– Svarbiausias „Arvi” verslas yra trąšos. Prieš porą metų prekyba jomis smarkiai smuko. Kokia dabar padėtis?
– Trąšų rinka atsigauna. Mūsų trąšų gamybos įmonės Marijampolėje ir Kaliningrado srityje – Černiachovske – šiuo metu dirba visu pajėgumu. Per metus jos gali pagaminti iki 400 tūkst. tonų granuliuotųjų kompleksinių trąšų.
Mūsų trąšos – išskirtinės, nes vienoje granulėje pateikiama visų augalui reikalingų medžiagų – azoto, fosforo, kalio ir įvairių mikroelementų.
Šią kompleksinių granuliuotųjų trąšų technologiją įsigijome iš amerikiečių bendrovės „Sackett and Sons”, mūsų specialistai ją nuolat tobulino.
Mūsų fabrikai gali gaminti kone 150 formulių trąšų, pritaikytų skirtingoms kultūroms ir regionams. Pasaulyje tokių trąšų poreikis ypač didelis. Tad jomis prekiaujame nuo Europos iki Pietų Amerikos, Afrikos ir Azijos.
Lietuvoje jų suvartojama santykinai nedaug. Pas mus bandoma žemės ūkio kultūras užauginti pigiau, jų netręšiant. Tik nepavyksta, galų gale sąnaudos vis tiek būna didelės.
Ūkininkai dar blaškosi, tačiau praeis pora metų, ir viskas nusistovės. Jau dabar matome teigiamų pokyčių – trąšų poreikis pamažu didėja ir mūsų šalyje.
– Pirmosios „Arvi” investicijos buvo nukreiptos į Rumuniją, Latviją ir Rusiją. Prieš ketverius metus Kaliningrado srityje iškilo granuliuotųjų trąšų gamykla. Rizikavote?
– Prieš priimant sprendimą, ar investuoti Kaliningrado srities ypatingoje ekonominėje zonoje Černiachovske, klausinėjau politologo profesoriaus Raimundo Lopatos vertinimų. Jis atsakė: „Nesaugu.”
Tačiau ryžomės rizikuoti ir pastatėme gamyklą, gaminančią granuliuotąsias kompleksines trąšas, atitinkančias aukščiausius kokybės reikalavimus.
Šios gamyklos prototipas yra Marijampolės įmonė „Arvi fertis”, tačiau Černiachovske ji – patobulinta ir beveik dvigubai galingesnė. Šios įmonės metiniai pajėgumai – 240 tūkst. tonų granuliuotųjų kompleksinių trąšų, o joje dirba 100 darbuotojų.
Černiachovską rinkomės dėl patogios geografinės padėties ir infrastruktūros: arti ES šalių rinkos, visai greta – Kaliningrado ir Klaipėdos uostai. Palanku ir tai, kad visos reikalingos žaliavos tiekiamos iš Rusijos.
Didžioji dalis įmonės produkcijos parduodama Baltijos šalyse, Vakarų ir Vidurio Europoje, taip pat Azijoje, Afrikoje ir Pietų Amerikoje. Sunkmetis, žinoma, jos neaplenkė, bet šiuo metu gamykla vėl veikia visu pajėgumu.
– Maždaug prieš šešerius metus investavote Serbijoje: kartu su „Sanitex” privatizavote Serbijos trąšų gamybos kompleksą „HIP-Azotara”. Tačiau sandoris su serbais žlugo. Kodėl?
– Iš pradžių atrodė, kad viskas klostosi gerai. Gamykla dirbo pelningai. Bet po pustrečių metų, kai pagal privatizavimo sutartį turėjome perimti daugiau nei 50 proc. akcijų, Serbijos vyriausybė ją nutraukė.
Ji neatlygintinai pasisavino Lietuvos įmonių investicijas, pažeidė Lietuvos ir Serbijos investicijų apsaugos ir skatinimo sutartį.
Apskundėme serbų veiksmus tarptautiniam arbitražui.
Iš pradžių arbitrai nagrinėjo, ar ši byla tikrai priklauso Tarptautinio investicinių ginčų sprendimo centro Vašingtone jurisdikcijai.
Tik prieš porą savaičių priimtas Lietuvos investuotojams palankus sprendimas. Byla bus pradėta nagrinėti Vašingtone.
– Kuo patrauklios jums, kaip investuotojams, Nepriklausomų valstybių sandraugos valstybės?
– Mūsų įmonėse nuolat lankosi Indijos, Kazachstano, Ukrainos, Moldovos, Rusijos, Baltarusijos ir kitų šalių verslininkai bei aukščiausi pareigūnai. Jiems įdomi mūsų patirtis ir technologijos, atitinkančios aukščiausius ES reikalavimus.
Jie taip pat nori sukurti tokio lygio įmones. Juos domina mūsų unikalios trąšų gamybos technologijos, gyvūninės kilmės atliekų perdirbimo gamykla Rietave ir kalakutų auginimo bei mėsos gamybos projektas.
Pasiūlymų bendradarbiauti gauname daug, rengiame verslo planus. Kai kurie jų jau virsta statybų projektais. Netrukus pradėsime statyti gyvūninės kilmės atliekų perdirbimo įmonę Baškirijoje. Belgorode šiuo metu projektuojame trąšų gamybos įmonę. Ją turėtume pastatyti per pusantrų metų.
Planuojame investicijas ir kitoje Rusijos respublikoje – Udmurtijoje. Šiuo metu ten renkama vieta kalakutų fermoms, skerdyklai, kalakutienos produktų, pašarų gamybos įmonėms. Sąlygos investuoti Rusijoje palyginti palankios. Šios šalies vyriausybė yra patvirtinusi įdomių žemės ūkio plėtros programų.
Dairomės ir į kitas valstybes. Baltarusijoje imsimės kalakutų projekto, jei pasirašysime deramas sutartis. Bet, tarkim, Ukrainoje bankai nefinansuoja ilgalaikių projektų. Moldova dar neapsisprendžia, kokių sąlygų suteikti investuotojams.
– Ne tik investuojate, bet ir patys ieškote investuotojų. Pernai gruodį „Arvi cukrus” pradėjo derybas su Vokietijos „Pfeifer & Langen” įmone dėl 39 proc. įmonės akcijų pardavimo. Kokios naudos siekiama iš investicijų?
– Mūsų tikslas – padidinti cukraus pardavimą kitose Baltijos valstybėse. Bendras cukraus poreikis Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje per metus sudaro apie 260–270 tūkst. tonų. Lietuvoje jo iš viso pagaminama apie 90,2 tūkst. tonų.
Baltijos šalių rinka neužpildyta, perkame cukrų Lenkijoje, Vokietijoje ir tiekiame jį latviams bei estams. „Pfeifer & Langen” turi porą cukraus gamyklų Lenkijoje. Iš jų galėtume atsivežti cukraus, o pardavimą nuo 26 tūkst. tonų cukraus (tiek gaminame pagal kvotą) padidinti trigubai ar keturgubai.
Šiuo metu sutartis su vokiečiais dar nėra galutinai parengta, dar deriname pozicijas.
– Lietuvoje vis daugiau įmonių teikia prioritetą ekologijai, tik tokia gamyba yra brangi. Gal valstybėse, kuriose investuojate, į ekologiją numojate ranka?
– Visur esame laukiami, jeigu ateiname su aukščiausio lygio technologijomis, europine darbo kultūra ir griežtai laikomės gamtosaugos, sanitarijos bei kitų reikalavimų.
Užsienio partneriai laukia, kad pas juos įdiegtume tuos verslo modelius, kuriuos esame sukūrę Lietuvoje. O per pastaruosius du dešimtmečius „Arvi” sukūrė tvirtą, atsakingą gamtai ir žmogui verslą. Mūsų įmonės nuosekliai viena kitą papildo ir veiksmingai bendradarbiauja. Vienoje įmonėje susidariusios gamybos atliekos kitoje tampa žaliava.
Cukraus gamybos metu susidarantys produktai, pavyzdžiui, kalkių purvas, yra naudojami laukams kalkinti. Dumblas išdžiovinamas ir naudojamas dirvožemio sudėčiai pagerinti.
Tad mūsų įmonių sudaryta verslo grandinė yra ekologiška, nuolatos atsinaujinanti ir tausojanti gamtos išteklius. Ši patirtis itin domina mūsų užsienio partnerius.
– Pernai per patį kiaulių maro įkarštį netrūko kalbų, kad į „Arvi” grupei priklausančią įmonę „Rietavo veterinarinė sanitarija” iš fermų utilizuoti suvežamos anaiptol ne visos gyvūninės atliekos. Ar iš tiesų kai kas mėgina sutaupyti ir jas kur nors užkasti?
– Esame susaistyti ES teisės aktų, nurodančių, kokios gyvūninės kilmės atliekos ir kaip turi būti perdirbamos ar utilizuojamos. To privalu laikytis ne tiktai mūsų įmonei, bet ir visoms mėsos perdirbimo, gyvulininkystės įmonėms, fermoms, ūkininkams.
Jei valstybė priėmė įstatymus, kurie verčia įmones saugoti žmonių sveikatą, jų būtina laikytis.
Netoli Rietavo įsikūrusi mūsų įmonė – vienintelė Lietuvoje, kuri surenka ir tvarko ne tik mėsos perdirbimo įmonių skerdimo atliekas, bet ir kritusius gyvūnus, taip pat pavojingus šalutinius gyvūninius produktus.
Įmonės turi išskirtinę funkciją: šalyje kilus epidemijai ji privalo operatyviai ir saugiai sutvarkyti kritusius gyvūnus. Tad „Arvi” rūpinasi Lietuvos ekologijos būkle ir padeda šalies mėsos gamybos ir perdirbimo įmonėms integruotis į ES rinką.
Daug investavome, kad ši įmonė atitiktų aukščiausius ES veterinarijos, higienos, sanitarijos, maisto saugos ir aplinkosaugos standartus. O laikytis įstatymų turėtų ir įmonės, ir kontrolės institucijos.
Kol kas taip nėra. Galėčiau pirštu parodyti, kur užkasamos gyvūninės kilmės atliekos. Lietuvoje bet kada gali iškilti grėsmė žmonių sveikatai.
– Mėsos perdirbimo įmonės baksnoja: rinkoje – monopolija, utilizavimo įkainiai itin dideli. Nesileidžiate su jomis į derybas?
– Monopolijos seniai nėra. Galima pasirinkti, kur utilizuoti atliekas. Bet ar įmonės sąžiningai deklaruoja susikaupusių atliekų kiekį? Kokias atliekas sukaupė ir kur jas išvežė?
Utilizavimo paslaugas galėtume teikti pigiau tik tuomet, jeigu pažeidinėtume įstatymus. To nedarome ir nedarysime. Atliekos turi būti deginamos tam tikromis sąlygomis: ypač aukštoje temperatūroje, esant dideliam garų spaudimui.
Reikia didelių energijos sąnaudų, kad būtų sunaikintos visos pavojingos bakterijos. Jei nesilaikytume teisės normų reikalavimų, galėtume taip nuleisti kainas, kad visi mums mielu noru atliekas suvežtų.
„Rietavo veterinarinę sanitariją” itin dažnai tikrina ir veterinarijos tarnybos, ir gamtos apsaugos inspektoriai. Tuo tarpu įmonių, kurios kaupia gyvūninės kilmės atliekas, yra daug, tad tikrintojai jų visų nespėja sužiūrėti.
Jei tik atsakingos tarnybos atidžiau apsidairytų, jei joms iš tikrųjų rūpėtų gamtos apsauga ir žmonių sveikata, pamatytų, kas nuo jų slepiama. Dabar Lietuvos mėsos perdirbimo įmonės dairosi į Lenkiją ar Baltarusiją, kur neva mažesnės utilizavimo kainos.
Bet geriau žiūrėtų į Vokietiją, Austriją, Prancūziją ar Angliją, kur utilizavimo normos yra ypač griežtos ir jų sąžiningai laikomasi. Šios šalys netaupo žmonių sveikatos sąskaita.
– Pernai rudenį pardavėte rapsų spaudyklą Vilkaviškyje. Kodėl atsisakėte biodyzelino gamybos verslo?
– Tai padarėme laiku, nuostolių nepatyrėme.
Biodyzelino gamybos plėtra Lietuvoje – miglota. Nėra nei aiškios politinės pozicijos, nei deramos įstatymų bazės.
– „Arvi” įmonės atsigręžė į mokslo institucijas. Prieš metus atsirado sutartis su Kauno Vytauto Didžiojo universitetu, maždaug prieš mėnesį – ir su Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institutu. Kam žemės ūkiui prireikė politologų?
– Nuolat investuojame užsienio valstybėse, bet to nedarome aklai, neištyrę investicijų aplinkos. Mums svarbi tų valstybių ekonominio vystymosi raida, mentalitetas, verslo aplinka. Mums reikia specialistų, kurie galėtų ir mokėtų tai įvertinti.
Ne paslaptis, kad bendradarbiaudami su universitetais mes tikimės surasti ir užsiauginti studentų, kurie vėliau galėtų dirbti „Arvi” grupės įmonėse. Tam skirta ir bendradarbiavimo su mokslo institucijomis programa „Kartu mes galime augti”.
Nuolat atnaujiname technologijas ir puoselėjame naujus projektus Rytų Europoje bei Azijoje. Šiems planams įgyvendinti reikės talentingų jaunų žmonių.
Pradėjo nuo tekstilės cecho
Prieš dvidešimt metų pradėjusi veiklą mažame tekstilės ceche, šiuo metu „Arvi ir ko” verslo grupė vienija dvi dešimtis įmonių.
Jos gamina aukščiausios kokybės trąšas, pašarus, biokurą, cukrų, kalakutienos produktus, tvarko šalutinius gyvūninius produktus, teikia transporto ir kitas paslaugas.