Situacija dramatiškai pasikeitė 2022 m. vasarį – Dariui ir visai „BGS Rail“ komandai teko priprasti prie gyvenimo ir darbo karo sąlygomis. Praėjus ketveriems sunkiems metams, kompanija ne tik atlaikė visus išbandymus, bet ir kuria ateities planus, skelbiame pranešime žiniasklaidai.
– „Avia Solutions Group“ paprastai siejame su aviacija. Kaip nutiko, kad įmonių grupei priklauso ir geležinkelių transporto kompanija?
– Praeitame dešimtmetyje „Avia Solutions Group“ siekė aktyviai investuoti ne tik į aviaciją, bet ir į kitas transporto rūšis. Be to, tuo metu Ukrainoje buvo itin didelis vagonų trūkumas, o nuomos kainos – labai aukštos, tad rinkoje atsirado aiški niša, kurią reikėjo užpildyti.
Susiję straipsniai
Šiandien savo pagrindine paslauga laikome vagonų nuomą, pirkimą, pardavimą, taip pat remontą.
Antroji veiklos kryptis yra logistika – vykdome pervežimo paslaugas Ukrainoje. Karo metais atsirado ir trečioji veikla – prekiaujame grūdais. Ja nesiekiame kažkokių ypatingų tikslų – parduodame apie 50–100 tūkst. tonų per metus, bet mums tai tiesiog būdas užtikrinti vagonų užimtumą ir finansinį stabilumą. Kadangi grūdai parduodami užsienio valiuta, prekyba jais padeda sumažinti infliacijos poveikį.
– Karas – ne tik didelė šalies tragedija, bet ir stiprus smūgis šalies ekonomikai. Koks yra geležinkelių transporto vaidmuo šių dienų Ukrainoje?
– Geležinkeliai Ukrainoje šiuo metu, tiesiogine šio žodžio prasme, atlieka gyvybiškai svarbią funkciją. Traukiniais vykdoma gyventojų evakuacija, o dalis karinio tiekimo taip pat gabenama geležinkeliais. Nesustojo ir krovinių vežimas. Tiesa, karo poveikis – tiek dėl prarastų teritorijų, tiek dėl įvairių grėsmių – tebėra labai reikšmingas. Jei iki karo geležinkeliais kasmet buvo pervežama po 320 mln. tonų krovinių, šiandien šis skaičius siekia vos apie 160–170 mln. tonų.
Visgi, nepaisant nuolatinių bombardavimų ir kitų iššūkių, traukinių transportas Ukrainoje šiandien praktiškai neturi alternatyvos. Rūda, anglis, žvyras, metalai transportuojami geležinkeliu, nes taip pigiau ir paprasčiau. Traukiniams pakeisti nėra nei užtektinai sunkvežimių, nei vairuotojų. Be geležinkelių šalies pramonė, ypač metalurgija ir gamyba, tiesiog sustotų. O kartu su ja – ir ekonomika.
– Kaip prisidedate prie Ukrainos kovos? Ar yra įmonės darbuotojų, kurie šiuo metu tiesiogiai dalyvauja įvykiuose fronte?
– Du mūsų darbuotojai šiuo metu tarnauja Ukrainos karinėse pajėgose – vienas pirmosiomis karo dienomis išėjo savanoriu, kitas buvo mobilizuotas. Taip pat kiekvieną mėnesį stengiamės padėti kariuomenei. Prašymų gauname įvairių, todėl mūsų principas – pirkti daiktus patiems ir tokius, kuriuos galima panaudoti fronte. Dažniausiai tai būna dronai ar automobiliai. Planuojame, kad, atėjus taikai, koncentruosimės į kariškių reabilitaciją.
Aš labai gerai atsimenu tą jaudulį ir nerimą, kuris apėmė, kai tik prasidėjo karas. Tuo metu su dar vienu kolega lietuviu kaip tik buvau Kyjive. Pirmos karo dienos pavakarę priėmėme spendimą važiuoti link Lenkijos sienos. Pakeliui jau girdėjome sraigtasparnius, šūvius.
Kitas ryškus atsiminimas – raketos ūžimas virš galvos. Buvo labai daug baimės. Tik vėliau supratau, kad pavojaus man nebuvo, nes jeigu jau girdi raketą, tai reiškia, kad ji praskridusi. Tačiau tokie momentai labai įstringa.
– Karas tęsiasi jau ketverius metus. Iš kur ukrainiečiai semiasi stiprybės? Kas juose jus labiausiai stebina ir žavi?
– Po kokio mėnesio nuo karo pradžios supratome, kad šalis kariauja, bet verslas vėl veikia. Vagonai važiuoja, kiti veiklos procesai taip pat tęsiasi. Kitaip tariant, verslas ir žmonės prisitaiko. Aš trečdalį savo laiko praleidžiu Kyjive. Šis miestas gyvena nuolat bombarduojamas, bet gyvena. Tokia jau žmonių prigimtis – jie prisitaiko net prie labai sunkių sąlygų.
Dalis žmonių, net ir turėdami galimybę išvykti, pasirenka likti, nes čia jų namai, darbas ir bendruomenė. Kiti, išvykę karo pradžioje, vėliau sugrįžo – ne todėl, kad būtų lengva, o todėl, kad namuose lengviau atkurti kasdienybę ir jaustis savo vietoje, net ir labai sudėtingomis aplinkybėmis.
– Kaip šiandien atrodo „BGS Rail“ kasdienybė? Kokios veiklos tendencijos, su kokiais pagrindiniais iššūkiais susiduriate?
– Vis dar esame vienas didžiausių rinkos žaidėjų – mums priklauso apie 3–4 proc. rinkos, valdome virš 2,6 tūkst. vagonų. Esame tokio dydžio, kad šiuo metu pasitraukti iš rinkos negalime.
Dirbame su privačiais klientais – gamintojais ir vežėjais. Žinome, kad kartais mūsų vagonais naudojasi ir kariuomenė. Nors atrodytų, kad karas, o kartu ir dalies krovinių praradimas turėjo sumažinti grūdovežių kainas, karo pradžioje jos kaip tik šoko aukštyn, o 2024 m. jau buvo pasiekusios dugną.
Pusvagonių paklausa iki 2024 m. pabaigos taip pat pamažu smuko, bet dabar pradėjo vėl augti. Taip yra todėl, kad dalis vagonų pastaruosius trejus metus nebuvo remontuoti dėl lėšų stokos, o vagono apyvartumas pailgėjo nuo dešimties iki dvidešimties parų. Paprasčiau tariant, anksčiau vieną vagoną pakraudavome tris kartus per mėnesį, o dabar tik pusantro karto, todėl rinkai reikia maždaug dvigubai daugiau vagonų.
– Kaip karo sąlygos pakeitė jūsų veiklą? Kas buvo sunkiausia, prisitaikant prie naujos realybės?
– Pačiame valdyme rimtų pertvarkų nebuvo. Kažkiek padėjo tai, kad per pandemiją išmokome dirbti nuotoliu – vagonai juk važinėja per visą šalį ir nėra labai svarbu, ar jų judėjimą koreguoji iš biuro, ar iš namų. Tačiau pakeitėme tam tikras procedūras – sparčiau skaitmenizavome kai kuriuos veiklos aspektus, bet ir čia nieko dramatiško neįvyko.
Mano požiūris visada paprastas – vagonas turi būti kelyje, nepaisant sąlygų ar kainų. Geriau uždirbti mažiau, nei patirti nuostolius, kai vagonas stovi, nes už stovėjimą dažniausiai dar tenka mokėti. Karo sąlygomis šis aspektas tapo dar svarbesnis. Netinkamas sprendimas gali kainuoti kur kas brangiau, todėl kiekvieną iš jų reikia priimti kuo atidžiau.
– Ko gero pamažu dėliojate planus ir galvojate apie gyvenimą po karo. Kokie iššūkiai geležinkelio logistikos laukia atėjus taikai?
– Taikos laikotarpiu geležinkelio logistika taps viena pagrindinių Ukrainos atstatymo ašių. Skaičiuojama, kad ekonomikai atsigaunant ir prasidėjus didelio masto infrastruktūros projektams reikės pervežti mažiausiai 100 mln. tonų papildomų krovinių. Tačiau vagonų parkas tam nėra paruoštas – jo atnaujinimas reikalauja laiko ir reikšmingų investicijų, todėl pasiūlos ir paklausos disbalansas bus vienas pagrindinių iššūkių.
– Ukrainoje gyvenate ir dirbate ekstremaliomis sąlygomis. Atsirado daugybė naujų iššūkių – nuo saugumo iki psichologinio krūvio. Kaip visa tai išgyvenate pats? Kaip laikosi kolegos ukrainiečiai?
– Visi mūsų darbuotojai šiuo metu yra ukrainiečiai. Nesame prieš specialistų iš Lietuvos samdymą, tačiau praktikoje juos šiuo metu labai sunku integruoti – reikia ne tik gerai išmanyti vietos verslą ir jo specifiką, bet ir mokėti kalbą. Rusiškai kalbančiųjų čia išgirsi vis rečiau – versle ši kalba vis dar naudojama, bet valstybinės institucijos ir aptarnavimo sektorius bendrauja tik ukrainietiškai.
Žmonės Ukrainoje gyvena nuolatinėje įtampoje. Atvirai kalbant, kiekvienas ieško savo būdo, kaip su tuo tvarkytis. Pats į Kyjivą paprastai atvykstu dviem savaitėms – tai nėra ilgas laikotarpis, todėl galiu kad ir kas naktį kaukiant sirenoms leistis į rūsį.
Visai kas kita, kai gyveni tame mieste nuolatos. Tai reiškia, kad kiekvieną kartą, pasigirdus pavojaus sirenoms, reikia kelti vaikus, juos aprengti, vesti į garažą po namu ar metro. Tai labai sunku, ir ne visada tam užteka valios. Todėl žmonės neretai pasirenka tiesiog tikėtis geriausio.