Pernai nuskambėjo žinia, kad Danijos „Salling Group“ už 1,3 mlrd. eurų įsigijo visose trijose Baltijos šalyse veikiantį „Rimi Baltic“ tinklą – elektroninės prekybos platformą ir centralizuotą logistikos sistemą. Pasaulinė logistikos grupė DHL susitarė įsigyti „Venipak“ ir įsitvirtinti visame Baltijos regione. JAV investicijų bendrovė „Stonepeak“ už 480 mln. eurų susitarė perimti „TeleTower“ telekomunikacijų infrastruktūrą Lietuvoje ir Latvijoje, o Danijos fondas ETNA investavo į Lietuvos aukštųjų technologijų bendrovę „Brolis Defence Group“.
Tai skirtingi sektoriai ir skirtingo pobūdžio sandoriai, tačiau juos sieja vienas aiškus motyvas: tarptautinis kapitalas Baltijos šalyse mato ilgalaikę vertę. Investuotojai perka ne pavienius vietos aktyvus, o regionines platformas, kurios jau apima dvi ar net visas tris Baltijos valstybes.
Galima teigti, kad įsigijimas nėra tas pats, kas naujos gamyklos statyba. Savininkų pokyčiai savaime dar nesukuria naujų gamybos pajėgumų ar darbo vietų. Visgi milijonų eurų vertės sprendimai rodo, kad geopolitinė rizika nesugriovė regiono ekonominio potencialo. Baltijos šalyse kapitalas balsuoja pinigais, o ne pareiškimais.
Susiję straipsniai
Iš kapitalo gavėjų tampame jo kūrėjais
Iš kitos pusės, tarptautinių investuotojų aktyvumas – tik fasadas. Kita, gali būti, net dar svarbesnė pusė, – pasikeitusi paties Baltijos verslo pozicija.
Pirmuosius tris nepriklausomybės dešimtmečius savo ekonominę sėkmę matavome užsienio investicijomis: kiek atėjo tarptautinių bendrovių, kiek buvo pastatyta gamyklų, kiek sukurta darbo vietų ir t.t. Užsienio kapitalas tebėra svarbus, tačiau šiandien vien pritraukti jo nebepakanka. Brandžios ekonomikos požymis yra gebėjimas kapitalą sukurti lokaliai, o vėliau investuoti jį savo šalyje, kaimyninėse rinkose ar už regiono ribų.
Šį pokytį jau matome praktiškai. Baltijos įmonės perka kitus verslus, konsoliduoja rinkas ir plečia veiklą per valstybių sienas. Estijos žemės ūkio grupės „Agrone“ patronuojanti bendrovė susitarė įsigyti didžiausią Latvijos pieno perdirbimo grupę. Lietuvos kapitalo įmonės sparčiai vysto projektus Rygoje ir Taline. Priimant verslo sprendimus, Vilnius, Ryga ir Talinas vis dažniau minimi ne kaip trys atskiros mažos rinkos, o kaip viena 6 mln. gyventojų verslo erdvė.
„SIRIN Development“ istorija yra to paties pokyčio dalis. Prieš dvidešimt metų pirmiausia turėjome įtikinti akcininkus ir finansuotojus, kad Baltijos logistikos nekilnojamasis turtas vertas investicijų. Šiandien patys investuojame Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje, o Vilniuje, Kaune ir Rygoje 2026 metais vystome 126 tūkst. kv. metrų naujo ploto – kone kartus augiau nei 2025-aisiais.
Dar aiškiau verslo lūkesčius parodo nuomos rezultatai. Pavyzdžiui, per pirmuosius aštuonis 2025 metų mėnesius SIRIN išnuomojo apie 21 tūkst. kv. metrų ploto. Per tą patį 2026 metų laikotarpį – beveik 54 tūkst. kv. metrų. Tai 2,5 karto daugiau.
O svarbiausias pokytis slypi ne kvadratinių metrų skaičiuje. Jį parodo įmonės, kurios tuos plotus nuomojasi. Dabartinė nuomininkų struktūra įrodo, kad logistikos parkai jau seniai nebėra skirti vien sandėliavimui. Mūsų krepšelyje transporto įmonės gauna 23 proc. ploto, siuntų ir pristatymo – apie 20 proc., o likusioses erdvėse jau veikia inovatyvios gamybos, prekybos, automobilių paslaugų ir net sporto verslai.
Logistikos pastatuose jau gaminama ateitis
Pramoninių ir logistikos patalpų rinka ilgą laiką buvo siejama pirmiausia su sandėliavimu, transportu ir mažmeninės prekybos aptarnavimu. Šiandien joje vis daugiau gamybos, automatizacijos ir aukštųjų technologijų.
Tarp naujų ir besiplečiančių klientų matome lazerių, dronų, elektronikos, maisto ir kitų aukštos pridėtinės vertės produktų gamintojus. Pavyzdžiui, lietuviška lazerių bendrovė „Litilit“ „SIRIN Park Gariūnai“ Vilniuje kuria automatizuotą serijinės gamybos centrą, kuriame planuoja pajėgumą padidinti iki 3 tūkst. lazerių per metus. „SIRIN Park Airport“ įsikūrė dronų gamintoja „Redwire Defense Tech Riga“, anksčiau veikusi „Edge Autonomy“ vardu.
Tai keičia ir pačią logistikos nekilnojamojo turto sampratą. Vadinamajame sandėlyje šiandien gali veikti pasaulinio lygio gamykla, laboratorija, surinkimo linija ar automatizuotas paskirstymo centras. Moderniam verslui reikia ne tik ploto. Visų pirma, technologijoms reikalingas elektros prieinamumas – apie tai kalba NT vystytojai nuo Londono iki Berlyno. Investuotojai nori žinoti, kiek elektros jie turis šiandien, tačiau kiek jos reikės ateityje, kaip patalpos pritaikytos robotams ir automatizacijai, kiek jos efektyvios, tvarios, ir ar galės plėstis.
Taip logistikos ir pramoninių patalpų rinka tampa ankstyvu ekonomikos indikatoriumi. Įmonės gali atsargiai kalbėti apie prognozes, tačiau ilgalaikės nuomos sutarties, naujos įrangos ir gamybos linijos vien iš optimizmo nefinansuoja. Naujo ploto jos ieško tuomet, kai jau turi užsakymų, planuoja pajėgumų augimą arba ruošiasi žengti į naują rinką.
Žinoma, mūsų 54 tūkst. išnuomoti kvadratiniai metrai nėra visos Baltijos ekonomikos statistika. Visgi tai yra konkretus signalas, kad reikšminga dalis regione veikiančių įmonių ruošiasi ne stagnacijai, o augimui.
Vietos pranašumas nėra garantuotas
Vietos kapitalas šiuo metu turi svarbių pranašumų: geriau pažįsta rinką, greičiau priima sprendimus ir gali lanksčiau reaguoti į klientų poreikius. Tiesa, vien to dar toli gražu neužtenka.
Augant mastui didžiausiu iššūkiu tampa efektyvumas. Statybos ir finansavimo kaštai, energijos sąnaudos, skirtingi reikalavimai trijose valstybėse bei ilgėjančios valdymo grandinės gali greitai panaikinti greičio pranašumą. Todėl regioninei plėtrai reikia vienodų standartų, bendrų pirkimų, griežtos kaštų kontrolės ir disciplinuoto planavimo.
Tarptautinio kapitalo aktyvumas šiame kontekste nėra grėsmė. Priešingai – tai Baltijos verslo sukurtos vertės pripažinimas ir būsimos konkurencijos signalas. Kai į regioną ateina DHL, „Salling Group“, „Stonepeak“ ar ETNA, vietos bendrovėms tenka konkuruoti ne vien rinkos pažinimu, bet ir procesų kokybe, kapitalo kaina bei gebėjimu veikti regioniniu mastu.
Didžiausias pokytis yra tai, kad Baltijos šalims nebereikia rinktis tarp užsienio ir vietos kapitalo. Mums reikia abiejų. Tarptautinis kapitalas suteikia mastą, finansavimą ir prieigą prie pasaulinių rinkų. Vietos kapitalas kuria naujus verslus, infrastruktūrą ir kompetencijas, kurias vėliau pastebi tarptautiniai investuotojai.
Jeigu pirmuosius trisdešimt metų daugiausia kalbėjome apie tai, kiek kapitalo sugebėjome pritraukti, ateinantys dešimtmečiai bus ir apie tai, kiek jo sugebėsime sukurti patys.
Užsienio kapitalas perka, vietos kapitalas stato. Tai ne dviejų priešingų jėgų konfliktas, o tas pats verdiktas: Baltijos regionas nebėra periferija.