Mindaugas Sinkevičius – jauniausias meras per visą Lietuvos istoriją. Į šį postą išrinktas, kai jam buvo vos dvidešimt šešeri. Jau metus jis vadovauja maždaug 48 tūkst. žmonių – Jonavos miestui ir rajonui, kasmet surenkančiam per 42 milijonus litų mokesčių.
Į rinkimus Mindaugas vedė visą socialdemokratų partiją. Dabar jis su komanda rengia ataskaitą jonaviečiams – joje bus pakartoti visi rinkimuose duoti pažadai, tik jau su prierašu „padaryta“.
Per metus padaryta nemažai: įrengta perteklinio dumblo ir biodegraduojančių atliekų kompostavimo aikštelė, pastatyta žaidimų aikštelių vaikams, Rimkų mikrorajone įkurtas mišrių socialinių paslaugų dienos centras, baigiama rekonstruoti autobusų stotis. Projektuojamos slidinėjimo trasos. Griaunamas daugelį metų miesto vaizdą gadinęs bendrabutis.
Didžiausias Mindaugo galvos skausmas – socialinis būstas, kurio eilėje laukia 950 žmonių. Nerimą kelia šilumos kainos, ligoninėje trūksta gydytojų.
Jo nuomonė nulemia ir milijonus kainuojančius projektus, ir darbus, kuriems reikia paprasčiausio atidumo. Jis nuolat važinėja per miestą, daugelį dalykų kolegoms parodo pirštu – va, sulūžęs krepšinio lankas, neuždengtas lietaus šulinys, nepatogus kelkraštis.
Pirmąsyk į Jonavos miesto tarybą Mindaugas kandidatavo būdamas dvidešimt dvejų. Užvirė aistros, mat Mindaugui atiteko dešimtasis – auksinis – sąrašo numeris. Situaciją paaštrino ir pats – prie įvažiavimo į miestą pakabino didžiulį plakatą su savo portretu, sukūrė interneto svetainę, į pašto dėžutes pats sumetė aštuonis tūkstančius bukletų. Kodėl nedavė tiesiai į rankas?
„Nusivyliau, kai kartą mano bukletą išsyk suglamžė ir numetė šalin.“ Į tarybą buvo išrinktas užtikrintai – Mindaugo pavardė šoktelėjo net į ketvirtąją sąrašo vietą. Po metų jį išrinko Jonavos miesto mero pavaduotoju – taip pat jauniausiu Lietuvos istorijoje.
Pirmąją reklaminę kampaniją Mindaugas rengė savo lėšomis – pinigus uždirbo vasarą Danijoje, biodyzelino gamykloje vairuodamas penkiolika tonų sveriantį buldozerį. „Sėdi lyg antrajame namo aukšte, mašinos kaušu gali pakelti penkias tonas rapsų.“
Vaikystėje Mindaugas įsivaizdavo, kaip apsirengia kostiumu ir kalba miniai. Visada buvo lyderis. Norėdamas išvengti patyčių nuolat kilnojo svarmenis: sverdamas aštuoniasdešimt penkis kilogramus galėjo pakelti šimto penkiolikos kilogramų štangą. Sportuodamas įgijo bendraamžių pagarbą, o mokyklą baigė su pagyrimu.
Aštuoniolikmetis tapo medžiotoju. Kai šovė pirmąsyk, atrodė, kad širdies tvinksniai kala į smegenis. Tarp trofėjų - keletas šernų ir stirninų - net kelissyk pabrėžia, kad ne stirnų. Miegamajame stovi seifas, kuriame – lygiavamzdis TOZ ir graižtvinis „Mauser“. Užtaiso juos retai – laisvalaikio meras beveik neturi, o ir tą patį stengiasi praleisti su mergina ar draugais.
Mindaugas vienu metu studijavo dviejuose universitetuose Vilniuje, užsiėmė visuomenine veikla, savanoriavo didžiausioje pasaulyje studentų organizacijoje.
Savanoriaudamas Mindaugas daug keliavo. Dalyvavo „Misijoje Sibiras“, aplankė tremties ir įkalinimo vietas, tvarkė lietuvių kapines, susitiko su ten gyvenančiais lietuviais. Japonijoje su kolegomis atstovavo Lietuvai tarptautiniame ekologų sąskrydyje. Vienintelis iš visos Lietuvos dalyvavo Jungtinių Tautų surengtame jaunimo susitikime JAV. Jungtinių Tautų biurokratija jį pribloškė – kelias dienas nuo ryto iki vakaro dešimtis kartų buvo perrašoma rezoliucija ir nė žodžio apie tai, kas ir kaip ją įgyvendins.
Jaunimo organizacijų taryboje Mindaugą nuolat kur nors išrinkdavo. Tik prezidentu neteko būti. Per rinkimus pirmąsyk susidūrė su „juoduoju piaru“: pasirodė nešvarūs straipsniai ir tokios pat radijo laidos.
„Jei būčiau tapęs šios organizacijos prezidentu, matyt, nebūčiau pasukęs į aktyvią politiką, – džiaugiasi Mindaugas, – kaip dramoje „Atsargiai, durys užsidaro“ – jei nespėji į traukinį, gyvenimas susiklosto kitaip – dažnai geriau, nei galėjai tikėtis.“
Vilniaus universitete susipažino su jaunųjų socialdemokratų lyderiu Juru Požėla. Po savaitės užsuko į jų skyrių ir pataikė tiesiai į rinkimus: jaunieji socialdemokratai siūlė valdybos narius, rinko pirmininką. Į salės kamputyje prisėdusį Mindaugą niekas nekreipė dėmesio, kol užlipęs ant pakylos Juras pasiūlė jį į valdybos narius.
„Buvo labai netikėta, išsyk teko sakyti kalbą. Prisipažinau, kad apie juos dar beveik nieko nežinau“, – sako Mindaugas. Bet jaunimas juo patikėjo ir išrinko. Atsitiktinai įtrauktas į politiką Mindaugas nebesustojo.
Mero darbas tęsiasi visą parą – miestiečiai nuolat pastebi, kiek jis bare išgeria alaus, kokias dešreles perka parduotuvėje. Mindaugas išmoko save kontroliuoti, stengiasi adekvačiai reaguoti į komentarus, bet įtampa palieka pėdsaką – pernelyg aukštas kraujospūdis verčia daugiau laiko skirti savo sveikatai.
Kada nors jis bus paprastas miestietis, kuriam niekas nepriekaištaus dėl blogo oro ar nenuvalyto sniego. Gal keliaus po pasaulį ar atstovaus Lietuvai Strasbūre. O dabar jį labiausiai „užveda“ galimybė keisti savo miestą. Smagu, kai gatvėje pagiria senyvo amžiaus jonavietė, kai parduotuvėje merą pažinęs pirkėjas dalijasi įspūdžiais, klausia patarimo, siūlo sprendimus.
„Tai reiškia, kad žmonės nėra nusivylę - jie mato ir tiki, kad aš ir mano komanda galime daug padaryti“, – sako jis.