti esminiai užsakymų sprendimai, projekto pastatymas numatytu tempu taptų vis mažiau tikėtinas. Tokie vertinimai priklauso nuo daugybės kintamųjų, todėl turėtų būti pateikiami kaip analitinės prielaidos, o ne kaip konstatuotas faktas.

„Ignitis grupės“ komunikacijoje pastaruoju metu akcentuojama, kad projektas gali būti mažiau pelningas, dalis darbų atidedama, o terminai gali keistis. Kritikai tai interpretuoja kaip galimą pasiruošimą nepopuliariems sprendimams (pavyzdžiui, prašyti valstybės instrumentų, lengvatų ar peržiūrėti modelį). Kita vertus, įmonė tai aiškina rinkos realijomis: be pirkimo sutarčių ir aiškios paklausos prognozės finansavimas brangsta arba tampa sunkiai pasiekiamas.

Todėl viešojoje erdvėje egzistuoja dvi versijos: viena – kad komunikacija yra natūrali dėl realių rinkos problemų; kita – kad ji gali būti ir strateginė, siekiant suvaldyti lūkesčius ar pagrįsti būsimus sprendimus.

Opozicija politinę atsakomybę sieja su buvusios Vyriausybės sprendimais ir tuo metu Energetikos ministerijos pasirinktu modeliu.

Minimi ir vieši buvusio ministro Dainiaus Kreivio pasisakymai apie lūkesčius, kad nacionalinis žaidėjas turėtų laimėti bent vieną aukcioną. Kritikai teigia, kad tokie politiniai signalai galėjo prisidėti prie konkurso politizavimo įspūdžio ir mažinti tarptautinių investuotojų motyvaciją.

Tuo pat metu būtina aiškiai atskirti: politinių pareiškimų kritika nereiškia, kad buvo padaryti teisės pažeidimai. Energetikos ministerija gali teigti, kad strateginių projektų atveju valstybė turi teisę formuoti lūkesčius, tačiau kartu privalo užtikrinti nediskriminacines ir konkurencingas sąlygas.

Kritikai taip pat pabrėžia struktūrinę situaciją: valstybė per institucijas formuoja taisykles ir strategiją, o tuo pat metu per Finansų ministeriją valdo kontrolinį „Ignitis grupės“ paketą. Tai, jų teigimu, sukuria interesų konflikto riziką arba bent jau tokį įspūdį, kuris pats savaime kenkia pasitikėjimui, net jei formaliai viskas teisėta.