Petr Hermann: „Dėl Baltijos šalių energetikos ateities dar ne viskas padaryta“

Petr Hermann, padėjęs įgyvendinti energetikos transformacijas ne vienoje Europos šalyje ir šiuo metu vadovaujantis bendrovės „Schneider Electric“ Šiaurės ir Baltijos šalių regionui teigia, jog Lietuva jau atliko istoriškai svarbų žingsnį stiprindama jungtį su kontinentine Europa, tačiau energetinės integracijos procesas dar nėra baigtas.

Lietuvai, kaip ir kitoms Baltijos šalims būtina investuoti į tinklo pajėgumo didinimą, toliau stiprinti tarpvalstybines jungtis, kad būtų užtikrintas atsparumas geopolitinėms grėsmėms ir sukurta reali galimybė tapti elektros eksportuotojais.

„Baltijos šalys įgyvendino labai svarbius sprendimus siekiant energetinės nepriklausomybės ir integracijos su Europa. Tačiau dar ne viskas padaryta. Svarbu žvelgti į ateitį – vidutinės trukmės ir ilgalaikę perspektyvą.

Dabar Baltijos šalims svarbiausia stiprinti jungtis tarp valstybių, o taip pat ir fizinį elektros tinklo pajėgumą bei skaitmenizaciją, kad tinklas įgytų lankstumo. Tai yra būtina, ypač dabar, kai į tinką integruojami aktyviai plėtojami atsinaujinantys ištekliai, kurie iš prigimties yra nestabilūs“, – įsitikinęs P. Hermann.

Pasak jo, Lietuva ir kitos Baltijos šalys turi dar daug erdvės vėjo jėgainių statybai tiek sausumoje, tiek jūroje, taip pat saulės elektrinių plėtrai. „Tai padės šalims pasigaminti pakankamai energijos vidaus vartojimui, o taip pat ir leis sumažinti elektros kainas. Be to, Baltijos šalims tai atvers dar vieną ekonomiškai naudingą galimybę – tapti elektros eksportuotojais į Europą“, – sako ekspertas.

Energetika yra kritiškai svarbi šalies ekonomikos raidai, todėl elektros tinklo transformacija – valstybinės reikšmės klausimas, kurį pasak P. Hermann, reikėtų spręsti neatidėliojant, tuo labiau, kad energetikos projektai užtrunka ne vienerius metus, o viso tinklo transformacijai gali prireikti ir dešimtmečio.

„Naujos kartos elektros tinklai turi būti patikimi ir atsparūs grėsmėms. Tikroji transformacija prasideda nuo išmaniosios apskaitos infrastruktūros, kuri atveria pagrindinius duomenis, reikalingus energijos srautams ir vartojimo modeliams suprasti.

Remiantis duomenimis, tinklo operatoriai gali numatyti kintamumą ir optimizuoti sistemos veikimą. Todėl jau dabar Baltijos šalių investicijos turėtų būti sutelktos į tris svarbiausius aspektus: tinklo skaitmeninimą, monitoringą realiuoju laiku, pažangią analizę ir automatizuotas valdymo sistemas“, – teigia P. Hermann.

Energetinės transformacijos esmė – sujungti gamybą, tinklus ir vartojimą į vieningą, realiuoju laiku valdomą sistemą. Norint valdyti šią sudėtingą sistemą ir dinamiškus energijos srautus tiek iš gamintojų, tiek ir gaminančių vartotojų – pažangus tinklo stebėjimas ir automatizavimas yra būtini.

Netolimoje ateityje augant saulės, vėjo ir decentralizuotos energijos gamybai bei naudojimui suvaldyti dvikrypčius energijos srautus padės tobulinamos technologijos, kurios šiandien dėl aukštų kaštų dar ne itin plačiai taikomos.

„Lemiamą vaidmenį atliks energijos kaupimas – prie tinklo prijungtos akumuliatorių sistemos galinčios absorbuoti atsinaujinančios energijos perteklių ir „power-to-X“ technologijos, kurios gali paversti perteklinę elektros energiją vandeniliu, amoniaku ar kitais energijos nešėjais, skirtais vėlesniam pramoniniam naudojimui“, – sako P. Hermann.

Prognozuojama, jog spartėjant transporto, šildymo ir pramonės elektrifikacijai, energijos poreikis Baltijos šalyse per artimiausią dešimtmetį išaugs dvigubai. Augantis vartojimas sistemai kelia vis didesnę įtampą, kuri šokteli iki kritinės ribos esant ekstremalioms oro sąlygoms. Deja, bet augantis energijos poreikis – ne vienintelis iššūkis, kurį svarbu spręsti neatidėliojant.

„Realybė šiandien tokia, jog būti pasiruošus tik vienam scenarijui nebepakanka. Tinklo atsparumo išbandymu bet kada gali tapti kibernetinės atakos, ekstremalūs orai ir staigūs paklausos svyravimai. Tai yra iššūkiai, kuriuos reikia būti pasiruošus spręsti vienu metu. Tinklai turi būti suprojektuoti taip, kad galėtų atlaikyti kelis streso veiksnius. Atsparumo didinimas – tai pasirengimas užtikrinti sistemos veikimą iškilus geopolitinėms krizėms, kibernetinėms ar fizinėms atakoms“, – teigia „Schneider Electric“ ekspertas.

Todėl šiandien, P. Hermann vertinimu, svarbu neatidėlioti investicijų į tinklo stiprinimą, jo pralaidumo didinimą ir spartinti integraciją į patikimą Europos energetikos sistemą.

Tinklo stabilumą, eksperto teigimu, užtikrina pasiūlos ir paklausos balansas, kitaip tariant – elektros gamybos ir vartojimo pusiausvyra. Subalansuotoje sistemoje svarbų vaidmenį atlieka ir vartotojai – namų ūkiai, pastatų valdytojai ir pramonės įmonės, kurie gali ne tik vartoti, bet ir gaminti, kaupti, parduoti energiją bei reaguoti į kainų signalus.

Todėl jau dabar, pasak P. Hermann, svarbu spartinti elektrifikaciją pastatų, transporto ir pramonės srityse, kurios vis dar stipriai priklauso nuo iškastinio kuro. Šioje srityje Baltijos šalys galėtų sparčiau mažinti atsilikimą nuo Skandinavijos valstybių sekdamos jų pavyzdžiu.

„Šiaurės šalys – Norvegija, Švedija – išsiskiria pastatų, transporto sektoriaus ir pramonės elektrifikavimu. Net ir turėdamos vietines dujų atsargas, jos ženkliai sumažino pastatų priklausomybę nuo iškastinio kuro. Norvegijoje elektrifikuota daugiau nei 70 % pastatų, kai tuo metu Lietuvoje kaip ir daugelyje kitų Europos šalių – mažiau nei 20 %. Tai turi lemiamos įtakos elektros paklausos reguliavimui ir tinklo stabilumui“, – pažymi P. Hermann.

Patikimas ir atsparus elektros tinklas regionui gali padėti auginti įvairias pramonės šakas ir pritraukti daugiau investicijų. „Baltijos šalys investuodamos į išmanų elektros tinklą galės optimizuoti elektros kainas, efektyviai aprūpinti energija pramonės zonas, o tai sudarys palankesnes sąlygas naujoms investicijoms, kokias šiandien matome Šiaurės šalyse, pavyzdžiui dirbtinio intelekto duomenų centrų srityje“, – sako P. Hermann.

Šiuo metu Europa importuoja apie 60 % energijos, o tai kasmet kainuoja maždaug 380 mlrd. eurų. Tyrimai rodo, kad iki 2040 metų – mažiau nei per 15 metų – šias išlaidas būtų galima sumažinti apie 250 mlrd. eurų, stiprinant energetinį savarankiškumą.

„Infrastruktūros projektai reikalauja daug laiko, o energetikos transformacija yra ilgalaikis, dešimt ar daugiau metų pareikalausiantis procesas, todėl kiekvieni metai yra svarbūs. Uždelsti sprendimai lems prarastas galimybes, mažesnį verslo konkurencingumą bei didesnes sąnaudas ateityje.

Reikalingos technologijos šiandien yra prieinamos, tačiau kaip greitai galime tikėtis proveržio energetikos srityje priklausys nuo politinės valios ir valstybių vaidmens, kaip nuosekliai jos skatins vietinę elektros gamybą ir kaupimo sprendimus privačiame ir verslo sektoriuje, kokias sąlygas sudarys investicijoms į atsinaujinančią energetiką. Šiandien tai yra ne tik klimato kaitos, bet ir ekonomikos bei nacionalinio saugumo klausimas“, – pabrėžia P. Hermann.