Įmonės investicijos – į natūralų vandenį be jokio mikroplastiko

Birštone įsikūrusi seniausia įmonė Lietuvoje, pilstanti natūralų mineralinį vandenį, ne veltui yra pelniusi vartotojų pasitikėjimą. Rinkos lyderė ji yra ne tik pagal parduodamo lietuviško natūralaus mineralinio vandens kiekį, bet ir visuomet yra žingsniu priekyje taikant inovacijas. Saugodama patį tyriausią natūralų mineralinį vandenį nuo mikroplastiko įmonė priėmė sprendimus, kurie paprastam vartotojui dažnai net nepastebimi plika akimi.

Mikroplastikas – tai labai mažos, plika akimi nematomos plastiko dalelytės, dažniausiai susidarančios yrant plastiko atliekoms, pavyzdžiui, maišeliams, sintetiniams drabužiams, vienkartiniams indams ir panašiai.

Gamtoje yrančio plastiko mikrodalelytės nusėda į gruntą ir patenka į požeminius vandenis, todėl mikroplastiko randama vandenynų, upių vandenyje ir netgi centralizuotai tiekiamame vandenyje, atitekančiame vamzdynais. Nors Lietuvoje to dar nebuvo nustatyta, pasaulio didmiesčiuose tai tampa vis didesne problema.

Mikroplastiko patenka ir į maistą. Šiandien jau sunku surasti maisto produktų pakuotę, kuriai pagaminti nebūtų naudojamas plastikas.

Atrodytų, pieno ar sulčių pakuotė yra pagaminta iš popieriaus, bet jos vidus padengtas plonu plastiko sluoksniu. Vienkartinis kavos puodelis taip pat atrodo popierinis, bet jo vidus irgi išklotas plonyte plastikine plėvele.

Dėl to nemažai mikroplastiko patenka į organizmą, nors žmonės nieko blogo net neįtaria. Mikroplastiko gali būti ir maiste, ir net ore. Tačiau kai kalba pasisuka apie mikroplastiką, dažniausiai baiminamasi mikroplastiko, esančio vandens buteliuose. Ar ši baimė pagrįsta?

Mineraliniame vandenyje, kuris išgaunamas iš šaltinio, gerai apsaugoto nuo žmogaus veiklos, mikroplastiko nėra, vanduo yra itin švarus. Tačiau jo gali atsirasti vandeniui būnant pakuotėje.

Ar įmanoma išvengti mikroplastiko natūraliame mineraliniame vandenyje? Taip, tvirtina „Akvilės“ prekės ženklo įkūrėja, įmonės „Birštono mineraliniai vandenys ir Ko“ rinkodaros vadovė A.Miliūtė.

Pasak jos, plastikiniai buteliai gali būti mikroplastiko šaltinis, tačiau svarbu suprasti, kada ir kokiomis sąlygomis. Ir už tai yra atsakingas ne tiktai gamintojas, bet ir vartotojas, galintis pats paskatinti mikroplastiko išsiskyrimą į vandenį.

Šiuolaikinė pramonė gamina ir vartoja daugybę plastiko rūšių – nuo lengvai suyrančio iki nesuyrančio šimtus metų.

Nesuyrantį plastiką galima ir reikėtų perdirbti – dėl to Lietuvoje ir daugelyje kitų šalių įvesta depozito sistema, surenkanti plastikinius butelius, perdirbti surenkamos ir kitos plastiko pakuotės.

O suyrantis plastikas susiskaido į daugybę mažų dalelių, tampa mikroplastiku, su lietaus vandeniu patenka į gruntą ir užteršia požeminius vandenis. Dėl to suyrantis plastikas kai kuriose šalyse netgi uždraustas. Išeitis – kaip įmanoma geriau surinkti šį plastiką ir perdirbti.

„Pirmiausia svarbu neužteršti požeminių vandenų. Sena patarlė moko: „Nespjauk į šulinį, nes pačiam iš jo vėliau reikės gerti.“ Šiuo atveju ją galima tiesiogiai pritaikyti kalbant apie mikroplastiką, patenkantį į vandenį“, – atkreipė dėmesį Aistė.

„Akvilės“, „Vytauto“, „Birutės“ šaltiniai yra gerai saugomi nuo žmogaus veiklos, todėl į juos nepatenka jokių teršalų, taip pat ir mikroplastiko.

„Birštono mineraliniai vandenys“, vandenį pilstantys į plastiko butelius, pirmiausia pasirinko pačią stabiliausią plastiko rūšį – PET (polietileno tereftalatą).

Gamtoje jis visiškai neyra, buteliai surenkami ir perdirbami, ir tai daryti skatina įdiegta depozito sistema.

PET yra daugybė rūšių. Pats stabiliausias yra pirmasis, žymimas PET 1. Ant butelio dugno galima matyti įspaustą trikampį su jame įrašytu skaičiumi ir užrašu PET po juo. Jeigu įrašyta 1 – tai pats švariausias PET, nė karto neperdirbtas. Jeigu žymima PET 2, PET 3 ir panašiai, tai žymi plastiko perdirbimo ciklų skaičių.

„PET pats savaime neturi jokių blogų savybių, tačiau jam perdirbti naudojamos papildomos cheminės medžiagos. Kuo daugiau kartų perdirbamas plastikas, tuo daugiau medžiagų tam panaudojama. Plastikas patenka į antrą, trečią, ketvirtą ar žemesnes kategorijas ir žymimas atitinkamu skaičiumi.

Tokio plastiko buteliams nenaudojame, nes jame atsiranda įvairių medžiagų, pavyzdžiui, bisfenolio, į kurį reaguoja hormoninė sistema. Jis yra netinkamas vandeniui, kuris naudojamas kūdikių maistui ruošti, nėščiosioms, maitinančioms motinoms, ligoniams ir panašiai. Todėl mes nenaudojame kitų kategorijų PET, tik PET 1 – pačią švariausią ir stabiliausią plastiko rūšį. Iš jo neišsiskiria jokios pavojingos medžiagos, mikroplastikas ir tai patvirtinta tyrimais“, – pasakojo A.Miliūtė.

Tai yra pirmasis žingsnis, kurį žengė „Birštono mineraliniai vandenys ir Ko“, kad vartotojai gautų saugų produktą, o įmonės pilstomas vanduo būtų sertifikuotas kaip neturintis mikroplastiko.

Kaip atsakingai elgiasi įmonė, taip pat atsakingai su jos gaminiais turėtų elgtis ir vartotojai. Kad ir koks stabilus būtų PET, jis stabilus tik tam tikromis sąlygomis, ir tai verta žinoti visiems. Plastikiniai buteliai gali būti pažeisti aukštos temperatūros ir mechaninio poveikio.

„PET lydosi 100 laipsnių karštyje. Tačiau mikroplastikas į vandenį ar kitą produktą, kuris yra plastikiniame butelyje, gali pradėti sklisti maždaug nuo 50 laipsnių. Rekomenduojame laikyti mineralinio vandens butelius 5–25 laipsnių temperatūroje.

Įmonė užtikrina, kad temperatūrinis režimas nebus pažeistas transportuojant, sandėliuojant ar eksponuojant parduotuvių vitrinose – iki pat to momento, kai žmogus nusiperka buteliuką vandens. Tačiau ji nebegali būti atsakinga už tai, kaip jis laikomas po to“, – pažymėjo A.Miliūtė.

Pasak jos, nereikėtų laikyti butelių netinkamomis sąlygomis, pavyzdžiui, nepalikti jų pirtyje, karštą vasaros dieną – automobilyje ar atokaitoje ant palangės, prie šildytuvo, krosnies ir pan. Ši taisyklė svarbi laikant bet kokį maistą plastikinėse pakuotėse – ne tik vandenį ar kitus gėrimus.

Paskatinti mikroplastiko išsiskyrimą į vandenį gali ir mechaninis poveikis – butelio suspaudimas, įtrūkiai. Todėl renkantis natūralų mineralinį vandenį parduotuvėje patartina atkreipti dėmesį ne tik į pavadinimą, bet ir į butelio formą bei stabilumą.

Turbūt esate pastebėję, kad būna buteliukų, kurie vos tik paėmus į ranką sugniūžta, lengvai praranda formą. Tai nėra geros pakuotės ženklas. Kuo lengviau lankstosi plastikas, tuo greičiau jis įtrūksta ir dėl to vandenyje pasklinda mikrodalelės. Siekdama užkirsti kelią šiai problemai Birštono įmonė daug laiko ir lėšų investavo į tinkamos butelių formos sukūrimą.

„Siekėme sukurti tokias formas, kad visų mūsų prekių ženklų buteliai būtų kuo mažiau pažeidžiami mechaninio poveikio. Todėl jie turi specialias zonas, per kurias būtų patogu suimti butelį ranka. Jo forma lieka stabili, nesuspausta, o vanduo – švarus nuo mikroplastiko“, – pasakojo vandens žinovė.

Tad tai antrasis svarbus „Birštono mineralinių vandenų ir Ko“ sprendimas, padedantis apsaugoti vartotojus nuo to, kad nesugadintų vandens ir neužterštų mikroplastiku.

Trečiasis žingsnis, kurį žengė įmonė siekdama sumažinti mikroplastiko pavojų, – pakeitė butelių kamštelius.

„Atrodytų, kodėl kamšteliai? Tačiau tyrimai parodė, kad būtent per kamštelį į vandenį dažniausiai patenka mikroplastiko. Ne iš butelio“, – pažymėjo A.Miliūtė.

Po to, kai įgyvendinus ES reglamentą visų gamintojų kamšteliai tapo neatskiriami nuo butelių, vartotojai pradėjo piktintis, kad atsukus kamštelį sunku jį uždėti atgal.

Iš tiesų didžiausias pavojus tas, kad atidarant ir uždarant kamštelį jis neretai deformuojamas, atsiranda mechaninė trintis, dėl to nutrinamos plastiko mikrodalelės, kurios pasklinda į vandenį.

„Mes investavome į tai, kad butelio kakliukas būtų trumpesnis, o kartu pritaikėme žemesnį kamštelį, kad butelį atidarius kamštelis lengvai užsidėtų“, – pasakojo A.Miliūtė.

Šis sprendimas padėjo sumažinti ir plastiko, sunaudojamo kamšteliams ar buteliams, kiekį.

Kitas labai svarbus dalykas, užkirtęs kelią plastiko migracijai į vandenį, – „Birštono mineraliniai vandenys ir Ko“ nenaudoja cheminės medžiagos, kuri leidžia kamštelį lengviau atsukti.

„Vartotojai tai pastebėjo ir netgi skundėsi, kad tapo sunkiau atsukti mūsų butelius. Taip, čia yra teisybės. Taip yra dėl to, kad priėmėme sprendimą nenaudoti cheminės medžiagos, kuri leidžia kamšteliams lengviau praslysti ir atsisukti. Ši medžiaga padaro plastiką minkštesnį, bet kartu tai skatina plastiko migraciją į vandenį“, – paaiškinimą dėl dar vieno sprendimo pateikė A.Miliūtė.

Pasak Aistės, Lietuvoje ši praktika dar nauja, o, pavyzdžiui, Vokietijos rinkoje tai jau įprasta. Šioje šalyje aukščiausią kokybę liudijančio sertifikato negaus tie vandens gamintojai, kurie naudoja cheminę medžiagą, leidžiančią lengviau atsukti kamštelį.

Jau nuo seno aukščiausių kokybės standartų besilaikanti Birštono įmonė pirmoji ir kol kas vienintelė rinkoje pritaikė sprendimus, kad per kamštelį į vandenį nepatektų mikroplastiko. Naujieji kamšteliai yra perkami iš Vokietijos, Šveicarijos gamintojų.

Dar vienas sprendimas, nelabai pastebimas vartotojui iš šalies, – ant „Akvilės“, „Birutės“ ar „Vytauto“ kamštelių nėra jokių užrašų. Atrodytų, smulkmena, bet daug lemianti.

Kai liejamas kamštelis ar buteliukas, gamybos procesui nereikia jokių cheminių medžiagų. Bet norint ant kamštelių uždėti ženklą ar užrašą, juos reikia gabenti į kitą gamyklą, kur spausdinimui naudojamos įvairios cheminės medžiagos.

„Tyrimai parodė, kad iš dažų, kurie dedami ant kamštelių, prisigamina mikroplastiko, todėl to nedarome. Nes pirmoje vietoje – sveikata. Ir jeigu galima išvengti pavojaus, geriau jo išvengti“, – įsitikinusi A.Miliūtė.

Pasak jos, kol kas vandeniui pilstyti nėra geresnės pakuotės nei plastikiniai buteliai. Pavyzdžiui, skardinės – tai kombinuota pakuotė, pagaminta iš aliuminio ir plastiko. Kiekviena skardinė viduje išklota savotišku plastikiniu maišeliu.

Kartoninės pakuotės taip pat turi ploną plastiko sluoksnį. Šiais atvejais plastikas nėra stabilus, iš jo mikroplastikas gali sklisti į produktą, esantį pakuotėje.

„Nei skardinių, nei kartoninių pakuočių gamybos technologija dar nepažengė tiek, kad užtikrintų tokį pat stabilumą kaip PET, todėl negalime būti tikri, jog nesusidarys mikroplastiko“, – įvertino įmonės vadovė. Vienintelė alternatyva – stiklas, tačiau ši tara yra sunki, todėl nepatogi norint aprūpinti mineraliniu vandeniu visą šeimą.

Į stiklinius butelius pilstomas „Birštono mineralinių vandenų ir Ko“ vanduo populiarus restoranuose, viešbučiuose.

Seniausia Lietuvoje natūralų mineralinį vandenį pilstanti įmonė nuolat atlieka tyrimus, kurie patvirtina, kad vandenyje nėra jokių teršalų.

„Akvilė“ turi kūdikių mitybai tinkamo vandens sertifikatą – tai reiškia, kad šis vanduo atitinka pačius griežčiausius reikalavimus. Jame nėra nei sunkiųjų metalų, nei mikroplastikų, nei amžinųjų chemikalų (PFAS).

Įmonės gamybos procesai atitinka tarptautinius maisto saugos reikalavimus, ir tai patvirtina atitinkami sertifikatai.

„Turime nuolat būti 100 procentų tikri, kad mūsų produkcija ir jos gamyba atitinka visus sertifikatuose nurodytus reikalavimus. Tai reikalauja nuolatinių pastangų ir investicijų – taikyti tinkamas technologijas, atlikti tyrimus, naudoti naujausią ir moderniausią techniką“, – vardijo A.Miliūtė.

Lietuva, pasak jos, gali didžiuotis nuostabiais tyro vandens ištekliais. O „Birštono mineralinių vandenų ir Ko“ įmonė labai gerai supranta, kaip svarbu patiekti vartotojams tokį patį nepaliestą ir nesugadintą natūralų mineralinį vandenį, kokį sukūrė pati gamta.