Pernai rudenį šis Kauno S. Dariaus ir S. Girėno gimnazijos abiturientas buvo pripažintas geriausiu Europos Sąjungos jaunuoju mokslininku. Nustatęs atsparių antibiotikams bakterijų paplitimo dažnį įvairiuose šalies ekologiniuose arealuose vaikinas gavo 7 tūkst. eurų (per 24 tūkst. litų) premiją. Taip pat – keliones į tarptautinį Stokholmo jaunųjų mokslininkų forumą, Nobelio premijos laureatų apdovanojimų ceremonijos savaitę ir šiais metais vyksiantį tarptautinį Londono jaunųjų mokslininkų forumą.
Pokalbis su P. Kavaliausku – apie mokslą, grėsmingas bakterijas, biologinį ginklą. Ir, žinoma, muses, platinančias sunkias ligas.
– Kaip susidomėjote moksline veikla? Juk daugelis jaunų žmonių domisi visai kitais dalykais.
Niekas tuo netiki, tačiau turiu įgimtą polinkį į mokslą. Manęs niekada nedomino mašinėlės, kiti žaislai. Man buvo įdomūs vaistai, įvairūs skysčiai, chemikalai. Augdamas norėjau būti chemiku, kuris dirba laboratorijose su daugybe nuodingų chemikalų.
Tačiau chemijos moksle man pritrūko gyvybės, o vienintelė gyvybės forma, kurios negaila – mikrobai. Su šia gyvybės forma galima eksperimentuoti, stebėti, kaip ji sunaikinama, kaip auga, kaip vystosi.
– Tikriausiai rimtai mokslinei veiklai paskatino tėvai?
Viskas buvo kiek kitaip. Mano tėvai nėra mokslininkai, jie manęs neskatino, tačiau nedraudė domėtis. Kiek reikėdavo, tiek iš jų gaudavau informacijos. Jie man nesakė: „Tu šia sritimi nesidomėk, nes tai neįdomu“, arba atvirkščiai.
Visada jaučiau tėvų palaikymą, tačiau jie neskatino manęs, nestūmė į priekį. Rimtus mokslinius tyrimus, kurie ir tapo mokslinio projekto dalimi, pradėjau sulaukęs 13–14 metų.
– Kaip pavyksta suderinti pamokas mokykloje ir darbą mokslinėje laboratorijoje?
– Anksčiau, kai man buvo 14 metų, tai daryti būdavo paprasta, turėdavau lankstų mokymosi grafiką. Dabar, kai esu abiturientas, intensyviai ruošiuosi egzaminams, tad Kauno klinikų mokomajame laboratoriniame korpuse lankausi kabai retai. Gali būti didžiausias mokslininkas, profesionaliai domėtis savo sritimi, bet negavęs vidurinio išsilavinimo šiame gyvenime nieko nepasieksi.
– Pasirinkote iš pažiūros keistą tyrinėjimo objektą – muses ir jų pernešamus mikrobus. Kaip tiksliai vadinasi jūsų tyrinėjama sritis?
Atsakyti būtų labai sunku, esu bene vienintelis mokslininkas Baltijos šalyse, o Europoje – galbūt vienas pirmųjų, kuris atlieka tokius tyrimus.
Tai – medicinos mikrobiologija, o porūšis – medicinos entomologija arba vektorių tyrimai. Mano tikslas – nustatyti, kaip bakterijos plinta, ar jas gali platinti musės. Šiuo metu tiriu, ar musės, kaip vektorius, mechaninis pernešėjas, gali pernešti choleros bakterijas. Tai – be galo pavojinga, užkrečiama liga. Pavyko nustatyti, kad musės ją pernešti gali, ir net labai dideliais kiekiais.
– Ko gero, šių tyrimų rezultatus galima plačiai panaudoti ir praktiškai?
– Taip. Tokie organizmai, kaip vabzdžiai, vaidina svarbų vaidmenį, juos pasitelkus galima tirti, ar nesukčiauja ligoninės, įvairios įstaigos, tvarkančios nuotekas, mikrobus, užterštas medžiagas.
Jeigu ant sugautų vabzdžių būtų rasta mikrobų, būtų galima daryti išvadą, jog atliekos laikomos nesaugiai – vabzdžiai būtų tarsi indikatorius. O jei ribotume jų skaičių, galimai sumažintume infekcijų išplitimą.
Šis tyrimas būtų labai aktualus trečiojo pasaulio šalyse, kur yra labai rimta salmoneliozės plitimo problema. Tose šalyse egzistuoja labai daug infekcijų, žmonės naudoja labai stiprius antibiotikus, tačiau šiems bakterijos jau nepasiduoda.
Praktinis šių tyrimų pritaikymas – labai platus. Tik bėda, kad tyrimams tęsti trūksta finansavimo. Tikrai galėčiau atlikti plačią studiją su didžiuliu mėginių kiekiu, bet trūksta lėšų reagentams įsigyti.
– Su kokia mokslo sritimi siejate savo ateitį? Tikriausiai su medicina?
– Gal pasirodys keista, bet ne su medicina. Greičiau jau – su molekuline biologija. Nenoriu būti gydytojas, man trūktų kantrybės gydyti žmones. Savo ateitį sieju su mikrobais, su infekcinėmis ligomis, bet ne su medicina. Nenoriu bendrauti su ligoniais, geriausias „ligonis“ – ta jo dalis, kuri ateina mėgintuvėlyje. Manau, kad būčiau geresnis daktaras laboratorijoje, nei gydytojas, kuris dirba su ligoniais.
– Kur ketinate studijuoti savo mėgiamą sritį – Lietuvoje ar užsienio universitetuose?
– Studijuoti norėčiau pradėti Lietuvoje. Vilniaus Universitetas palyginti gerai paruošia specialistus, ypač bakalauro studijose. Į jį ir bandysiu stoti, tik klausimas, ar mane priims. Gyvenime būna visokių keistenybių.
– Tačiau kur įsivaizduojate tolimesnę savo, kaip mokslininko, veiklą – Lietuvoje ar užsienyje?
– Jeigu esi mokslininkas, negali apsiriboti vien Lietuva, negali mąstyti taip siaurai. Turi išvažiuoti, turi stažuotis kituose institutuose, kitose pasaulio šalyse, kurios turi stipresnę, o gal net silpnesnę mokslinę bazę, kad jiems atneštum, padėtum pritaikyti savo žinias. Negaliu vienareikšmiškai pasakyti, kad liksiu vienoje ar kitoje Lietuvos įstaigoje. Kita vertus, tikrai nenoriu sakyti, jog išvažiuosiu ir daugiau čia nebegrįšiu.
Manau, kad reikia išvažiuoti padirbėti užsienio laboratorijose, užimti kuo aukštesnes pareigas, tačiau negalima pamiršti savo šaknų, kur gimei ir augai. Užsienyje įgytas žinias reikia bandyti pritaikyti čia, Lietuvoje. Kas trukdo įgytas žinias atsivežti ir pritaikyti, kad Lietuvos mokslo lygis imtų ir šiek tiek pakiltų?
Vienas mano tikslų – Lietuvoje įkurti pasaulinio lygio laboratoriją. Taip pat svajoju sukurti Baltijos šalių mikroorganizmų kolekciją, kurią savo bakterijomis galėtų papildyti kiti mokslininkai. Arba susidūrę su neaiškiu susirgimu, kai nėra žinoma, koks mikroorganizmas jį sukėlė, jie galėtų parašyti į šią laboratoriją – tada gautų etalonines kultūras, su kuriomis galėtų lyginti. Tokios laboratorijos veikia Paryžiuje, Rusijoje, tačiau Lietuvai tai yra neprieinama.
– Kas trukdo Lietuvai turėti tokią laboratoriją, kur būtų saugomi mikroorganizmų pavyzdžiai?
– Tai yra brangu, kita vertus, trūksta iniciatyvos. Be to, niekas nesupranta šio sumanymo reikšmės. Turint tokią laboratoriją galima kurti vakcinas, į biologinį pavojų, teroristų išpuolius operatyviai reaguojančius padalinius – to Lietuvai trūksta.
Ne paslaptis, kad šiuo metu, kai žmonės lengvai migruoja, kai sienos – atviros, bet kada prieš Lietuvą gali būti panaudotas biologinis ginklas. Lietuvoje iki šiol nėra tokių laboratorijų, kurios galėtų reaguoti į tokias grėsmingas situacijas, kurios galėtų dirbti su tokiais mikroorganizmais ir nustatyti, nuo ko žmonės pradeda sirgti.
– Minėjote, kad moksliniai tyrimai kainuoja nemažai, Lietuvoje jiems trūksta finansavimo. Kaip jums pavyksta tęsti mokslinę veiklą?
– Mano tyrimų niekas finansiškai neremia. Dėkoju laboratorijai, kuri mane priglaudė, kuri leidžia „gadinti“ jų reagentus. Jeigu ne jie, rimtos veiklos tęsti negalėčiau.
Bandžiau ieškoti paramos, rašiau Viktorui Uspaskichui per jo darbuotojus, bet atsakymo negavau.
Žinau, kad yra daug verslininkų, kurie remia jaunus žmones, bet neturiu jų kontaktų, negaliu susisiekti. Praėjusiais metais turėjau šiokius tokius rėmėjus, viena įmonė atidavė nereikalingus savo reagentus. Dvejus metus tyrimus rėmė bendrovė „Fermentas“, tačiau dabar paramos nebeliko. Bandau ieškoti rėmėjų, bet mažai kas atsiliepia. Mokslo pasaulis atrodo nematerialus, tačiau be pinigų – nė iš vietos. Kainuoja viskas – nuo reagentų iki dalyvavimo mokslinėse konferencijose.
– Ar galima teigti, kad verslininkai dar nesuvokia investicijų į mokslą, į mokslinius tyrimus perspektyvumo?
– Šiuo metu esu sukūręs metodą, kaip greitai atpažinti infekcinę ligą – aspergeliozę. Kai onkologinėmis ligomis sergantiems žmonės taikoma chemoterapija, nusilpsta jų imuninė sistema. Įkvėpus ant sienų ar duonos esančio pelėsio, jis patenka į plaučius, ten ima vystytis. Tai be galo pavojinga. Paprastai ši liga identifikuojama per 3 savaites, kol išauga grybas, tik tada laboratorija gali nusiųsti atsakymą, ar tai yra tas pats sukėlėjas. Naudodamas savo metodą aš daugiausia per 2 dienas galiu pasakyti, kas tai per grybas.
Deja, niekas tuo nesusidomi. Didžiosios įmonės, kurios gamina diagnostines sistemas, tuo galėtų susidomėti, nes receptūra, terpės gamyba yra be galo pigi, kainuotų centus.
– Sukūrėte išties unikalią diagnostikos metodiką, bet ji iki šiol nenaudojama praktikoje. Kodėl?
– Ko gero, trūksta reklamos. Kita vertus, norint patikrinti, ar ji iš tiesų veiksminga, reikia nemažai lėšų.
– Ar galima daryti išvadą, kad mokslo progresą stabdo elementarus lėšų trūkumas, pavyzdžiui, mėgintuvėliams pirkti?
– Progresą stabdo banalūs dalykai. Nėra taip, kad trūksta tam tikromis ligomis sergančių ligonių. Trūksta pinigų elementariems dalykams – mėgintuvėliams, kilpelėms, plastikiniams pagaliukams. Nors sumos nėra įspūdingos, pačiam pirkti būtų brangu.
– Kaip save įsivaizduojate po dešimtiems metų?
– Tada tikriausiai jau būsiu baigęs mokslus. Kadangi man netrūksta įžūlumo, dirbsiu arba kokioje nors farmacijos įmonėje arba turėsiu savo laboratoriją, verslą. Savo ateitį matau geroje įmonėje, kur galėčiau daryti tai, kas man patinka. Norėčiau dirbti ne šiaip kokį nors rutinos kupiną darbą, kai ateina vadovas ir pasako, ką turiu daryti, svajoju užsiimsiu tuo, kas man patinka.
Save matau dirbantį mokslinėje laboratorijoje su infekcinėmis ligomis, kuriantį metodikas, kaip greičiau ir efektyviau ligą diagnozuoti, kaip užkirsti kelią ligoms plisti.