Du lietuviai kelią atgal į tėvynę rado per Silicio slėnį

Vos prieš porą metų baigę studijas Lankasterio universitete Anglijoje, vaikinai sukūrė socialinio turinio suradimo platformą pinevio.com. Praėjusį rudenį jie gavo progą toliau vystyti savo verslą ten, kur steigėsi didžiausios informacinių technologijų kompanijos. Praleidę kelis mėnesius San Franciske, Daumantas ir Mindaugas dabar Silicio slėnio vartus mėgins plačiau atverti ir kitiems lietuviams.

Šią savaitę Vilniuje jie ruošiasi priimti atstovus iš JAV. Balandžio 13-15 dienomis jaunuoliai pirmą kartą Lietuvoje rengia pasaulinio ciklo konferenciją „Startup Monthly Vilnius“.

Įsisukę į globalios rinkos ir idėjų pasaulį vaikinai nori susikurti namus Lietuvoje, o San Franciską, kur toliau vysto savo verslą, palikti darbo vizitams. Jie patys sako, kad kelią atgal į Lietuvą surado per Silicio slėnį.

Kaip teigia Daumantas, iškart po studijų kurdami savo verslą abu padarė visas įmanomas klaidas, tačiau nuolat aktyviai ieškodami rado galimybių, kurios pasirodė esančios arčiau, nei atrodė. Ambicijų nestokojantys draugai grįžo į Lietuvą pasidalinti patirtimi, kartu atskraidindami idėjas bei žmones, galinčius padėti ne tik Lietuvos, bet ir viso Baltijos bei Šiaurės šalių regiono „startapų“ kūrėjams.

- Kuo svajojote tapti dar besimokydami mokykloje? - paklausiau verslo bendažygių.

Mindaugas: Nors pats to nepamenu, geografijos mokytojas sakė, kad apie Silicio slėnį svaičiodavau jau devintoje klasėje. Mokykloje man gerai sekėsi gamtos mokslai, todėl norėjau mokytis biotechnikos. Taip pat mėgavausi sportu, dalyvaudavau meninio skaitymo konkursuose.

Daumanatas: Antroje klasėje sakiau, kad noriu būti milijonierius. Šeštoje norėjau būti profesionalus tenisininkas ir to siekiau nuo septynerių iki keturiolikos metų, tačiau paauglystėje tos idėjos atsisakiau. Puikiai sekėsi anglų kalba ir matematika. Ir moterys, žinoma, pradėjo patikti dar mokykloje.

D: Mano galva, Lietuvoje nėra aukštojo mokslo. Mūsų universitetų sistema yra nekonkurencinga pasauliniame lygyje tiek karjeros, tiek pasaulio kūrimo požiūriu. Mano tėvas buvo dėstytojas ir pats patarė man išvažiuoti studijuoti kitur. Tai turbūt buvo vienas iš nedaugelio jo patarimų, kurio paklausiau ir išvažiavau, kai dar mažai kas išvykdavo studijuoti į užsienį.

M: aš pirmiausia norėjau važiuoti mokytis ir gyventi į Ameriką, tačiau man nebuvo tinkamos tuometės sąlygos. Tuomet dar nebuvo sukurtų tokių patogių sistemų, padedančių išvykti studijuoti į užsienį, kaip dabar. Taigi įstojau į VGTU bioinžineriją, dirbau vairuotoju ir toli gražu nebuvau pavyzdingas studentas.

Buvau užpildęs dokumentus dėl biochemijos ir genetikos studijų Lankasteryje, tačiau nieko daug nesitikėjau. Vasarą sužinojau, kad mane priėmė ir ilgai negalvodamas išsiruošiau į Jungtinę Karalystę. Nesupratau, ką padariau iki pat tos minutės, kol jau sėdėjau traukinyje pačiame Lankasteryje. Tai buvo iššūkis, tačiau žinau, kad jeigu būčiau pasirinkęs man pažįstamą aplinką, susikūręs savo komforto zoną, būčiau sėdėjęs vietoje ir nieko nenuveikęs.

D: Mes niekad nebuvom prieš Lietuvą, tačiau mūsų neviliojo čia esančios sąlygos. Gyventi visada norėjome Lietuvoje.

M: Kai nuvažiavau, tuo metu Lankasteryje buvo gal trys lietuviai. Paskui pagausėjo, kartu darydavome lietuviškas vakarienes, susibūrimus.

D: Baigdami mokslus abu buvome bedarbiai, pagal savo patirtį netinkami didelėms Jungtinės Karalystės kompanijoms, kuriose galbūt būtume norėję dirbti.

M: Aktyviai ieškojausi darbo, tačiau nelabai sekėsi, jau darėsi bloga nuo CV rašymų. Tuomet radau poziciją, kurioje reikėjo dirbti verslo plėtroje – kompanijai reikėjo žmonių, kurie vystytų būtent internetinius verslus.

Paskambinau Daumantui, paklausiau, ar norėtų būti verslo steigėju. Jis atsakė „labai“. Kaip tik rašiau magistrinį darbą, kuriame turėjau parengti verslo planą ir turėjau idėją kurti butiką. O Daumantas buvo prisiskaitęs apie įvairias inovatyvias idėjas, sako: „Darykim epsus (angl. apps).“

D: Sakiau, kad su butikais toli nenueisim ir pasaulinėje rinkoje nepakonkuruosim, geriau darykim technologinį verslą.

M: O aš vos prieš savaitę kompiuterį buvau išmokęs normaliai įsijungti. Bet sėdom ir visą vasarą kūrėm įvairius „startapus“.

D: Mums pasisekė, kad gavom šiam procesui finansavimą iš kompanijos, kuriai dirbome, ir galėjom susitelkti į darbą nesiblaškydami į kitas veiklas.

M: Dirbti kartu (juokiasi).

D: kurdami verslą darėme visas klaidas, kurias tik įmanoma padaryti. Darėme nieko nemokėdami ir labai mažai žinodami. Verslą pradėjome nuo nulio, emociškai buvo labai sunku iškęsti visas problemas. Kiekviena diena tam tikra prasme būdavo kova.

M: Kaip sakė vienas iš „LinkedIn“ įkūrėjų Reidas Hoffmanas, kai darai „startapą“, susirandi aukščiausią tašką (kalną), šoki nuo jo ir tik pakeliui į apačią susikuri parašiutą, sugalvoji, kaip saugiau nusileisti. Taip ir mes padarėm, susiradom aukščiausią trampliną, kad ilgiau kristi galėtume.

D: Laiku negavome reikalingos investicijos. Ieškojom sprendimų, kaip toliau elgtis su verslu, kreipėmės kur tik galėjom, keitėm komandą. Niekur nepatekom, išskyrus pačią didžiausią – „Demo Fall 2012“ konferenciją Kalifornijoje, kurioje yra pristatomos naujos technologinės idėjos ir produktai.

Iš trisdešimties tūkstančių pretendentų buvo atrinkta aštuoniasdešimt perspektyviausių verslo kompanijų iš viso pasaulio.

M: Grįžom į Lietuvą atostogauti, ėjom iš proto, atrodė, kad viską baigiam. Kelionei į konferenciją taip pat reikėjo nemažai pinigų, kurių neturėjome.

D: Paskutiniu momentu priėmėm sprendimą, kad važiuojam ir bandom susirinkti paramą kelionei. Po sprendimo studijuoti ne Lietuvoje, šis sprendimas buvo vienas sunkiausių ir geriausių.

M: Konferencijoje pasisekė, atsivėrė naujos plačios galimybės. Kartu su investiciniu paketu Silicio slėnyje gavome ir verslo vystymo resursus Bulgarijoje. Daumantas išvažiavo ten dirbti su techninių darbų įgyvendinimo komanda, o aš likau dirbti San Franciske. Taip per keturis mėnesius žengėm labai rimtą žingsnį savo „startapo“ vystyme, dėl kurio atsirado ir visi „Startup Monthly“ kontaktai, todėl sumanėme, kad „Startup Monthly“ konferencija su Silicio slėnio ekspertais turi vykti ir Lietuvoje.

D: Sėkmė yra tai, kad turime gerą sveikatą ir galime daryti tai, kas mums patinka. Gauti investiciją Silicio slėnyje nėra lengva, tačiau tai lemia ne vien sėkmė, reikalingas atkaklus darbas.

M: Realiai Silicio slėnyje mes turime padėtą tik vieną koją.

D: Tai, kad komanda yra svarbiausias dalykas „startape“. Taip pat supratom, kad darant IT verslą, Europos mentoriai, palyginti su Silicio slėnio, gali duoti labai mažai. Tai mums sakė ir vienų didžiausių verslo akceleratorių „Springboard“ ir „The Difference Engine“ įkūrėjas Jonas Bradfordas, pastebėjęs, kad su tokiu „startapu“ mums padės tik Silicio slėnis.

M: Išmokome teisingai planuoti savo žingsnius, nebedarome tokių klaidų, kurias darėme pačioje pradžioje. Dabar turbūt galime džiaugtis, kad dar nebūdami rinkoje be didelių investicijų padarėme visas tas klaidas ir nepraradom daug pinigų, nes yra nemažai „startapų“, kurie praranda daugybę lėšų, darydami tokias pačias klaidas.

D: Vienas iš mane ir Mindaugą siejančių dalykų – noras padaryti kažką naudingo Lietuvoje. Idėja kilo labai netikėtai. Matėme, kad yra pavienių iniciatyvų ir norų aktyvinti „startapų“ judėjimą Lietuvoje. Turėjome reikiamus kontaktus, todėl ilgai negalvodami greit ėmėmės iniciatyvos. „Startup Monthly Vilnius“ irgi yra „startapas“.

M: Čia mūsų kelias namo. Tai įvyko visiškai spontaniškai. Smagu, kad turim galimybę Lietuvoje daryti tai, ką norim – beveik svajonės išsipildymas.

D: Galimybės priklauso nuo žmonių, kurie jau yra tai darę ir gali pamokyti. Lietuvoje tokių žmonių beveik nėra. Europoje jų yra nedaug. Visas pagrindas yra Silicio slėnyje. Yra didelis skirtumas tarp įprasto verslo ir „startapo“. Žmonės, turintys vertingą patirtį versle, gali visiškai nieko nenutuokti apie „startapą“, nes čia veikia visai kitokie dėsniai, iššūkiai, tikslai, kitokia rizika, kitokios taisyklės.

D: Migrantams, nes dabar didėja ne emigracija ar imigracija, o tiesiog migracija per pasaulį. Atsivėrus Lietuvos sienoms atsivėrė ir galimybės migruoti bei gauti iš to kaip įmanoma daugiau naudos.

Gyvenamoji vieta neturi nieko bendro su patriotizmu. Kiekvienas patriotas turi galvoti, kaip gauti kuo daugiau gerų dalykų savo šaliai. O sėdėti Lietuvoje, susikūrus savo komfortabilumo zoną ir galvoti, kad esi geriausias, yra visiškai nenaudinga. Tuomet pasidarai nihilistiškas. Toks pasirinkimas neskatina progreso, judėjimo į priekį ir savęs vystymo.

D: Verslą matome globalioje rinkoje, be tikslios geografinės vietos. Namai visada liks Lietuva, čia ir norėtume gyventi.