„SME Bank“: vieno banko nebeužtenka – pavojaus signalai, kurių daugelis verslų nepastebi

Apie tai, kada vieno banko nebeužtenka ir kokius signalus verslas dažnai praleidžia, pasakoja „SME Bank“ Verslo bankininkystės vadovė Dovilė Bansevičienė.

Verslo praktikoje yra kelios situacijos, kurios įspėja, kad laikas peržiūrėti savo bankinių santykių struktūrą.

„Pirmasis ir akivaizdžiausias signalas – operacinė priklausomybė. Jei pagrindinio banko techniniai sutrikimai sustabdo įmonės atsiskaitymus su tiekėjais ar partneriais, tai reiškia, kad koncentracijos rizika yra per didelė“, – sako D. Bansevičienė.

Ji pabrėžia, kad verslo tęstinumas negali priklausyti nuo vienos finansų įstaigos stabilumo.

Antrasis signalas – silpna derybinė pozicija. „Dirbdamas tik su vienu banku, verslas negali lyginti realių sąlygų – nei palūkanų, nei komisinių.

Reklaminiai pasiūlymai ir faktinės sąlygos dažnai skiriasi, o be alternatyvos deryboms paprasčiausiai nėra pagrindo“, – sako pašnekovė.

Trečiasis – kliūtys, kylančios norint finansuoti augimą. „Kai pagrindinis bankas atsisako finansuoti plėtrą arba siūlomas kredito limitas neatitinka verslo poreikių, alternatyvaus bankinio ryšio nebuvimas gerokai apsunkina sprendimo paiešką ir atima laiką.“

Ketvirtas signalas – nepanaudotas lėšų potencialas.

„Einamosios sąskaitos likučiai „miega“, o bankas nemoka palūkanų arba taiko jas tik nuo itin didelių sumų. Rinkoje egzistuoja sprendimai, leidžiantys trumpalaikiams pinigų srautams generuoti papildomą grąžą be likvidumo apribojimų.“

Galiausiai – rinkos neišmanymas. Kaip pažymi „SME Bank“ Verslo bankininkystės vadovė, Lietuvoje šiandien veikia 19 bankų, o finansų rinka tapo konkurencinga ekosistema. Verslas, kuris niekada nelygino sąlygų, tiesiog nežino, už ką permoka.

Apibendrinant, kai vieno banko sprendimas gali sustabdyti veiklą, apriboti augimą arba kainuoja daugiau nei rinkos vidurkis, diversifikacija tampa ne papildomu komfortu, o finansinio valdymo būtinybe.

Jeigu verslo modelis nestandartinis, jam itin svarbus greitis, trūksta užstato, sąskaitoje yra laisvų pinigų arba tiesiog norisi asmeninio dėmesio, šabloniški pasiūlymai nepadeda.

Tokiose situacijose verslas vis dažniau ieško lankstesnių bankininkystės sprendimų.

„Greitis yra vienas didžiausių mūsų privalumų. Verslo sąskaitą galima atsidaryti per vieną dieną, o paskolos pasiūlymą gauti per 24 valandas“, – sako D. Bansevičienė.

Tai iš esmės keičia situaciją įmonėms, kurioms reikia operatyviai reaguoti į rinkos galimybes ar trumpalaikius likvidumo poreikius.

„Taip pat siūlome mikrofinansavimo sprendimus nuo 30 tūkst. Eur. Tokie sprendimai ypač aktualūs smulkiajam verslui, dažnai neturinčiam pakankamo dydžio užstato. Tai atveria finansavimo galimybę ten, kur tradicinis bankas paprastai pasakytų „ne“.“, – teigia pašnekovė.

Visos šios savybės tampa dar aktualesnės, kai verslo modelis nėra standartinis. Tuomet verta pasitikėti banku, kuris ieško būdų, kaip suteikti finansavimą ir padėti verslui augti, o ne priežasčių, kodėl to nedaryti.

Ne mažiau aktualus klausimas verslui – kaip efektyviai įdarbinti sąskaitoje esančias laisvas lėšas.

„Tai padaryti padeda „SME bank“ produktas „Naktis+“. Jis leidžia uždirbti iki 2 proc. metinių palūkanų už einamosios sąskaitos likutį, jo neįšaldant – lėšos nėra užšaldomos ir verslas gali jomis naudotis.“

Pasak D. Bansevičienės, tai aktualu verslams, kurių sąskaitose nuolat „nakvoja“ didesnės sumos.

„Sąskaitos likutis yra fiksuojamas kiekvieną vakarą – jei jis viršija 10 tūkst. Eur, nuo visos sumos skaičiuojamos palūkanos. Tai vyksta kasdien, o sukaupta suma grąžinama klientui į tą pačią sąskaitą.“

Itin svarbu, kad lėšos nėra užšaldomos – verslas gali jomis naudotis bet kada. Tai nėra terminuotas indėlis. „Verslo pinigai „nebemiega“, o dirba, todėl sakome, kad klientai, dirbdami su mumis, per naktį išeina į pliusą“, – sako ji.

Ne mažiau svarbus ir žmogiškasis ryšys, ypač tuomet, kai verslui reikia greitų atsakymų ar nestandartinių sprendimų.

„Kiekvienam smulkiojo ir vidutinio verslo klientui bankas priskiria projektų vadovą, kuris išmano įmonės situaciją, gali patarti ir padėti spręsti problemas – ir jam galima tiesiog paskambinti. Nestandartinėse situacijose tai gali būti lemiamas skirtumas“, – pabrėžia ekspertė.

Dalis smulkiojo ir vidutinio verslo nuostolių neatsispindi ataskaitose ar sąskaitose faktūrose – jie kaupiasi nepastebimai per prarastas galimybes, neįdarbintas lėšas ir neefektyvius finansinius sprendimus.

Vienas didžiausių, bet dažnai nepastebimų nuostolių – einamojoje sąskaitoje laikomos ir jokios grąžos nekuriančios lėšos. Kadangi tai nėra tiesioginė išlaida, daugelis verslų to net nevertina kaip praradimo.

„Lietuvos įmonės 2025 metų pabaigoje finansinėse įstaigose laikė 11,142 mlrd. eurų, iš kurių net 9,293 mlrd. eurų – apie 83 proc. – buvo einamosiose sąskaitose. Tai reiškia, kad didžioji dalis verslo pinigų tiesiog „nakvoja“ be jokios grąžos“, – pasakoja D. Bansevičienė.

Kiek tai kainuoja konkrečiai?

„Skaičiuojama, kad jei verslas už šias lėšas gautų bent pusės procento metines palūkanas, per metus bendrai savo biudžetą papildytų maždaug 46 mln. eurų. Nieko nedarant, šie pinigai tiesiog nuvertėja“, – įspėja ekspertė.

Tokias situacijas dažniausiai lemia ne ekonominės, o psichologinės bei informacinės priežastys – nemaža dalis verslų terminuotus indėlius vis dar vertina kaip nepatogų ir lankstumą ribojantį sprendimą.

„Vyrauja nuostata, kad indėlis – tik ilgalaikis ir sudėtingas įsipareigojimas. Dalis verslų, turinčių pakankamai lėšų einamojoje sąskaitoje, tiesiog neturi motyvacijos įdarbinti savo pinigus. Smulkus ir vidutinis verslas vengia terminuotų indėlių, nes nutraukus sutartį anksčiau laiko prarandamos visos sukauptos palūkanos – taigi likvidumas vertinamas labiau nei galima grąža“, – aiškina pašnekovė.

Dar viena dažna problema – neefektyvus apyvartinių lėšų valdymas. SVV sunkumų dažnai patiria ne todėl, kad verslas būtų nuostolingas, o todėl, kad realūs pinigų srautai neatitinka „popierinio“ pelno.

„Balansai atrodo neblogai, tačiau pinigų sąskaitoje nėra – pelnas egzistuoja popieriuje, bet ne realiai“, – teigia D. Bansevičienė.

Kitas dažnai nepastebimas nuostolis – permokos dėl silpnesnės derybinės galios. Įmonės, kurios dirba tik su vienu banku ir aktyviai nelygina sąlygų, neretai už finansines paslaugas sumoka daugiau, nei galėtų.

„Verslas, dirbantis tik su vienu banku ir nelyginantis sąlygų, paprasčiausiai moka daugiau nei turėtų – tiek už aptarnavimą, tiek palūkanomis“, – sako pašnekovė.

D. Bansevičienės teigimu, Lietuvos verslai tampa vis brandesni ir vis dažniau vertina ne tik tiesiogines išlaidas, bet ir prarastas galimybes.

„Būtent prarastos galimybės – neuždirbtos palūkanos, neišnaudotos finansavimo programos, nepritaikytos geresnės sąlygos – ir sudaro didžiąją „nematomų“ nuostolių dalį“, – teigia ekspertė.

Daugelis verslų apie santykį su banku susimąsto tik tada, kai prireikia greito sprendimo, finansavimo ar atsiranda trikdžių. Tačiau būtent per ilgas veikimas „iš įpročio“ šiandien gali tapti viena brangiausiai kainuojančių klaidų.

„Operaciniu lygmeniu verslas, turintis tik vieną banką, faktiškai suteikia jam veto teisę savo veiklos tęstinumo atžvilgiu. Techniniai sutrikimai, banko vidaus sprendimai ar papildomi patikrinimai gali sustabdyti atsiskaitymus – ir tada paaiškėja, kad alternatyvos nėra“, – sako ekspertė.

Problema atsiskleidžia ir finansiniu lygmeniu. Verslai, kurie nelygina sąlygų, dažnai net nesuvokia, kiek permoka už paslaugas ar kiek potencialios grąžos praranda.

„Remiantis prieinamais duomenimis, Lietuvos įmonės einamosiose sąskaitose laiko apie 83 proc. visų savo lėšų – didžioji dalis jų negeneruoja jokios grąžos ir lėtai nuvertėja“, – teigia D. Bansevičienė.

Jos teigimu, ypač rizikinga tai tampa tada, kai verslui prireikia finansuoti augimą.

„Kai vienintelis bankas atsisako finansuoti, verslas atsiduria derybiškai silpnoje pozicijoje: nėra istorijos su alternatyviu partneriu, nėra laiko ją kurti, nėra iš ko rinktis“, – aiškina pašnekovė.

Anot jos, didžiausia problema ta, kad finansinė inercija ilgą laiką neatrodo kaip klaida.

„Kol neprireikia greito ar nestandartinio sprendimo, atrodo, kad viskas veikia. Tačiau tada kaina gali būti neproporcingai didelė: prarasta sutartis, sustojęs verslas ar finansavimas, kurio reikėjo vakar.“

Ištikimybė vienam bankui praktikoje dažnai reiškia mokėti daugiau, žinoti mažiau ir turėti ribotą derybinę galią.

„Šiandien, kai rinkoje veikia 19 bankų ir finansiniai sprendimai priimami per 24 valandas, tokia inercija yra sąmoningas atsisakymas nuo galimybių, kurios jau egzistuoja“, – sako D. Bansevičienė.

Kaip teigia „SME Bank“ atstovė, regioninis verslas bankinio partnerio pasirinkimui vis dar skiria per mažai dėmesio – ir būtent dėl to ilgainiui dažnai moka daugiau.

„Daugelyje smulkiojo ir vidutinio verslo įmonių finansinius sprendimus priima pats savininkas, kuriam kasdieniai operatyviniai klausimai natūraliai atrodo svarbesni nei bankinių sąlygų analizė. Dėl to verslai dažnai net nežino, ar moka per daug, ar gauna geriausias įmanomas sąlygas.“

Anot ekspertės, būtent regionų verslams dažniausiai trūksta greito sprendimų priėmimo, platesnio finansinio matymo ir asmeninio dėmesio.

„Kai įmonėje nėra stiprios finansų funkcijos, itin svarbu turėti partnerį, kuris ne tik finansuoja, bet ir padeda matyti alternatyvas, operatyviau planuoti pinigų srautus bei greitai reaguoti tada, kai sprendimo reikia dabar, o ne po kelių savaičių.“

D. Bansevičienė pastebi, kad dalis regionų verslų vis dar renkasi banką vien todėl, kad šis turi fizinį skyrių jų mieste ar rajone. Tačiau šiuolaikinė bankininkystė seniai nebeapsiriboja fizine lokacija: verslas savo vadybininką gali pasiekti vienu skambučiu ar kelių mygtukų paspaudimu.

Skaitmeninis bankas didžiąją dalį paslaugų gali suteikti taip pat kokybiškai, o dažnai ir greičiau nei fizinius skyrius turintys bankai.

„Didžiausia problema ta, kad regioninis verslas dažnai net nežino, kokių galimybių neturi. Tai ilgainiui tampa viena brangiausių nežinojimo formų“, – apibendrina ekspertė.