Šiandien iš vietinio biokuro pagaminama didžioji dalis, apie 80 proc. centralizuotai tiekiamos šilumos energijos – tai kelis kartus daugiau nei prieš dešimtmetį. Tad kiekvienas šildymo sezonas tampa vis svarbesnis testas visai rinkai. Šio sezono pamokos – aiškios ir, deja, ne visiems malonios.
Pirma, nepaisant kelių dešimčių biokuro gamintoju bankrotų sektorius atsilaikė ir išgyveno. Tai rodo, kad branduolys – kietas ir stiprus, bet jautrus trumpalaikiams sukrėtimams.
Antra, trumpalaikių biokuro įsigijimo sandorių dominavimas tapo skaudžia pamoka, nes destabilizavo rinką. Kai didžioji dalis reikalingo biokuro įsigyjama trumpalaikiais sandoriais, rinka tampa labai paveiki radikaliems kainų šuoliams.
Ferma iš ateities: karvėms čia groja klasikinė muzika, sveikatą stebi modernios technologijos
Ši žiema taip pat parodė, kad pigi prekė negarantuoja patikimumo, o rinka, besiremianti vienadieniais tiekėjais ir veikianti žemiau savikainos ribos – stabilumo ir tvarumo. Ilgametę patirtį turinčios įmonės traukėsi, nes neturėjo galimybių planuoti pajamų ar investicijų bei nebegalėjo konkuruoti išsikreipusioje rinkoje. Dalį senbuvių išstūmė „vienadienės“ įmonės, konkuruojančios vien kaina, kuri galimai pasiekiama ne itin švariais metodais, bet neprisiima atsakomybės už tiekimo stabilumą ir veiklos tęstinumą.
Būtent trumpalaikiai sandoriai, kuriais rėmėsi didžiausios šilumos tiekimo įmonės, sukūrė iliuziją, kad kuro bus visada ir pigiai. Tačiau realybė pasirodė kitokia. Kai spaudžia šaltis, o poreikis šokteli, trumpalaikiai sandoriai tampa rizika, o ne sprendimu. Dėl to rinka svyravo, kainos ženkliai kilo, o tiekimo stabilumas tapo trapia loterija.
Susiję straipsniai
Nepamirškime ir kito faktoriaus – biokuro atsargų kaupimas būtinas, bet rizikingas. Norint, kad žiemą nepritrūktume biokuro reikia sukaupti atsargų. Čia iškyla pavojų – o tai ir lėšų įšaldymas įsigyjant žaliavas, ir padidėjusios gamybos sąnaudos ar nuo permainingų orų krentanti sandėliuojamo biokuro kokybė bei didelė gaisrų rizika.
Biokuro teikimo įmonės to nenori daryti, nes nėra tikros, kad sukauptą biokurą turės galimybę parduoti už investicijas atperkančią kainą. Tokį užtikrintumą gali suteikti tik ilgalaikiai sandoriai.
Trečia, žaliavos šalyje turime daug, bet procesus reikia planuoti iš anksto. Ši žiema įrodė, kad problema – ne jos kiekis, o pasirengimas. Štai Švedijoje ilgalaikiai kontraktai sudaromi 7 metams į priekį, jų kaina indeksuojama atsižvelgiant į rinkos pokyčius. Tai leidžia tiekėjams investuoti į techniką, logistiką, sandėliavimą. Ir toks modelis leidžia jaustis saugiai kad ir geopolitinių krizių
atvejais. Lenkijoje, Latvijoje ar Estijoje apie 80 proc. biokuro įsigijimo sandorių – ilgalaikiai. Ta linkme turėtume judėti ir mes. Iš kaimyninių reikia mokytis kaip kurti sistemą, kurioje tiekėjai gali patikimai investuoti, o vartotojai – jaustis saugiai.
Trumpalaikiai sandoriai – lyg trumpas vakarėlis, pasibaigiantis sunkiomis pagiriomis. Tad pamokas dera išmokti, kad kitą žiemą šiluma būtų ne loterija, o garantija.